Ta paini istorija su batonu

2016/08/25

ta paini istorija su batonu

Vieną vasaros rytą prieš eidamas į darbą perskaičiau savo horoskopą. Ten rašė, kad dėl keisto dangaus kūnų išsidėstymo visatoje mergelių laukia sunki diena ir kad reikia neprarasti budrumo.

Vakare, po darbų, su kambarioku nusprendėm išgerti alaus ir išgėrėm, o po to nuėjom nusipirkti dar, ir išgėrėm, o tada aš praradau budrumą ir mes ėjom pirkti kebabų, bet grįždami paėmėm dar alaus, ir gėrėm gėdingai, kol išaušo.

Nežinau, kas sekė po to, bet matyt manyje atsivėrė kažkokia tamsi erdvė, nes kai atgavau sąmonę, išvydau, kad sėdžiu ant savo laiptinės suoliuko, esu įsispyręs į šlepetes, mūviu kambarioko šortus, o rankoje laikau kažkokį čekį.

Apžiūrėjęs čekį iš arčiau pamačiau, kad buvo pirktas batonas, tik kažin kur tas batonas? galvoju, bet bala jo nematė, ir svirduliuodamas nuėjau namo.

Po kelių valandų mane pažadino kambariokas ir sako: o kur batonas?

Koks batonas? klausiu, o jis juokiasi ir pasakoja, kad mums begeriant aš užsispyriau nueiti nupirkti batoną, bet jis taip ir nesulaukė manęs sugrįžtančio, todėl pats nuėjo miegoti.

Mane užplūdo žūtbūtinis noras išsiaiškinti kas nutiko tam mistiniam batonui, taigi išėjau jo ieškoti.

Apėjau visą kiemą – ieškojau po kaimynų balkonais, laiptinėmis, ieškojau krūmuose, vaikų žaidimų aikštelėj, žiūrinėjau po automobiliais, o tada išieškojau visą kelią iki pat parduotuvės, bet neradau, todėl galiausiai nuėjau į parduotuvę ir kiek įmanydamas rimtesniu veidu paklausiau kasininkės: ponia, ar aš čia kartais nepalikau batono?

Iš kasininkės žvilgsnio supratau, kad ji kažką žino, kad gal čia mane matė, ir sakau jai: jūs juk mane pamenat, ar ne? Aš buvau atėjęs čia ankstyvą rytą, ar ne? Ir pirkau batoną, taip?

Šypsodamasi ji atsakė, kad tikrai čia buvau ir pirkau batoną. Ir net ne vieną, pridūrė linksmai.

Ne vieną? Tai kiek aš tų batonų pirkau? paklausiau.

Jūs pirkote vieną, o tada išėjote, bet labai greitai grįžote ir nupirkote dar vieną batoną. Tada grįžote vėl ir pirkote naują batoną, paaiškino kasininkė.

Visai nieko nesuprasdamas, jausdamasis absurdiškai, bet, tikėdamas išrišimo, aš paklausiau kasininkės: ponia, o gal jūs žinote kam man reikėjo tų batonų? Ką aš su jais veikdavau? Kur aš su jais eidavau?

Pirmą kartą jūs pasakėt, kad einat kepti karštų sumuštinių savo kambariokui. Kitą kartą atėjęs pasakėte, kad vieno batono bus per mažai, nes jūsų kambariokas labai valgus. O kai atėjote trečią kartą, šiek tiek pyktelėjęs pasakėte, kad nežiūrėčiau į jus taip keistai ir kad žmogus gali pirkti tiek batonų, kiek tik jam norisi, pasakojo kasininkė.

Padėkojęs kasininkei išėjau iš parduotuvės.

Viskas buvo painu ir neaišku kaip meksikiečių muilo operoje. Išsitraukiau cigaretę ir užsirūkiau.

Staiga mano dėmesį patraukė paukščių klegesys. Pasukęs už parduotuvės kampo išvydau didelį paukščių būrį – varnos, balandžiai ir zylutės suko ratus, čia kilo, čia tūpė, o viso to šurmulio viduryje stovėjo gluosnis, o ant to gluosnio šakelių mano didžiai nuostabai buvo suverta daug batono riekelių.

Stovėjau grožėdamasis kaip paukšteliai skabo batoną nuo gluosnio šakų. Praeiviai fotografavo ir filmavo batono riekelėmis apkarstytą medį. Kažkas praeidamas piktinosi, jog egzistuoja va tokių debilų ir narkomanų, kurie neranda ką veikti ir apkarsto medžius batonu.

Puikiai žinojau, kad visa tai yra mano darbas, nors ir negalėjau prisiminti kaip visa tai padariau. Net susigraudinau, kai pagalvojau, koks kartais galiu būti rūpestingas, kai išgeriu.

Nuo to karto išgėręs niekad neinu vienas į parduotuvę, nes maža ką dar sugalvosiu.

