Kūryba: poezija

-kelionė-

važiavau ir bandžiau negalvoti
apie tai,
apie ką aš galvojau
važiuodamas dabar.
norėjosi tik cigaretės
ir butelio degtinės.

pasaulis buvo toks didelis ir beribis
it vaiko fantazija,
o man norėjosi tiek nedaug.
tie debesys, sakiau sau,
tie debesys gal ir yra
ko nors daugiau verti,
tik aš bandžiau apie tai negalvoti.

važiavau sau vienas
ir bandžiau negalvoti,
kad išlipęs tam milžiniškam mieste
aš niekur nuo savęs nepabėgsiu.

-kitokie vakarai-

mano pirštų atspaudai ant dulkino stalo,
riebaluotų plaukų išmurzintas langas
ir tai, kas atsispindi jame
neprašomas -
visa tai nesvarbu,
nes dabar kitokie vakarai
ir niekas nelaukia grįžtančio naktį,
tyliai, atrodo, be raktų žvangėjimo,
atrakinančio duris,
be blogo kojų kvapo,
įslenkančio į lovą
šalia.

-man neliūdna-

šįvakar turėjau turėti
visą pasaulį,
matuoti jį delno raukšlėm,
jausti jį po oda,
visą tvinksintį gyvybe.

šįvakar nebuvo tavęs,
nebuvo pasaulio,
mano rankos karojo
sunkios nuo tuštumos.

man neliūdna, ne,
tik meldžiuosi, nes turiu
visą naktį vienatvės linksmybėms
siautėt po vakuumą,
vienam žaisti su savo širdimi -
daužyt ir klijuot.

meldžiu,
jei negali atvykti,
atsiųsk mesiją -
įkalbėk mane kaip mažą vaiką,
kad reikia tikėti juo;
meldžiu,
neleisk man tiesiog gulėti ir norėti,
negauti
tos šviesos iš tavęs,
tos aistros, fatališkumo.

tai tebūnie labanakt dabar.
man neliūdna, ne,
nesijaudink.

-***-

dieve, aš nežinau,
kas buvo ta mergaitė
ir kodėl mane taip
traukė prie jos.
tik kai atsiguliau šalia,
supratau,
tik kai paliečiau,
ji pasakė:
aš verkiau dėl tavęs.
o aš sakau:
dieve, ji verks ir antrąkart,
man labai gaila.

-***-

aš dainuoju
kasdieniu minčių triukšmu.
aš dainuoju,
aš tyliu.
boružė mindo man kojas.

-baltas velnias-

aš atsiduodu viskam,
kas tik gali mane trukdyti,
kad tik nebūtų tylių akimirkų,
nes tos akimirkos -
aš jas žinau -
jos yra sukčiausios ir
pridaro daug žalos.
aš nemeluoju, aš tikrai
stengiuosi negalvoti apie tave,
nemąstyti, ką tu veiki,
nematyti, su kuo.
bandau nesiilgėti,
bandau nenorėti tavęs.

artėja naktis,
o naktimis aš pasiduodu.
vėl tavo baltas velnias su manim.

-***-

aš esu tai,
kuo tu mane sukūrei,
ir dabar
tu esi tai,
kuo aš leidžiu
tau būti.

-pelenai-

mąstau apie tave
ir apie ją,
apie kitą,
visas buvusias,
visada ne mano.
mąstau, matau jas šokančias
ir užžiebiančias
savo rudas sieros galvutes
į mane.

tada jos dega,
tada jos lėtai dega,
mano įžiebtos,
o aš tyliai stebiu
ir mąstau
apie tave
ir apie ją,
apie tą kitą
ir likusias,
amžinai karštai degusias
šalia manęs.

-vieno tinkuotojo istorija-

- vakar išsipirkau licenziją,
bet blogai padariau.
pažiūrėjau, kad pusei metų išsipirkti
būtų buvę pigiau; kitą kartą žinosiu.