Čigonai

2016/08/23

Sapnavau kad vairuoju automobilį važiuojam su draugais kažkur atostogauti privažiuojam liūčių nuplautą skardį suprantame kad čia negalėsime pervažiuoti todėl reikės surasti kitą kelią kol mes dairomės prie mūsų prieina kažkoks žmogus matom kad jis čigonas

jis sako: kas jūs tokie kur jūs keliaujat

sakom jam kad vykstam atostogauti ir negalime pervažiuoti šito skardžio

jis sako: ar jūs turit senų daiktų

ir tada aš prisimenu kad kažkur skaičiau jog šiose vietose gyvena keista bendruomenė kurie perka iš visų žmonių senus daiktus nes taip tikisi susigrąžinti savo protėvių dvasias ir bendrauti su jais gyvųjų pasaulyje mes atsakom kad neturim senų daiktų bet čigonas naglai atidaro mūsų bagažinę

jis sako: o kas gi čia

ir kai mes pažiūrim į bagažinę matom ten pilną krūvą senų daiktų bet suprantam kad jie netikri kad čia čigonas kažką pridirbo kol mes nepastebėjom to ir mes sakom čigonui kad šitie daiktai neskirti pardavimui bet jis neatlyžta įtikinėja juos parodyti jų bendruomenės vyriausiajam.

Taigi mes leidžiamės nuvedami pas čigonį vadovą tai yra senas žmogus visas tamsus tamsus ir jis mus svetingai pasitinka vaišina gėrimais ir užkandžiais nors matosi kad jie labai skurdžiai gyvena jų nameliai iš molio visur purvina vaikai atrodo išbadėję.

Mes parodom jiems savo senus daiktus automobilio bagažinėje ir čigonai su savo žmonomis žiūri į tuos daiktus susižavėję jie neša mums auksą ir sidabrinius stalo įrankius už tuos daiktus mes nenorime jų priimti nes suprantame kad daiktai kuriuos jiems atiduosime yra klastotės jie visiškai beverčiai bet čigonai neatlyžta bučiuoja rankas tai mes sutariame kad atiduosime savo senienas už dvi sidabrines šakutes nes nenorime jų apgauti.

Čigonai džiaugiasi daiktais aš įdedu dvi sidabrines šakutes į automobilio saloną ir visas mūsų automobilis staiga aprūksta dūmais nesuprantu kas dedasi o čigonai juokiasi iš mūsų suprantu kad jie mus apgavo visai ten ne sidabrinės šakutės buvo bet man nepikta tik automobilio gaila.

O tada vienas čigonas pakviečia mane užeiti vidun į vieną iš namelių ten parodo sėdinčią senstelėjusią moterį ji sėdi ir verkia

sakau jam: kodėl ji verkia ar ji serga
čigonas sako: ji gedi savo dukros jai dabar visi žmonės atrodo esantys jos dukra

ir tada moteris pasuka galvą į mane matau jos akyse ašaras ji ištiesia rankas į mane

ji sako: ateik dukrelė kaip gerai kad tu pagaliau grįžai namo

mane purto drebulys aš išeinu iš namo ir einu link automobilio bet priėjęs matau kad mūsų padangos nuleistos nereikėjo susidėti su tais čigonais.

Rugpjūtis (2)

2016/08/22

„Those who are sapiosexual are those who are stimulated or challenged by the way another person thinks. They are basically in love with the mind.“

Įdomus straipsnis apie tai, kad yra žmonių, kuriems seksualiausias dalykas kitame žmoguje yra jo protas/mąstymas.

Kita vertus, ar tai yra kažkas labai nauja ir negirdėta? Ne, tik dar viena etiketė, dar vienas trendas.

***

Geras, galima net sakyti, kad idiliškas savaitgalis Alytuje.

Esu geros nuotaikos, ramus, namuose niekas neerzina, mama irgi džiaugiasi, jog pagaliau galima su manimi susikalbėti.

Penktadienį ir šeštadienį susitinku su draugais, geriu nealkoholinį alų, bet jaučiuosi tarsi švelniai apgirtęs. Daug vaikštinėjam, pasitinkam vakarus lauke; malonu, kad atšilo. Baruose keista negerti; stebiu aplinką, žmones. Vienu metu Tado bendradarbis bando provokuoti mane kalbėti apie imigrantus ir kaip čia viskas bus blogai, kai jie užplūs Lietuvą, bet aš toks ramus, kad nesileidžiu į kalbas, tik nusišypsau ir palieku jį vieną rūkyti.

***

Žmonės keistai reaguoja, kai negeri, žmonės keistai reaguoja, kai kalbi ką galvoji. Ar neturėtų būti atvirkščiai? Idealiame pasaulyje galbūt, o šiame –

Šiame mes juokiamės iš artimų žmonių, kurie turi problemų, nes jų problemos prieštarauja mūsų problemoms; mes galvojam, kad esam geresni vieni už kitus, nors iš tiesų esam vienodai apgailėtini, tik negalim to pastebėti; ir pasiklydusi mergina visada tampa kurva, o pasiklydę bernai yra tiesiog bičai, ir nieko čia nepadarysi; mes laidojam artimuosius, kurie dar galėjo gyventi, jei tik mes būtume mokėję klausytis, o jie būtų mokėję kalbėti; katė po sterilizacijos susilaukia daugiau dėmesio nei giminaitis, kuriam reikia pagalbos; ir kai negali suprasti ar pateisinti, paprasčiausia yra nusisukti, apsimesti, kad nematai.

***

Kad ir kokia gera nuotaika gali tvyroti Alytuje, dvi dienos, praleistos ten, trenkia gerą antausį, aš pametu rožinius akinius ir po to jau negaliu sulaukti, kada išvažiuosiu atgal į Vilnių.

Kai prieš 9 metus vienas pažįstamas pasakė, kad jam, pragyvenus Vilniuje 7 metus nėra nieko geriau nei grįžti iš Vilniaus į Alytų, ir nėra nieko geriau nei išvažiuoti iš Alytaus į Vilnių, tada aš tik miglotai numaniau, ką jis bando man pasakyti. Dabar puikiai suprantu, ką jis sakė. Niekas man daugiau nėra taip taikliai apibūdinęs santykio tarp gyvenimo ir jausenos Alytuje ir Vilniuje.