- vakar išvijo boba, tai aš
- o kas tave tokį girtą laikys?
- paskambinau buvusiai ir pas ją pernakvojau.
suka po to pinigų paprašė.

dabar vairuotojas tyli,
tyliu ir aš,
tik dvokiantis tinkuotojas juokiasi
ir prakaituoja savo gyvenimo likučius.

-***-

sėdu į kėdę, aš noriu rašyti,
aš noriu rašyti ir rašau.
tik staiga kažkas užstringa manyje,
ir aš pradedu grimzti su kėde žemyn
į požemį mirusiųjų.

-sekmadienį-

nuo ryto
jie lenkė nugarą,
jie kalė pinigą,
kad vėliau galėtų
įsigyti tai,
kas juos pražudys.

vėliau,
vakare,
jie ėjo virtine
į bažnyčią,
tikėdamiesi
nusiplauti viską:
savo ydas, kančias,
savo artėjančią mirtį.

-su viltimi-

pamatyk mane, nusišypsok ir užkalbink.
pasakyk, kad aš graži, kad tau patinku.
kalbėk apie ką tik nori, aš viską suprantu.
parsivežk mane namo ir paguldyk.

aš būsiu gera,
būsiu tokia, kokios tu nori.
aš supratinga,
ryte išeisiu pati.

kada nors sutiksiu tą, kurio noriu,
arba tą, kuris norės manęs.
kada nors aš būsiu laiminga.
kada nors bus kada nors.

-***-

sėdėjau ir valgiau.
lapkričio antra.

staiga pasipylė lašai
ant virtuvės lango.
vis krito ir krito,
kaip tada prie jūros
ant mūsų,
kaip tada prie kopų,
kai basi ir smėliu aplipę
ėjom lėčiau, kad tik ilgiau negrįžtume.

tada lietus krito ir gėrės į mus,
lyg mes būtume buvę
jaukūs namai,
o šįkart,
šią lapkričio antrąją,
lašai slydo žemyn,
žemyn,
ieškodami sau kapų.

-***-

pliki medžiai tarsi vaiduokliai
gąsdino peizažą su giedru dangumi.

aš buvau ramus,
ramus kaip niekad.
atrodė, kad
nesu žengęs pirmo žingsnio,
nesu ištaręs nė vieno žodžio,
nesu čia buvęs niekada,
ir nieko nieko nežinau.

-***-

sėdėjau ir galvojau,
kas iš manęs liko.
augantis plaučių vėžys,
daugiau nieko.

-mokykla-

palaipsniui
mes išmokstam
negalvoti per daug
nei reikia,
o vėliau ir visai
negalvoti
apie kitus ir save,
ir tik sekam
maisto produktų kainas,
orų prognozes,
išmokstam gyventi
neaišku dėl ko.

-sekmadienis-

sekmadienis
ilgas ir nuobodus.
atrodo, pasaulis nesisuka.
automobilių saugojimo aikštelėj
nebėra šuns -
jam irgi išeiginė.
manęs niekas nepasigenda,
net nepastebi, jog nesu.
katė tik valgo ir miega -
minimalus egzistavimas.
sekmadienis
toks ilgas ir nuobodus.

-***-

vyras myža ties namo kampu.
sakau tau:
tas vyras turi bent tą kampą.
tiek to, tai nesvarbu.

-pakeliui namo-

slinkau girtas
nuo vienos šuns pėdos
link kitos.
jos rodė man kelią namo.

buvo antra valanda nakties,
kartais mane pralenkdavo automobiliai.
galvojau,
kur jie lekia,
kur tie žmonės skuba?
ar jie važiuoja į
ar jau iš?
ir pas ką,
ir kodėl,
ir ką veiks pasiekę tikslą,
jei atvykimas į kokią nors vietą
gali būti pavadintas tikslu.

o man iš kairės buvo takelis,
bet nepasukau juo.
ten krito mėnulio šviesa,
ir visa, kas buvo -
medžiai, akmenys ir tai, kas nematoma -
turėjo šešėlius.

tada prisiminiau traukinius
ir bėgius, riedėjimą,
debesis pro langą,
tavo vėjo bangas
ir visą rugpjūtį.

jei žinočiau, kad tai pasikartos,
grįžčiau į takelį,
eilinį kartą metęs kelią,
ir būčiau užtektinai stiprus,
kad sulaukčiau vieną dieną tavęs.

naktis
man sakė
šukuotų plaukus.