Svarbiausia yra per ilgai neužsibūti Alytuje, visada laiku išvažiuoti, kad vėliau nekiltų priešiškas nusistatymas prieš sugrįžimą ten.

Berašant tai, manęs kaip tik atvažiavo paimti.

Ačiū die.

Deftones Alytuje

2016/08/16

Sapnavau kad einam su Tadu prie buvusios Žuvinto parduotuvės Alytuje ten turi groti Deftones mes tuo netikim bet einam pažiūrėti ir nuėję matom kad grupė tikrai derina instrumentus ir ruošiasi groti vietoje seniai buvuso keisto fontano dabar visur pieva ir žolė žmonių daug bet visi tokie jauni ir atrodo tarsi eidami pro šalį nusprendė pažiūrėti kas čia ką gros.

Deftones pradeda nuo dainos Damone bet gitaros partijos skamba labai keistai ir vokalistas dainuoja neaišku ką galvoju ar jie čia taip tyčia pakeitė dainą ar tiesiog nesugeba išgroti jos tuo metu gaunu žinutę feisbuke nuo kažkokio Deftones fano iš Prancūzijos jis rašo kad niekas netikėjo juo kai visiems pasakojo kad Deftones dabar kiekvieną koncertą pradeda būtent nuo Damone dainos rašau jam kad dabar jau tikiu juo.

Po kelių dainų žmonės išsiskirsto lieka apie penkiasdešimt žmonių žvalgausi nustebęs kiek mažai žmonių rūpi šita grupė ir toks juokas ima nors ir liūdna tuo pačiu metu ir pati grupė atrodo šiek tiek pasimetusi jie nulipa ant žemės dabar vokalistas visai arti bet aš kažkaip užsižiūriu į būgnininką matau kad jis numetęs daug svorio beveik neatpažįstamas kelias dainas stoviu prie būgnininko ir stebiu kaip jis groja ir baigęs vieną dainą

būgnininkas sako man: tu turbūt senas mūsų fanas gal norėtum vėliau pasivaikščiot kartu su mumis išgert pora alaus

sakau jam: žinoma būtų šaunu

Ir grįžtu arčiau scenos centro dabar Deftones pradeda groti Dai The Flu dainą aš žiūriu į juos ir galvoju kodėl jie kiekvieną dainą vis neįprastai groja šitai dainai jie net nenaudoja būgnų kažkoks nesusipratimas o tada

kažkoks vyrukas man sako: gal tu žinai šitos dainos tabulatūrą

sakau: žinau ji yra 3 3/8 8/4 4444[1]

Ir jis nueina o aš klausau toliau koncerto galvodamas kad būtų gerai jei grupė likusias dainas grotų įprastai o ne šitaip iškraipytai.

 

[1] Iš tiesų: 0-0/8—8/3—3-3-3-3-3-3-3; bosinė gitara.

Atlantic City

2016/08/15

Sapnavau kad esu Atlantic City kad ten atostogauju ir jau yra paskutinė atostogų diena aš esu pavargęs ir prastos nuotaikos nusprendžiu paskutinį vakarą praleisti prie jūros.

Einu tokiu plačiu pėsčiųjų ir dviratininkų keliu jis turi net aštuonias juostas ir visi laikosi juostų ir dviratininkai važiuoja savo juostomis o pėstieji eina savo juostomis aš irgi stengiuosi jų laikytis bet tos juostos tokios spalvotos geltonos violetinės žalios raudonos mėlynos man akyse mirguliuoja tos spalvos ir galva apsisuka netyčia išeinu į dviratininkų juostą dviratininkai man rodo fakus aš ant jų nepykstu čia juk Amerika.

Pasiekęs paplūdimį pereinu kažkokį apsaugos punktą ir užsuku į tualetą ten prisėdu ant klozeto ir galvoju ką aš čia veikiu kodėl aš čia atėjau jūra visur vienoda nieko čia gero nebus o tada kažkas įsilaužia į tualetą tai yra dvi merginos jos žiūri į mane

viena mergina sako: ką tu čia veiki
sakau jai: sėdžiu ir galvoju

Merginos susižvalgo aš joms keliu įtarimą o tada pradeda kalbėtis tarpusavyje viena mergina pasakoja kitai kad čiulpiant jai patinka burnoje turėti mėtinį ledinuką ir ji parodo kad visada nešiojasi džinsų galinėje kišenėje mėtinių ledinukų

ta mergina sako: išvis kaip yra sunku surasti berną kuris pasirašytų tiesiog seksui

Ir staiga mano galvoje kažkas klikteli suvokiu kad kažką esminio supratau ir dėkoju tai merginai už tuos žodžius nors negaliu paaiškinti ką būtent jie man padėjo suprasti ir išeinu iš tualeto tada pamatau jūrą o jūra labai graži bangos tokios didelės nors ir atrodo dirbtinai sukeltos jos nuneša žmones apverčia kai kurie net sąmonę praranda bet ir toliau eina į jūrą maudytis o vanduo toks šiltas šiltas ir tolumoje matosi Šiaurės pašvaistė ir auga palmės visur aplink suprantu kad visa tai netikra bet viskas ok čia juk Amerika.