-ligonis sveiksta-

tu palikai šviesą lange,
kad aš surasčiau kelią
ir finišą,
bet aš pramigau tą naktį.

tą naktį aš buvau,
o gal tik man pasirodė taip,
laimingas,
nors ir
nesiekiau tavęs,
neieškojau,
net negeidžiau.

-trečias žvilgsnis-

žmonės panašūs:
štai sėdi vaikinas su mergina,
jis labai panašus į mano vieną draugą,
tik tas tikrai taip nemoka bučiuoti merginos;
tas draugas moka gerti.
jis sako
galėčiau duoti kelis patarimus dėl merginų,
bet kad man pačiam jų reikia.

-ketvirtas žvilgsnis-

pagyvenusi pora – vyras ir moteris -
stoviniuoja autobusų stotelėje,
jie laukia.
jiems už nugarų jauna mergina,
ji juos akylai stebi,
aš stebiu ją -
man atrodo ji kažko mokosi iš tų žmonių.

dabar ji įlipa, atsisėda priešais mane,
aš stebiu ją,
aš manau,
kad ko nors išmoksiu iš jos.
ji išsitraukia lūpdažį ir pradeda savo gražinimąsi;
aš galvoju išmoksiu dažytis,
bet kam man tai?
bet gal ir gali kada praversti,

niekada juk negali žinoti, nebent tai matematika,
pasakė ji kadais.
aš šypsojausi tada,
dabar – nebe.

-VIII-

mačiau
kaip vaikštau po
kažkieno nutapytą peizažą,
bandžiau nuspėti,
kas yra už jo,
kas slypi už ateinančių
dviejų potėpių,
į kuriuos būtinai įžengsiu
anksčiau ar vėliau.

mačiau
griuvėsius.
tai buvo namas.
kažkada čia skambėjo indai,
kažkas čia gimė
ir šliaužiojo keturiomis,
kažkas čia mirė
ir buvo apverktas
su nutylėjimais.

nepūtė vėjas,
aš negirdėjau čiulbančių paukščių,
kurie skraidė pažeme.
aš nieko negirdėjau visiškai,
tik sekiau debesis,
jie judėjo -
reiškė aš dar gyvas.

mačiau
kaip įžiebiu ugnį.
šalia mano kojų
dega šapai,
bet ir vėl jokio garso,
jokio vėjo.
mačiau
kaip visam tam lemta įvykti,
mačiau
didelę liepsną,
kuri netruko išsišakoti
ir savo atžalas perduoti
medžių lapams
ir jauniems žolių daigams.

mačiau
atbėgusių žmonių paklaikusias akis,
įbestas į mano karščio pagautą veidą;
kaip jie šaukia ir klykia
mačiau,
ir šypsausi jiems,
atsidėkodamas
už visą tą rūpestį.

mačiau
kaip viskas paskęsta
liepsnos rankose,
mačiau
kaip iš naujo
užgimsta garsas
ir skverbiasi į mane
šitos lėtos mirties triukšmas.
taip giliai skverbiasi
mano paties
ir kitų žmonių klyksmai.
mačiau
kaip aš pažvelgiau į dangų ir

tada nebūna nieko.
mano kelionė baigėsi.

-kažkur-

kažkur tarp tavęs ir manęs,
tarp mūsų kūnų,
gal jų susilietimo taške,
atsiveria laiko duobė
ir mus išgelbėja,
palikdama mūsų jaunystę,
neblėstantį grožį,
tyrumą akių,
neišsakytus žodžius
mums patiems,
gulintiems dabar,
pavargusiems,
laimingiems.

-hobis-

man patinka, kai žmonės
keikia vieni kitus,
visaip negražiai vadina,
sakydami, jog tie ir tie asmenys
sugadino jiems gyvenimą,
sudaužė širdį,
sušiko viską,
ir kad po to jau žmogus
niekaip negali gyventi toliau
ramiai ir laimingai.
man be galo patinka
girdėti ir matyti,
kokią begalę būdų suranda žmogus,
norėdamas pateisinti didžią tinginystę
savo paties gyvenime.

-norėjimai žiemą-

noriu būti paimtas
į naujas rankas,
noriu būti įsileistas
į kitas akis.
noriu jausti, jog esu saugiai
paslėptas visam moters kūne,
po dalelę atskirtas ir išmėtytas
mylinčioj moters sieloj.

aš noriu būti paimtas
ir pamaitintas, aprūpintas viskuo,
apgintas – pats nuo savęs
ir savo lemtingų klaidų.
aš noriu būti įsileistas vidun,
noriu būti aptvarkytas
ir vėl paleistas laukan
su nematomu pavadėliu.

aš noriu būti apkabintas, pabučiuotas,
noriu būti priimtas į lovą,
noriu išgirsti moterį,
kuždančią man į ausį:
viskas gerai,
tu tik miegok.
daugiau nieko neatsitiks jau,
visai visai nieko neatsitiks.

-uždaryta-

šitos akys man neįdomios,
šitoms rankoms aš užsidaręs,
šitos lūpos per daug meiliai šneka,
šitam kūnui nėra vietos mano lovoj.

-po obelim-

taip norėčiau, kad kada nors
tu pasėdėtum su manim po obelim.

mes jau visur pavėlavę,
visi autobusai išvažiavę,
traukiniai išriedėję,
lėktuvai išskridę -
visos kryptys išnykusios.
mes jau seniai pasibaigę:
mūsų nėra nei veidrodžiuos,
nei vienas kito akyse.

taip norėčiau, kad kada nors
tu tai suprastum
ir pasėdėtum su manim po obelim.

-aišku-

ir kiekvienas, aišku,
nori mirti
nesusitepęs,
nenusidėjęs pasauliui ir žmonijai,
nesugriovęs nieko, ką kiti yra pastatę;
nori mirti
ištrynęs savo pėdas smėly,
sudaužęs visus savo atvaizdus veidrodžiuos,
išlaižęs padarytas žaizdas kitų kūnuose.

kiekvienas nori mirti
gavęs atleidimą
ir leidimą tai padaryti.

-aš prisimenu-

aš prisimenu
tu atėjai vieną dieną
pas mane
iš niekur, iš kažkur
be jokių ilgų įžangų
tu paėmei mano ranką
apsivijai ja save
ir pasakei
dabar aš esu tavo
nelaukei, kol atsakysiu
dabar aš esu tavo
buvau visas sumaišty

aš prisimenu
tu atėjai vieną dieną
pas mane
iš niekur, iš kažkur
ten po to ir išėjai
tik tada aš jau žinojau
vieną baisų dalyką
tada aš tik basčiausi gatvėmis
ir sakiau tau, išėjusiai:
dabar aš esu tavo,
tik ką man daryt?

-atspindžiai-

tavo atspindžiai
ant mano kūno
kaip negijančios žaizdos,
kaip nematomi vandens ženklai.
tavo atspindžiai
ant mano kūno
niekaip nenusiplauna,
nedingsta su laiku,
gilyn skverbiasi vis.

-labai ilga žiema-

prisimenu praeitą šaltąjį sezoną.
tai buvo žinojimas, kad aš

niekam nepriklausau
kaip kažkas itin nauja ir nepatirta,
nes buvau iki dugno save atskleidęs,
niekam nepriklausau
kaip gražios rankos,
nes dingo tos akys, kurios jas matė,
niekam nepriklausau
kaip vaikinas,
nes buvau pabėgęs ir tuo pačiu paliktas,
niekam nepriklausau
kaip laimingas gyvenimas, nešantis gėrį,
nes tuo metu savyje nešiojau juodą,
niekam nepriklausau
kaip protingas ir neklystantis -
pats buvau pasiklydęs savo nuodėmėse,
nebuvau niekam namai,
bet ieškojau sau užuovėjos visose akyse,
kurios dar švietė,
kurios dar buvo akys,
kurios galėjo įrodyti,
jog jos dar mato.