Matau ateina ta mergina kalbėjusi apie seksą ji dėvi gražų maudymosi kostiumėlį eina užrietusi nosį brenda į jūrą paneria į vandenį ir plaukia toliau aš irgi maudausi po to išlipu į krantą stoviu ir žiūriu kur ta mergina matau ją toli toli nuo kranto ji plūduriuoja po to plaukia link kranto didelė banga ją pasiglemžia ir ji dingsta iš akiračio aš einu į jūrą jos ieškoti surandu ją vėl plūduriuojančią tolumoje tada priplaukiu ir matau kad jos veidas labai pasikeitęs

mergina sako: mes Amerikoj tiek veido pudros ir dažų naudojam kad vėliau viską nusiplovus būna sunku atskirti kur kuris žmogus yra

Aš žiūriu į ją

mergina sako: nežiūrėk į mane taip nes aš spuoguota ir turiu didelį tarpą tarp priekinių dantų ir mano pečiai išberti

sakau jai: tu atrodai gražiai būtent taip kaip dabar esi

O tada abu matom kokia didelė banga artėja link mūsų ir kad banga lūš būtent ant mūsų galvų aš ištiesiu ranką pritraukiu merginą prie savęs ji priglaudžia galvą man prie krūtinės apkabinu jos galvą ir ištiesiu nugarą bandydamas atremti ant mūsų lūžtančią bangą.

Nuostabi moteris

2016/08/12

Publikuoju trečią ištrauką iš romano „Ko negalima sakyti merginai bare“, kuris pasirodys pirmoje rudens pusėje.

Lea Seydoux 2

„Nuo mažens mama man sakydavo: tu surasi gražią moterį su gerais plaukais. Ką tie geri plaukai reiškė, supratau augdamas – tamsūs, tvirti, pageidautina ilgi. Būtent tokie, kokius mama turėjo iki gimdymo.

Nuo mažens buvau mokomas, kad aktorė Catherine Zeta Jones, Selma Hayek ir teta Ada yra gražios moterys, ir nors dėl tetos Ados ir Catherine‘os Zeta Jones niekada neabejojau, bet Selmai Hayek taip ir neatsirado vietos mano širdyje.

Pamenu, kad pirmą kartą išėjau ieškoti nuostabios moters su metais vyresniu kiemo draugu, kai man buvo šešeri. Apsiskelbėm visiems kieme, kad einam ieškoti merginų, ir išėjom. Kai nuėjom į šalia buvusį atrakcionų parką, užlipom ant tokios medinės žirafos, kalbėjom apie animacinius filmus ir kramtomas gumas, mūsų amžiaus merginų niekur nesimatė ir mes abu buvom slapta tuo patenkinti.

Vėliau, kai pradėjau lankyti mokyklą, noras surasti savo nuostabią moterį tik išaugo, ir aš kas metus įsimylėdavau vis kitą klasiokę, o nuo šeštos iki devintos klasės buvau įsimylėjęs net tris klasiokes vienu metu: dvi atrodė nuostabios merginos, trečia buvo kaip atsarginis variantas, bet su nė viena nieko nepavyko, nes mylėjau aš tyliai ir paslaptingai, ir, žinoma, labai skausmingai – būtent taip, kaip buvo mylima mano perskaitytose knygose.

Didžiavausi savimi, kad galiu mylėti tokia ilga, kankinančia ir mane patį gniuždančia meile be atsako. Prireikė dar kelerių metų tam, kad suprasčiau, jog meilė tokia būti neprivalo. Tada prasidėjo tikra virtinė pasimatymų ir susitikinėjimų su merginomis, ir visa tai, kaip man tada atrodė, mane nuves pas būtent man skirtą nuostabią moterį.

Teisybės dėlei turėčiau pasakyti, kad nuostabią moterį aš įžvelgdavau beveik kiekvienoje merginoje, kuri tik teikdavosi su manimi bendrauti. Aš žavėjausi merginomis dėl jų gražių pirštų, iksiškos formos kojų, žavėjausi, nes turėjo kokį nors dailų drabužį, žavėjausi tarpu tarp jų krūtų, žavėjausi jų žydromis akimis, žavėjausi jų žaliomis akimis, žavėjausi jų rudomis akimis, žavėjausi, kad jos dažo blakstienas, žavėjausi ir tomis, kurios visai nesidažo, mane žavėjo liūdnos merginos, mane žavėjo linksmos merginos, ir aš žavėjausi jų tiesiomis nosimis, ir aš žavėjausi nosimis su kumpelėmis – ir taip be galo.

Žinoma, iš tokių susižavėjimų nieko gera neišeidavo ir aš galiausiai likdavau vienas. Tuomet nustodavau svajoti apie tą mistinę nuostabią moterį ir eidavau susitikti su bet kuo: aš susitikinėjau su mergina, nes jos akinių rėmeliai buvo labai gražūs, susitikinėjau su mergina, nes man patiko jos vyresnė sesuo, susitikinėjau ir su tokia, su kuria niekada neišdrįsau permiegoti, nes ji nuolatos kalbėjo apie seksą. Ėjau į pasimatymą su nepilnamete, ėjau į pasimatymą su septyneriais metais už mane vyresne moterimi, ėjau į pasimatymą ir kartu su mergina spjaudėm nuo tilto ant apačioje važiuojančių automobilių, ėjau į pasimatymą ir tyčia prisigėriau iš to liūdesio, nes tai buvo dar viena mergina, kuri nebuvo panaši į tą nuostabią moterį, kurios aš ieškau. Aš ėjau į pasimatymą ir jaudinausi, o po to begalę kartų ėjau ir nesijaudinau, nes maniau, kad taip ir neįmanoma sutikti nuostabios moters.