aš buvau “aš pavargau”,
negalėjau net išsakyti to nuovargio,
negalėjau niekaip išvemti pats savęs,
atsisakyti būti tokiu, koks esu.

būdavo, jog sėdėdavau visą dieną
jau ne savo namuose,
nė kojos nekeldavau laukan,
rūkydavau pro langą į žiemą,
grodavau triukšmą gitara,
norėdavau masturbuotis, bet neišeidavo,
nuolat pavydėdavau katei,
nes iš jos nebuvo reikalaujama atsakymų:
ji galėdavo drąsiai myžti į lovą,
gaudavo nebent piktą žvilgsnį
ar negražų žodį
dėl savo poelgio.

nesirašė eilėraščiai,
rašėsi tik laiškai merginai,
kuriai nenorėjau rašyti,
apie kurią nenorėjau galvoti.

kartais įsivaizduodavau, jog geriu
dienom naktim,
dienom naktim geriu
ir dulkinuosi su visokiomis moterimis
be savigarbos ir be meilės sau pačioms,
bet tai būdavo tik mintys,
jos manęs negelbėdavo.

kartais išeidavau į paskaitas,
vaidendavausi žmonėms
savo rūškanu veidu ir neplautais plaukais
gadindavau jiems nuotaiką,
buvau vertas neaišku kiek žodžių,
skirtų šleikštuliui išreikšti.

kaip ir visi, susidūrę su problema,
aš karts nuo karto pagalvodavau apie savižudybę,
bet prisimindavau, jog dar prieš žiemą
pats save įtikinau – aš dėl nieko nesigailėsiu,
tai po to kartais pagalvodavau apie žmogžudystę:
taip buvo kur kas lengviau.

svajodavau apie pabėgimą į Ispaniją,
gyvenimą šiukšlyne, landynėse, skvotuose,
kokio nors pažįstamo svetur sutikimą,
bet daugiausia galvodavau kaip ištverti
tą žiemą nepridarius dar daugiau nesąmonių
sau pačiam ir žmogui, su kuriuo gyvenau.

tiesą sakant, aš nuolat stebėjausi,
kad mes vis dar kalbamės, pasibučiuojam
prieš išeidami ir sugrįžę,
nors ir puikiai suprasdavom jau,
kad išeidami nejaučiam jokio lengvo ilgesio,
o ir grįžtam po to visai ne vienas pas kitą,
tiesiog į bendrą erdvę, kuria dalijamės,
o dalijomės tai dabar jau neaišku, kodėl -
ar iš pagarbos, ar iš gailesčio vienas kitam,
gal dar ir iš nepraėjusios meilės,
žvelgiant iš jos pusės.

taip ir gyvenau tada,
kaip niekad anksčiau jausdamas,
kad esu tik pats sau,
nors šalia nuolat buvo moteris,
kuriai buvau kažkada pasipiršęs.
kada nors, sakiau,
kada nors aš ją vesiu,
gyvensim gražiai,
auginsim šunį, nes ji to labai nori,
turėsim bent vieną vaiką,
ji bus redaktorė, o aš bet kas,
vis tiek viduj – rašytojas.

kažkaip taip susiklostė,
jog vietoj šuns atsirado katė,
o mes taip niekada ir nesusituokėm,
vaikų irgi neatsirado.
mes tik daug rūkėm
ir stengėmės kuo ilgiau miegoti,
kad mažiau vienas kitą skaudintume
tą sunkią žiemą.

vasarį išsikrausčiau,
vasarį viskas baigėsi,
jei tik galima taip naiviai galvoti,
jog tokie dalykai išvis kada nors baigiasi.
bala nematė, sakiau,
visko būna,
bala nematė.
bus visko dar daugiau.

-žibuoklės rudenį-

aš paimu tave,
tu paimi mane,
mes esam viena nedaloma dalis.

švelniai girgžda lova,
švelniai lietaus lašai
atsitrenkia į langus,
išnyksta,
švelniai skęstu tavy,
išnykstu aš,
kaip tas viskuo nusivylęs,
tas nieko nebelaukiantis
jaunas vyras
su neišsemiamais toliais akyse.

tavy būnu
pats normaliausias žmogus,
toks normalus ir paprastas,
koks visada ir norėjau būti;
ir man taip gera.

šnibždu po to
saule mano – - -

 

dieve, tai buvo
taip seniai.
mano akyse jau ilgai
nustoję groti žiogai.

-tikėti-

kvaila tikėtis,
kad pasauliui įdomu,
tad aš užsimerkiu ir vėl,
vėl sukalbu maldą
viens-du-trys-keturi,
ir dar, ir dar,
dar kartą suskaičiuoju
viens-du-trys-keturi,
plačiai pramerkiu akis
ir rašau toliau,
tikėdamasis,
kad pasaulis manęs klausosi.

-žaidimas-

susėskim pažaisti
rusiškos ruletės.
aš pažadu -
bus linksma su manim:
spustelsiu gaiduką
šešis kartus iš eilės,
nutaikęs į savo galvą,
ir kad pradės visi juoktis,
kad pradės visi kvatot.
kas nors, aišku, pasakys:
pažiūrėkit, kokį gerą humoro jausmą jis turi;
o aš linksėsiu galva,
sakysiu: aha.
oi, ne, palaukit, atsiprašau -
aš gi negalėsiu linksėti galva,
galva gulės kažkur visai šalia manęs,
po foteliu gal bus nusiritus.

ir taip juokinga, kai pagalvoji,
taip juokinga,
nors gal greičiau graudu.

-kartą kalbėjom-

kartą kalbėjom kažką,
tu pasakojai:

miegojau, naktį prabudau,
girdėjau kaip mama sako tėvui
na ir eik pas tą savo kurvą.
girdėjau kaip tėvas išeina,
sėda į automobilį ir išvažiuoja.
aš gulėjau, buvo labai baisu,
bet ryte radau tėvą vėl namuose.

klausiausi tavęs ir galvojau:
aš irgi kartą, irgi išėjau,
bet ne naktį, o dieną,
aš irgi, irgi nuklydau į šalį,
mečiau savo moterį dėl kitos,
ir po to grįžau:
sėdėjau ryte su buvusiąja,
bet tai jau nebuvau aš,
aš nebuvau jau,
buvo tik mano išvaizdos svetimas vyras.
jis valgė pusryčius, plovė indus,
dalijosi lova su ta moterimi,
bet tai jau nebuvau aš.

nepasakojau tau to.

-šis tas apie vaikystę-

nuo gimimo buvau problematiškas,
naktimis daug verkdavau,
mamai neleisdavau išsimiegoti,
o tėvui netrukdydavau,
nes jis jau seniai buvo palikęs
ir mamą, ir mane,
ir visi kaimynai gūžčiojo pečiais,
nesuprato niekaip,
kaip toks vyras gali mesti
tokią moterį.

kai man suėjo septyneri
ir aš pradėjau lankyti mokyklą,
per pertraukas su klasiokais
nuolat žaisdavom džiungles -
aš būdavau puma, juoda puma,
ir riaumodavau tai aš tol,
kol rimtai užkimdavau.

po metų gydytojai nustatė,
kad aš sergu bronchine astma,
lyg mano mamai būtų maža to,
jog nuo ketverių metų
sirgau šienlige.
mama tada dažnai verkdavo,
keikdavo dievą ir šiaip gyvenimą,
o aš iš tiesų buvau laimingas vaikas,
per daug nesirūpinau,
jog esu ligotas.

trečioj ar ketvirtoj klasėj
man buvo pripažinta migrena,
tada turbūt pirmą kartą
man pasidarė liūdna dėl to,
kad esu ligotas vaikas,
nes kai galvos skausmai užeidavo,
tai man viskas tik ūždavo ir ūždavo,
negalėjau pakęsti nei šviesos,
nei menkiausių garsų,
vemdavau ir leisgyvis gulėdavau,
o tėvas, išvydęs mane tokį,
sakydavo: nusiteik, kad tau viskas gerai.