Kol vieną dieną kažkur visatoj, matyt, įsivėlė klaida, ir aš ją sutikau.“

Rugpjūtis

2016/08/10

Kaip nejauku sakyti laba diena, norėčiau užsiregistruoti pas psichiatrą.

***

Tikiuosi apsieisim be psichiatrinės, tu juk protingas žmogus, sako mama.

Žinau, kad jai gėdą kelia vien mintis, kad kažkas gali sužinoti, jog aš kreipsiuosi į psichiatrą. Žinau, ir nepykstu.

***

Įtampa nuo ryto. Vaikštinėju iš kambario į kambarį, nežinodamas, ko imtis, kaip galėčiau padėti. Atrodo, kad padariau viską. Ar aš padariau viską?

Neiškentęs įtampos einu pasivaikščioti prie Nemuno.

Prisėdęs ant suoliuko perskaitau gautą žinutę.

Akimirką atrodo, kad plyštu.

Pirmą kartą matau taip drebančias savo rankas.

 

Vakare ilgai meldžiuosi.

***

– Jūsų požiūriu, „vyras neturi nei savo jėgos, nei savo ašarų, nei švelnumo. Jis viską skolinasi. Net vienos nakties nuotykis pavartėje yra tik begalinis troškulys pasisemti iš svetimo šulinio.“ Tai ko moteris prie jo šliejasi?

– Moteriai reikia vaikų, bet nesupraskite manęs klaidingai: yra laikas šlietis prie vyro, yra laikas šlietis prie žmogaus. Mano galvoje šios būsenos jau aiškiai atskirtos. Poreikis šlietis prie vyro išnyksta su metais. Poreikis šlietis prie žmogaus neišnyksta niekada.

Įdomus interviu su rašytoja Ugne Barauskaite.

***

Bandymas pasikalbėti su mama apie tai, kaip jaučiuosi ir kas su manimi darosi, baigiasi mamos ašaromis. Man atrodo, kad faktą, jog eisiu pas psichiatrą, ji priima kaip įžeidimą ar priekaištą, ji sako ar aš tave blogai užauginau, kad tu dabar toks? Mama, sakau, tai nėra tavo kaltė. Tai kas tada kaltas? klausia ji.

Mes visi ieškom kaltų ir visi norim surasti kuo paprastesnį atsakymą, kad galėtume manyti, jog žinome tam tikrų problemų priežastis.

***

Ilgas pokalbis telefonu su L. apie jos ir mano savijautą. Ji sako, kad norėtų susitikti su manimi, kai grįšiu į Vilnių. Aš sakau ok, bet jei siūlysiu tau likti nakvoti, tu nesutik, nes aš dabar nejaučiu atsakomybės už savo veiksmus.

L. juokiasi. Gerai, kad ji yra.

***

Važiuodami į pajūrį su mama ir jos draugu užsukome į Šiaulius aplankyti kryžių kalno.

Kartą mes jau čia lankėmės su mama ir tėvu. Tada mama pirko kryžių, ant lentelės užrašė „Ramybės Šklėrių šeimai“ ir tų metų datą. Tada įsmeigėm kryžių, nufotografavom jį, kad matytųsi ir užrašas.

Šįkart darėme tą patį.

Mamos atsigręžimas į dievą man visada kelia liūdesį. Aukščiausias desperacijos lygis, kokį tik esu matęs.

***

Simonas Bernotas. Šeimyninė fotografija

 

Graži šeima ką ir bepasakysi susikibę už rankučių šypsosi
Negalvoja apie karą negalvoja apie torpedas negalvoja apie
Mirtį negalvoja kokia juokinga tėti tavo kepurė ir veidas koks
Smėlėtas kur buvai iš kur ištrauktas šis tavo atvaizdas kiek
Metų jau praėjo graži šeima išsirikiavę pozuojantys pasitaiso
Apykaklę užsiriša batą šypsosi laukia ar jau ar dar ne stengias
Nesimuistyti nejudėti sustingti atrodyt tvarkingai pašukuosiu
Tau plaukus kažkas ten įkritę ir švyti kiaurai per visą tavo mažą
Kūnelį dabar jau galima pradėti visi grįžta į pradinę poziciją visi
Stengiasi šypsotis na ko toks paniuręs šypsokis ir nesimuistyk
Uždeda ranką ant peties galbūt net apkabina arba sako sėskis
Ant kelių jei visi sėdi kažkas kažką dar nori pasakyti ir pasako
Tada blyksteli

Liepos 26, +34°C

2016/08/05

Antradienį vyko skaitymai Kaune.

Labai norėjau nuvykti anksčiau, kad galėčiau pasivaikščioti su Renata, tačiau darbe viskas susiklostė visai ne taip, kaip planavau. Maža to, pavėlavau į traukinį, o autobusu trenktis į Kauną visai nesinorėjo.

Laiką, likusį iki kito traukinio, leidžiu stoties „Čili picerijoje“. Tai yra nemaloni vieta, tačiau būtent dėl to ją ir renkuosi – vieta su savo nuotaika, istorija. Sėdėdamas čia prisimenu, kad pirmą kartą čia atsidūriau 2007 metais: buvo pavasaris, atvažiavo Tadas iš Alytaus, prieš koncertą jis norėjo pavalgyti, pasiūlė užsukti čia, tai ir užsukom; pamenu net kokią picą tą kartą valgė.