aš manau, kad jis bandydavo
tuo pačiu principu sau įrodyti,
jog jis nėra alkoholikas.
bet su tėvu mama antrąkart ilgai negyveno,
ir tai buvo pirmas kartas,
kai aš supratau, kad nebūna
jokių absoliučiai laimingų pabaigų,
nes žmonės keičiasi kaip metų laikai.

vaikystėj buvo dar tokia istorija,
susijusi su naminiais gyvūnais.
kadangi sirgau šienlige,
tai buvo tikimybė, jog aš esu alergiškas
ir katytėms, šuniukams, žiurkėnams, šinšiloms,
žodžiu bet kam pūkuotam,
ką žmonės laiko namuose,
siekdami pagražinti savo niūrią būtį.

mama sakė, kad man, pavyzdžiui,
galima auginti vėžlį,
ir per vienas Velykas aš gavau vėžlį,
pavadinau jį Mikelandželu.
vesdavau jį į lauką, kai būdavo šilta:
jis išraudavo gėles ir jas suvalgydavo,
tas gėles iš mano prosenelės darželio.

greit aš supratau, kad pavargau
rodyti meilę tokiam gyvūnui,
kuris man nieko nesugeba parodyti atgal,
ir vėžlys tapo puikus prosenelės draugas.
ji vadino jį Mikaldu, bet dažniausiai
ji vadino jį durnium ir arkliu,
kai tas primyždavo kur nors bute.
mes labai juokdavomės su mama.

kai prosenelė mirė, mes nesijuokėm.
vėžlys tada buvo atiduotas močiutei,
jis išsikraustė iš mūsų buto,
ir ten močiutė su dieduku
pradėjo šerti jį agurkais ir bananais,
kuo mes niekada jo nešerdavom,
ir mums buvo pikta, jog jie taip daro,
nes nebuvo aišku, ar galima
vėžliams visa tai valgyti.

o po to metai ėjo, žmonės ėjo,
įvyko visko daug daug:
pavyzdžiui
mano tėvai bandė gyventi kartu
dar porą kartų, tačiau nesėkmingai,
aš mokiausi, augau,
toliau savo lėtu tempu pažinau pasaulį,
laukiau meilės, tos vienintelės,
sulaukiau, išsiskyriau,
tada sulaukiau dar vienos, daug rimtesnės,
jau tikrai tos vienintelės,
kaip pats tada sakiau,
bet ir vėl pasimečiau su ja.
supratau, kad sunku yra su tomis
vienintelėmis meilėmis ir mečiau tą dalyką,
žiūrėjau į merginas kaip į merginas,
o ne kaip į savo gyvenimo išgelbėtojas,
ir viskas lyg ir pasidarė lengviau.

šiais metais, visai neseniai,
močiutė skundėsi, sakė
vėžlys įkando jai į akies voką,
tai mes vėl visi juokėmės,
bet jau buvo praėję per daug neramių metų,
kad mes juoktumėmės kaip anksčiau,
kada tiek aš, tiek ir mama
dar buvom nenukentėję nuo žmonių
ir patys mažai ką įskaudinę.
juokėmės tiesiog šiaip,
patys sau įtartinai ramiai
ir perdėtai saugiai,
neleisdami juokui mūsų apgauti,
jog pasaulis dar gali būti gražus.

-trumpas pabudimas-

ji susisuka į kamuoliuką,
prisispaudžia prie manęs

visai prieš aušrą.

ji sapnuoja neaišku ką,
panardina mano veidą
sau tarp plaukų

ir aš kvėpuoju ja.

-pėdutės-

visai nežinau,
kokio dydžio batus ji nešiojo,
bet kaip dabar prisimenu -
jos pėdos buvo gražios.

mums atsigulus
ir jai užsnūdus,
aš paglostydavau jos pėdutes
ir pats ramiai užmigdavau,
ramiai, visai kaip vaikas.

-tąnakt-

tąnakt ilgai neužmigau,
varčiausi vis, varčiausi,
plūdau prakaitu,
sukau akis į kitą pusę,
tolyn nuo tavęs.

tu gulėjai visai šalia, ir aš
galėjau ištiesti ranką
ir paliesti tave,
galėjau lyg netyčia
prižadinti tave
ir pabandyti užmegzti
kokį nors bereikšmį pokalbį,
dar vieną bereikšmį pokalbį,
bet aš tada tik gulėjau
leisgyvis, sumišęs,
neaišku ko norintis.

tąnakt ilgai neužmigau,
varčiausi vis, keikiau save,
kad šitaip bėgėdiškai geidžiu
atverti žaizdą tarp tavo šlaunų
ir tapti dar vienu nurašytu vyru,
kuris bandė būti tavo paprastu draugu.

-nelemtas žinojimas-

mes abu per daug puikiai
žinom savo kainą
ir tai, jog vienas kitam
esam neįkandami.
aš labai norėčiau,
kad mes užmirstume tuos dalykus
ir pagulėtume vienas su kitu,
vėliau išsiskirtume paprastai,
lyg po eilinio susitikimo išgerti arbatos.
galėtume apsimesti, jog nieko nenutiko,
galėtume apsimesti, jog viskas kaip visados.

-***-

iš mano pirštų
prasikala
pašto karveliai
siunčiu juos
tau tuščius
kad tavo katės
turėtų kuo misti
nenudvėstų per žiemą
kai tu esi išvykusi
kažin kur toli

-idealu-

visą mano kambarį
buvo užliejusi saulė:
lova, patalynė, laikrodis,
spinta, staliukas ir kėdė -
viskas skendėjo
auksiniam ryte.

tavęs nebuvo šalia,
nebuvo murmesio pro miegus,
karštų tavo šlaunų,
prabudimo užtinusiomis akimis,
rytinio bučinio, prisiglaudimo,
manęs apvijimo rankomis -
tavęs visai nebuvo,
bet jaučiausi gerai -
jokio ilgesio ar liūdesio.

tą akimirką
aš turėjau kambarį,
pripildytą pavasarinio ryto,
ir sakiau sau
man tiek užtenka,
man tiek pilnai užtenka.

-pragaras-

aš degu,
o maži šlykštūs žvėreliai
nutraukia nuo manęs antklodę,
priberia į lovą karštų žarijų
ir bando įpūsti jas,
kad šios degtų dar karščiau,
kad aš degčiau dar karščiau
ir kad viskas liepsnotų.

ir aš liepsnoju,
aš liepsnoju.

-paslaptis-

vyrai tiek daug kalba,
patys įsitikinę savo
visa ko žinojimu,
o moterys tiek daug žino,
kad apie tai net nekalba,
pasakoja visiems nebent
šiaip kažką nereikšmingo.

-pertraukos metu-

vienuoliktoje klasėje
kažkurią dieną
vienos pertraukos metu
man nuolatos pasistodavo.

būdavo labai nejauku.
bijodavau, kad kas nors
kokiu nors būdu nepastebėtų,
kas man yra atsitikę.
iš tiesų net nežinau,
kodėl man pasistodavo.
mes ateidavome į anglų kalbos kabinetą,
pasidėdavome daiktus,
išeidavome iš kabineto
ir tada tai atsitikdavo,
man pasistodavo.

kartais stovėdavo visą pertrauką,
kartais tik dalį pertraukos.
stengdavausi valdyti save,
galvodavau apie ką nors neįdomaus,
galvodavau apie ką nors sudėtingo,
tačiau tai nepadėdavo,
nes mano galvojimus
būdavo persmelkusi mintis apie stovėjimą.
ačiū dievui, jog visada stovėdavau
atsirėmęs nugara į sieną,
krūtine palinkęs į priekį.
tikėjau, jog būtent tokia stovėsena
gali mane išgelbėti nuo gėdos.
gal ir keistai atrodžiau taip stovėdamas,
gal ir keistai,
bet ką padarysi,
kitokių saugumo priemonių nesugalvojau tuo metu.