Sriuba yra ok, pica neskani. Iš tiesų picos visai nenorėjau, galvojau apie salotas – kaip čia taip išėjo tada, kad užsisakiau picą?

Išgeriu vieną alaus, galvodamas apie tai kaipgi teks skaityti kūrybą būnant visiškai blaiviu. Niekad nesu to daręs blaivus.

Traukinio vagone verkia ir klykauja maži vaikai. Noriu pasiklausyti muzikos, kad negirdėčiau triukšmo, tačiau apsižiūriu, kad ausines palikau namie arba darbe. Tiek to, galvoju; toliau skaitau National Geography žurnalą.

Traukinių stotyje mane pasitinka Paulius su Kotryna ir jų sūnus. Termometras vis dar nežada nieko gera – rodo +34 laipsnius lauke.

Stotyje įsikūrusioje nedidelėje parduotuvėje perkam vandens. Nesuprantu, kodėl ten dirba du žmonės – vienas padeda tau paimti prekę, kitas įmuša ją į kasą, vienas paima tavo pinigus, kitas paduoda grąžą ir čekį. Kita vertus, jie labai malonūs – apsipirkęs palinkiu jiems geros dienos.

Kauno menininkų namai – jauki erdvė. Džiaugiuosi, kad skaitymai vyks viduje, o ne lauke. Mus pasitinka vietos vadovė/darbuotojai – visi pagyvenę, tikrai per 40 metų. Nemoku su tokiais žmonėmis bendrauti, man visada atrodo, kad esu vaikas prieš pagyvenusius žmones, kad ir kiek man metų bebūtų: mes neturime bendrų patirčių, jie visko daugiau matę už mane, mūsų iliuzijos apie pasaulį skiriasi.

Pirmąkart pagalvoju, kad noriu, jog greičiau viskas baigtųsi ir aš galėčiau iš čia išvažiuoti.

Tampa nejauku, kai pamatau, kad pirmieji žiūrovai/klausytojai yra irgi pagyvenusios moterys; kai kurios atsineša gėlių. Bet vėliau, pamažu renkantis žmonėms, atsiranda ir jaunesnių žmonių. Dar lengviau pasidaro, kai pamatau ateinančią Mariją ir Renatą, vėliau prisijungia klasiokė su vyru ir draugė iš Alytaus kompanijos.

Prieš skaitymus dar spėju susipažinti su rašytoja Sandra Bernotaite.

Sėdėdamas šalia Renatos klausau kaip groja grupė Islandijos plento moterys ir savo kūrybą skaito Paulius. Tada ateina eilė man, užlipu. Dreba rankos, kojos, balsas – iš esmės tas pats būna, kai esu išgėręs porą alaus, reiškia skaityti blaivia galva ar išgėrus nėra skirtumo.

Sakau tą neva linksmą įžangą. Pradedu skaityti. Galvoju, kad baigęs iškart parašysiu Rūtai, gal ji yra nesuplanavusi vakaro, gal ji norės ir galės susitikti, kai grįšiu. Burna džiūsta, palikau savo vandenį kažkur prie laiptų – man nesmagu dabar eiti jo pasiimti. Girdžiu, kad pagyvenęs garsistas juokiasi iš eilėraščio apie pirmąją merginą, tai suteikia pasitikėjimo. Įpusėju, pats pradedu girdėti save – man atrodo, kad mano balsas labai ramus. Nepaisant to, norisi greičiau viską baigti, norisi ramiai parūkyti. Delnai visiškai suprakaitavę. Nežinau, kur dėti rankas. Neiškenčiu, po dar kelių eilėraščių atsitraukiu, einu pasiimti butelio su vandeniu, godžiai atsigeriu, atsiprašau visų. Tada varau toliau; „Auksaburnį“ praleidžiu – šito teksto svoris vis dar auga, šiandien visai nesinori jo skaityti, nesinori apie jį galvoti, man tik norisi grįžti į Vilnių.

Baigiu, padėkoju susirinkusiems, nulipu nuo scenos, dabar eilė grupei ir Pauliaus baigiamajam. Jaučiu, kad esu visas šlapias, norisi kažkur nusiplauti rankas. Po kurio laiko išeinu į lauką, rūkau, ateina S.B., kalbamės vėl, aš tik noriu ramybės, galvoju, man norisi greičiau išvažiuoti, nors turiu pripažinti, kad skaitymai man patiko; mane pagauna klasiokė su vyru ir draugė su Marija, kalbamės, tada matau Renatą, atsiprašau draugių, Renata apkabina, klausiu ar ji bent juokėsi kartą, sakė juokėsi, sakau tada gerai, ji padovanoja man juodą šokoladą, jau dingę visos mintys apie pasivaikščiojimą su Renata, man tik norisi grįžti į Vilnių.

Atsisveikinu su Pauliumi ir vietos žmonėmis, padėkojam už priėmimą, kodėl jie mus trukdo, kodėl tiek daug kalbina, siūlo kartu rašyti projektus rudenį, man trūks plyš reikia greičiau į Vilnių; pagaliau paleido, padėkoju Pauliui už viską, pasakau, kad, deja, negaliu vykti pas juos valgyti šašlykų ir nepersigalvojau dėl nakvynės; aš jau klasiokės automobilyje, mane jie veža iki autobusų stoties, įvyksta bandymas per 7 minutes papasakoti apie savo gyvenimą nuo tada, kai nesimatėm – lengviausia kalbėti apie romaną; aš jau gatvėj, visur tas tvankus oras, nusiperku bilietą į autobusą, iki išvykimo liko 15 minučių, stovėdamas ir rūkydamas galvoju, kad jau ilgą laiką nebuvau tualete, bet kažkaip ir nenoriu, stovėdamas ir rūkydamas galvoju, kad Kaunas kaip simbolis mano gyvenime primena tik ašaras ir širdgėlą, nieko daugiau, man taip norisi greičiau grįžti į Vilnių.

Autobuse įsitaisau, skaitau kažkokį Kauno kultūros nemokamą leidinį, jo dizainas visai įdomus, bet tik tiek; sutariam su Rūta kada ir kur susitiksim; kelionei įpusėjus neturiu nei kaip klausytis muzikos, nei ko skaityti; norėčiau pakišti galvą po šalta vandens srove, norėčiau visas nusiprausti, po to ramiai parūkyti; aš per daug rūkau, galvoju.

Pagaliau išlipu Vilniuje. Stotyje užsuku į tualetą, jo valytojas įtartinai stebi kaip tvarkausi prieš veidrodį; sėdu į taksi nuo stoties žiedo – aš jau vietoje, net keliomis minutėmis anksčiau, nei planavau. Rūta nusileidžia, labas / labas, apsikabinam ir einam į barą, pasakoju kaip sekėsi Kaune.

Dabar aš ramus.

Virš mūsų galvų skleidžiasi vakaras.

***

Kitą dieną galvoju – Kaune buvo visai gerai.

Alytaus kronikos

2016/08/04

Ožys

Grįždamas iš bibliotekos namo prisėdu Jaunimo parke ant suoliuko, rūkau.

Kažkur iš dešinės girdžiu moters balsą, moteris kažką neaiškiai šaukia. Pažvelgęs į tą pusę nieko nematau, rūkau toliau.

Po to vėl tas balsas, šįkart jau arčiau, bet vėl nesuprantu, ką ta moteris šaukia. Atrodo, kad kartoja kažkokį vieną žodį daugybę kartų, ir tiek.

Rūkau toliau.

Praėjus kelioms akimirkoms ji išnyra – pagyvenusi moteris, turbūt jau pensinio amžiaus, su dideliais dideliais akiniais. Ji eina dairydamasis aplink, neša šuns pavadėlį rankoje. Ji praveria burną, ir dabar aš suprantu, ką ji šaukia: Bučiuk Bučiuk Bučiuk Bučinuk kur tu?!

Stebiu ją rūkydamas, ji vis artėja šaukdama Bučiuk Bučiuk Bučiuk!

Na ir prastas vardas šuniui, galvoju.

Kai ji priartėja prie manęs per dvidešimt metrų, pasisuka ir sako: gal matėt mažą juodą šuniuką mano Bučiuką? Pasukioju galvą į skirtingas puses, parodydamas, kad nemačiau jo. Pažiūrėjusi į mane moteris eina toliau, vėl šaukia savo Bučiuką, toks isteriškas jos balsas.

Ne veltui, galvoju, tas šuo pabėgo nuo jos.

Aš irgi pabėgčiau.

Nors gali būti, kad ji yra išprotėjusi moteris, ir tas šuo visai neegzistuoja.

Alytuje tokie dalykai atrodo lengvai įmanomi, Alytuje viskas atrodo šiek tiek siurrealu.

Ji priartėja dar arčiau, dabar mūsų neskiria nė dešimt metrų. Ji sako man: gal matėt mažą juodą šuniuką pabėgo mano Bučiukas. Sakau jai ne, nemačiau. Ji žiūri į mane. Žiūri. Sako negirdžiu, sakau jai garsiai nemačiau. Tada atsistoju nuo suolelio, paimu knygas ir einu tolyn nuo jos.

Paėjęs kelis žingsnius, kiek toliau išvystu tą šunį. Tai mažas juodas šuo, toks mažas, kad sunku įsivaizduoti, jog šunys gali būti mažesni. Jis tipena link moteriškės, girdžiu moteris sako: Bučiuk Bučiuk Bučiuk štai kur tu kodėl tu nuo manęs pabėgai nebėk nuo manęs aš tave taip myliu.

Manau, kad Bučiukas kartais pasiduoda iliuzijai, jog jis gali pabėgti nuo savo šeimininkės. Tačiau kaskart pabėgęs susiduria su karčia realybe – būdamas toks mažas, jis savęs neišlaikys, nieko nesumedžios, alkis jį pribaigs ir jis pastips. Taigi jis susitaiko su likimu, ir kaskart pabėgęs nusprendžia grįžti pas šeimininkę – dešra šiltuose namuose geriau nei alkana ir žvarbi laisvė.

Bet gerai, kad jis turi iliuziją.

Mums visiems reikia iliuzijų.

Kodėl nereikia meluoti merginoms

2016/07/28

Publikuoju antrą ištrauką iš romano „Ko negalima sakyti merginai bare“, kuris pasirodys pirmoje rudens pusėje.

kodėl nereikia meluoti merginoms

„Kiek pamenu savo tėvą, tai mano tėvas buvo tikras niekšas, mano tėvas buvo širdžių daužytojas, buvo snukių daužytojas mano tėvas, amžinai apsimeluodavo, įsiveldavo į šlykščias istorijas, bet jis nuolat kartojo man – sūnau, tikras vyras turi niekada nemeluoti moteriai, visada sakyti tiesą į akis, kad ir kokia ji skaudi būtų.

Aš, matyt, taip ir neišmokau šios tėvo pamokos.

Sulaukęs dvidešimt penkerių metų, kai buvau labai viskuo nusivylęs, galvojau, kad jau niekada nesutiksiu merginos, kurią pamilsiu, ir galvojau, kad niekada nesutiksiu merginos, kuri pamils mane. Bet man pačiam netikėtai vieną niūrų sekmadienio vakarą susipažinau su mergina tiesiog parduotuvėj, pieno skyriuje, ir mes pamažu pradėjome bendrauti.

Jos vardas buvo Ieva[1], Ieva man labai rūpėjo: buvo apsiskaičiusi, protinga, pasakodavo man apie koralinių rifų nykimą, turbulencijos dėsnį, žiogo kraujotakos sistemą. Ji žiūrėjo tik tokius filmus, kurių niekas absoliučiai nežiūrėdavo, ji klausė man visai negirdėtą muziką, ir jos nosis buvo su mažyte kumpele, ir jos kojos buvo iksiškos formos, ir jos krūtys buvo putlios, ir aš labai norėjau, aš labai stengiausi, kad ir aš jai patikčiau.

Pradėjau nešioti akinius, kad atrodyčiau protingesnis, pasakiau, kad stosiu į semiotikos magistrantūrą, ir aš mačiau kokį įspūdį jai tai padarė. O kad dar geriau įtvirtinčiau savo įdomumą, pasakiau, kad groju dūdmaišiu – tai irgi jai padarė įspūdį. Iš tiesų, kai dabar pagalvoju, tai man rodosi aš daug jai visko pripasakojau, dabar jau visko ir nepamenu, bet nesvarbu.

Mes taip intelektualiai bendravom, jog praėjus keliems mėnesiams vis dar buvom nesimylėję, ir vieną savaitgalį išvykom į Trakus. Atsainiai lesinome gulbes, irstėmės valtimi ežere, tyčia nieko nefotografavome, užrietę nosis piktinomės kodėl čia tiek daug turistų, juk Trakų pilis net nėra autentiška.

Tą dieną Ieva pasakė, kad yra veganė, tai aš irgi pasakiau, kad esu veganas, ir visą dieną nuo ryto iki vakaro dėl savo melo turėjau kimšti ryžių trapučius, grikių trapučius, kukurūzų trapučius, kuriais ji vaišino, bet kiekvieną kartą, kai užuosdavau netoliese kibinus, pasijusdavau labai išalkęs.

Vakare grįžome į mano butą ir ruošėmės eiti miegoti. Gulėjau lovoj laukdamas kada Ieva grįš iš vonios ir nekantravau mylėtis su ja. Kažin kaip čia viskas bus, galvojau, kažin kokios spalvos jos liemenukas ir apatiniai, ar ji nusiims akinius mylėdamasi, ar ji kalbės ką nors gašlaus, ar ji mėgsta garsiai šaukti, aš nenoriu, kad ji garsiai šauktų, ar ji mėgsta kišti pirštą ten, kur man visai nesinori, kad man kas nors kištų pirštą?

Kai Ieva grįžo ir atsigulė šalia, mes trumpai pakalbėjome apie rašytojo Albero Kamiu mirtį ir pradėjome bučiuotis ir glamonėtis ir tada pradėjome mylėtis, bet po kelių minučių man kažkas pradėjo darytis.  Pajutau, kad man tirpsta rankos ir man tirpsta kojos, ir man tirpsta veidas, ir pajutau, kad man dingsta erekcija, ir nusiritau šalin.

Buvau visai visai be jėgų.

O ji, išsigandusi dėl manęs, puolė klausinėti kas man nutiko, ar aš gerai jaučiuosi. Bet kur tu gerai jausiesi, kai visą dieną valgei tik tuos ryžių trapučius, tuos grikių trapučius, tuos kukurūzų trapučius! Tai aš neištvėręs nuėjau į virtuvę, išsitraukiau iš šaldytuvo vištos kulšį ir valgiau, godžiai valgiau, net pasičepsėdamas.

Atėjusi į virtuvę ir išvydusi, ką darau, Ieva apsiverkė.

Ji verkė labai ilgai – aš spėjau ir pavalgyti, ir buvau visai nieko prieš mylėtis toliau, bet ji galiausiai pasakė, kad aš esu, cituoju, melagis, niekšas, bybys, ir išėjo.

Sėdėdamas tylioje virtuvėje pagalvojau, kad nepaisant visos šios nemalonios situacijos man bent jau nereikės studijuoti semiotikos. Ir kad pagaliau išmokau tėvo pamoką – niekada nemeluok moterims.“

– – –

[1] Ieva – gimusi 1990 m. Vilniuje, akys rudos, plaukai juodi, ūgis 1,72 metro, svoris 59 kilogramai. Darželio nelankė, baigė mokyklą, universitete įgijo filosofijos bakalauro diplomą. Ieva su Povilu susipažino parduotuvėje. Ieva yra veganė, pasisako už gyvūnų teises, dėl to kiti šeimos nariai jai nepritaria. Ieva negali susitaikyti su mintimi, kad rašytojo ir filosofo Jean-Paul Sartre‘o gyvenimo partnerė Simone de Beauvoir pati jam atvesdavo jaunų studenčių, su kuriomis jis miegodavo.


Prenumeruoti

Būkite informuoti apie kiekvieną naują įrašą el. paštu

Prisijunkite prie kitų 364 pasekėjų

%d bloggers like this: