Apie sapnus, psichologes ir kamuoliuką

2017/10/17

Šiąnakt sapnavau, kad sėdim Alytuj svetainėj su mama ir kalbam apie tėvą. Aš sakau jai: jis mumis niekada nesirūpino. O ji tada sako man: tu neteisus, jis iš tiesų visada rūpinosi tavimi, slapta žiūrėdavo tavo pažymių knygeles ir už tavo gerus pažymius man duodavo pinigų, o kai baigei mokyklą, slapta siųsdavo pinigus, kurių reikdavo tavo išlaikymui.

***

Šeimos tema vėl aktuali tapo šią vasarą, kuomet pradėjau lankytis pas psichologę. Įdomūs dalykai su tomis psichologėmis. Kai lankiausi pas pirmąją, ji man paaiškino, kad šeimoje ir namų aplinkoje gavau tiek meilės, kad esu pasmerktas tokios meilės daugiau neberasti. Antroji psichologė, pas kurią lankiausi dienos stacionare, privedė mane iki abejojimo, ar patyriau daug meilės ir ar kartais nebuvau apleistas vaikas namuose. O trečioji tą apleistumo/meilės trūkumo faktą man padėjo patvirtinti.

Kas iš to? Šiaip jau nieko – man 30 metų, ir aš turiu prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, o ne ieškoti kas ten mane kada apleido ar per mažai mylėjo. Aišku, neneigiu, kad psichologė padeda suprasti kaip ten kas veikia mano galvoje, ir kuo tai susiję su vaikyste, šeimos aplinka ir pan. Tačiau viena yra suprasti dalykus, o kita – imtis veiksmų.

Kol kas nežinau kaip man sekasi. Aš vis dar iš tų vaikų, kurie nesiima veiksmo, kol neperpranta viso plano.

***

Likus dešimčiai sekundžių iki naujos laidos Autsaideriai debiutinės laidos pradžios, įkišu galvą į studiją.

– Prakaituojat? – klausiu.
– Aš tai visas šlapias jau, – sako Rimas.
– Aš jau apsišikęs, – sako Laurynas.

Taip ir turi būt, galvoju. Iškart jaučiasi, kad bus pavykus laida.

***

Paskutiniu metu jaučiu, kad pavargstu nuo feisbuko. Vis dažniau jį išjungiu, kad nesimaišytų tarp kitų atvertų puslapių. Darbui jis man netrukdo, juolab, kad visa komunikacija su studentais ir laidų vedėjais vyksta per feisbuką, nes greitesnio būdo šiuo metu nėra. Tačiau visas tas mane pasiekiantis srautas kažkaip pradeda užknisti. Visokie video apie paukščius, roplius, keistas vietoves, neįprastus žmonių užsiėmimus – jo jo, viskas iškart atrodo įdomiai, bet jau seniai nebeįdomu. Po to atsiranda tie reklaminiai video, ypač daug gaunu visokių vaizdo klipų su pradedančiųjų atlikėjų ar naujų grupių dainomis, ir aš net tingiu paspausti, kad jų daugiau neberodytų. Be to dar turiu matyti tuos retus, bet vis dar gajus žmones, kurie dalijasi visokiomis nuotraukomis apie tai, kad prekės užsienyje pigesnės nei Lietuvoje, ir t.t. Aš vis dažniau unlike‘inu seniau pamėgtus puslapius arba unfollow‘inu sektus žmones.

Gal būtų išvis idealu, jei vieną dieną įsijungęs feisbuką pamatyčiau baltą foną ir daugiau nieko?

***

Jei darbe aplanko nerimas, paimu baltą kamuoliuką ir mėtau į sieną. Galiu taip praleisti nuo kelių minučių iki pusvalandžio. Kartais pas mane ateina kas nors į radiją, ir aš taip ir bendrauju su tais žmonėmis – stovim, kalbam, o aš mėtau kamuoliuką. Dar niekas neklausė, ką aš čia darau ar kodėl taip darau. Man atrodo, kad jei žmogus nori mėtyti kamuoliuką į sieną, tai visiems akivaizdu, kad tas žmogus žino, ką jis daro ir dėl jo veiklos klausimų niekam kilti neturėtų.

Ankstyvoje paauglystėje aš irgi turėjau kamuoliuką. Tiksliau, ne kamuoliuką, o tokį iš popieriaus suglamžytą gumulą, kurį apvyniojau lipnia juosta, kad būtų tvirtesnis. Tada bėgiodavau po butą ir mėtydavau tą kamuoliuką į durų staktas, ant kurių įsivaizduodavau, kad yra krepšinio lankas – pats nuspręsdavau, ar pataikiau, ar ne. Kamuoliuką ne tik mėčiau, bet ir spardžiau – visos durų staktos lengvai virsdavo įsivaizduojamais futbolo vartais. Be to kamuoliukas greitai galėdavo transformuotis į ledo ritulio šaibą, kurią mušinėdavau turima vaikiška ledo ritulio lazda. Žodžiu, toks paprastas dalykas tas kamuoliukas, tačiau veiksmų – kiek tik nori. O svarbiausia, kad kai tėvai rimtai pykdavosi, užsidarydavau savo kambaryje ir mėtydavau kamuoliuką į sieną, ir kai susikoncentruodavau tik į kamuoliuko mėtymą, nustodavau girdėti tėvų barnius.

Nenumaniau, kad kamuoliukas atliks terapinę funkciją net ir man sulaukus trisdešimties.

Kaip kartais žmonės visko prišneka

2017/10/17

Šitas stalas, spintelės, baltos lėkštės ir dubenėliai, tavo katės ir sumyžtas kilimėlis, kiaura vonia, tavo mėgstamos grupės plakatai ant sienų, kelios fotografijos, kuriose tu šypsaisi…

Naktis sunki ir lėta, tavo nebylus buvimas, atsukta nugara slegia mane ir aš ištiesiu ranką, kad paliesčiau tave. Nubusk ir parodyk, kad aš dar esu.

Tarp mūsų plyti vandenynas.

Hey, are you awake
Yeah I’m right here
Well can I ask you about today

***

– Tavo veidas dabar atrodo rūstus, – sako ji.

Šeštadienis, ir mes jau nuėjom į parduotuvę nusipirkti alaus ir greitai paruošiamo maisto. Mes pavalgėm ir gulinėjam ant sofos gerdami alų, po to aš nusileidžiu ant pledo, kuris patiestas ant grindų. Ji klausia, kodėl tas pledas stovi prie lovos, ir aš atsakau, kad ant jo sėdėdamas vakarais rašau.

Ji kalba maloniai, tai lepina mano ausis: kad manęs pasiilgo, kad daug galvojo apie mane, kad dabar gaudys mane, jei aš bėgsiu tolyn.

– Tu man buvai namai, – sakau jai.

Ji juokauja, kad kalbu būtuoju laiku, kad ji tarsi numirėlė man.

Kad tu žinotum, kiek aš save įsiskaudinau tikėdamas tuo, ką žmonės man sako.

I don’t need you, I don’t need you
Besides I barely ever see you anymore
And when I do it feels you’re only halfway there

***

Tą vasarą Lietuvoje vyko ralis ir vienas jo etapas vyko Alytuje. Dalis Naujosios g. buvo aptverta ir toje vietoje, ties Sporto rūmais ir Vidzgirio turgumi, įrengta trasa. Su draugais ten malėmės nuo pat ryto, kai tik prasidėjo įrengimo darbai – buvo įdomu pamatyti kaip ten viskas vyksta, kaip viskas atrodo.

Ralis prasidėjo po pietų. Mama prigrasė neiti arti trasos – tą vasarą Marijampolėje vykusiame etape iš trasos išlėkęs automobilis trenkėsi į žmones ir vieną užmušė. Daviau mamai žodį, kad būsiu atsargus, ir prie apsauginių trasos juostų nesiartinau.

Iš pradžių vaikščiojau su draugais, vėliau prie mūsų prisijungė mano krikšto tėvas/mamos brolis. Kai likau su krikšto tėvu, netikėtai išvydau savo tėvą. Atpažinau jį iš šviesiai mėlynų džinsinių marškinėlių. Jis buvo atskiroje zonoje, į kurią buvo galima patekti su specialiomis apyrankėmis. Tėvas atrodė gerai nusiteikęs, šnekučiavosi su kolegomis. Vengdamas susitikimo, nuėjau šalin, bet po kiek laiko su tėvu prasilenkėm kitoje vietoje. Jis pakedeno man plaukus, gražiai pasisveikino su mano krikšto tėvu. Paklausė, ar aš nenorėčiau pažiūrėti ralio iš arčiau, ir aš pasakiau, kad norėčiau, tada davė man savo specialią apyrankę, su kuria galėjau prieiti arčiau trasos, tai aš ir priėjau.

Tiesą sakant, ralis buvo neįdomus. Koks gi čia ralis – važinėti miesto gatvėmis? Ir dar ten buvo beveik vien tiesiosios ir keli neįmantrūs posūkiai – nieko čia įdomaus. Todėl aš visą laiką galvojau apie tėvą, tiksliau, kas dabar bus – ar mes vėl bendrausim, ar jie susieis su mama, ar čia tik vienkartinis susitikimas?

Praėjus kuriam laikui grįžom su krikšto tėvu namo (krikšto tėvas gyveno mūsų bute) ir papasakojom mamai, kad ralyje sutikom tėvą. Mama paklausė ar tėvas su manimi noriai bendravo, ir aš atsakiau, kad noriai, be to parodžiau jai tėvo duotą apyrankę, su kuria galima praeiti į specialią zoną. Kai mes pavalgėm pavakarius, mama pasišovė grįžti į ralį su mumis kartu, taigi mes visi išėjom ten atgal.

Tėvą sutikom specialioje zonoje, jis suveikė apyrankes ir mamai, ir krikšto tėvui. Aš toliau žiūrėjau ralį, o mama su tėvu šnekučiavosi. Vėliau mama pašaukė mane, ir mes visi kartu grįžom namo. Nepamenu ko, bet kažko prireikė iš parduotuvės, ir tėvas pasišovė nueiti į parduotuvę su mumis kartu. Taigi išėjom trise – aš, mama ir tėvas. Parduotuvėje Media pirkom visko daug – 6 porcijas ledų, gabalą kažkokios mėsos, daržovių ir vaisių, tėvas kalbėjo net apie krevetes, bet mama nežinojo, ką su jomis daryti, tai tėvas jų nepirko.

Grįžę namo sėdėjom prie stalo, aš valgiau savo 6 porcijas ledų, bet suvalgęs 2 sustojau, nes atsibodo; likusias sudėjau į šaldytuvo kamerą. Tėvas su krikšto tėvu gurkšnojo kažkokį alkoholinį gėrimą, mama gal irgi, o prosenelė nesikišo, leido mums ramiai būti.

– Ar mes dabar būsim kartu? – paklausiau.

Mama su tėvu susižvalgė, nusišypsojo ir pasakė, kad būsim kartu.

Aš džiaugiausi; bet kadangi prosenelė buvo vis dar pikta ant mano tėvo už paskutines jo padarytas nesąmones, tai naktį jis negalėjo pas mus nakvoti ir išvažiavo taksi namo.

– Aš užeisiu rytoj, – pasakė tėvas, ir aš juo patikėjau.

Kitą dieną atsikėlęs išėjau į kiemą, nuėjau gale namo, įlipau į mūsų visų draugų pamėgtą gluosnį ir žvalgiausi ar neišvysiu iš kurios nors pusės artėjančio tėvo. Ir jis pasirodė – praėjus kelioms valandoms, bet pasirodė – visai prieš pietus. Nulipau nuo medžio žemyn ir nuėjau jo pasitikti – artėjo pro Jaunimo parką, dėvėjo tokius baltus marškinėlius su geltonomis ir mėlynomis juostelėmis; tie marškiniai atrodė senamadiški, ir dabar tai rašydamas turiu pripažinti, kad tėvas visada kiek senamadiškai rengdavosi, tik nežinau, ar todėl, kad pinigus iššvaistydavo, ar kad neturėjo supratimo apie drabužius.

Artėjau prie jo ir aiškiai mačiau, kad jis eina kaip visada aukštai iškėlęs galvą. Kai susitikom, jis man pakedeno plaukus, ir mes grįžom kartu į kiemą. Mano draugai, likę medyje gale namo, nužiūrėjo mus tylėdami – jiems mano tėvo sugrįžimai visada būdavo kažkas įdomaus, nes dauguma jų turėjo pastovius tėvus, o manasis tai sugrįždavo, tai pradingdavo.

Namie susėdom už stalo ir valgėm mamos pagamintus pietus. Po to aš nuėjau į svetainę ir žiūrėjau televiziją. Nežinau, kiek laiko praėjo, bet išgirdau, kad mano tėvai ginčijasi dėl ridikėlių – vienas sakė, kad žmonės į salotas deda ir ridikėlių lapus, o kitas sakė, kad niekas nevalgo ridikėlių lapų. Jų barnis tapo toks intensyvus, kad aš iš svetainės išėjau į savo kambarį, bet net ir ten negalėjau liautis girdėti jų pykčio. Po to išgirdau kažkokį sujudimą, o tada – durų trenksmą.

Atėjęs į virtuvę išvydau mamą, sėdinčią vieną už stalo, ir supratau, kad tėvas išėjo vėl.

Tai tiek mes išbuvom tą vasarą kartu.

Lay me on the table, put flowers in my mouth
And we can say that we invented a summer lovin’ torture party

***

– Būk geras, negerk rytoj, pas mane ateis draugė. – sakau krikšto tėvui penktadienio rytą, kai žadinu jį, kad jis laiku išeitų į darbą.

– Gerai, – sako jis.
– Pažadėk, blet.
– Pažadu.

Penktadieniais ateina mano mergina ir mes veikiam visokius dalykus, nes nieko nebūna namie. Šis penktadienis ypatingas – mano mama dirba popietinėje pamainoje, todėl, kai susitiksim su drauge po pietų, galėsim ilgai būti netrukdomi. Svarbiausia, kad krikšto tėvas negrįžtų girtas, o draugams jau pasakiau, kad netrukdytų, nes būsiu užsiėmęs.

Kai mes glamonėjamės svetainėje pasileidę mėgstamą muziką, kažkas paskambina į duris. Susierzinęs nueinu pažiūrėti pro durų akutę ir išvystu krikšto tėvą. Atidarau duris – jis visiškai girtas. Užeina vidun besilaikydamas į sienas ir prisėda ant batų dėžės. Tiesia rankas link batų, kad juos atsirištų, bet nesugeba to padaryti; kažką veblena, bet aš nesuprantu, ką.

Padedu jam nusiauti batus, tada prašau, kad pabandytų atsistoti, nes pats jo nepakeliu nuo batų dėžės. Vis dairausi į koridorių, ar draugė nežiūri, kas čia vyksta, bet kol kas ji nežiūri. Deja, krikšto tėvas atsistoti negali, ir besistodamas nugriūna ant žemės. Tačiau anokia čia bėda – žinau, kaip susitvarkyti tokioje situacijoje. Pas mus koridoriuje patiesti takai, po jais – laminatas, o takai labai gerai slystai ant laminato. Nueinu prie tako galo, suimu jį ir tempiu link krikšto tėvo kambario, kuris visai čia pat.

Norėdamas greičiau atsikratyti girto krikšto tėvo, visai užmirštu draugę, kuri vis dar yra svetainėje. Ir kai tempiu taką su ant jo gulinčiu krikšto tėvu, pažvelgęs į svetainę išvystu savo draugę, sėdinčią ant sofos ir žiūrinčią pro durų kampą ką aš darau.

Tas jausmas nepaaiškinamas – kažkas tarp gėdos, sumišimo, susierzinimo, nevilties.

Krikšto tėvas man ganėtinai sunkus net ir gulėdamas ant tako, todėl užtrunka, kol jį nutempiu į kambarį. Po to šiaip ne taip įverčiu jį į lovą ir grįžtu su taku atgal į koridorių, kur jį vėl patiesiu.

Grįžęs į svetainę vaidinu, kad nieko čia neatsitiko, bet matau, kad draugė sutrikusi. Prisėdu šalia jos ant sofos, mes sėdim ir žiūrim į knygų lentynas.

– Aš atsiprašau, kad tau teko tai matyti, – sakau jai.

I’ll try to be more romantic
I want to believe in everything you believe

***

Ji rašo, kad nenustos manęs sekti, jei tik leisiu jai; kai leisiu jai.

Aš turiu merginą, bet jai tai netrukdo. Aš rašau, kad tuoj išsiskirsiu, ir greitai išsiskiriu.

Aš tęsiu žodį šitai jauniklei, bet netęsiu ilgametei merginai – aistra yra galingas dalykas, ir aš tam ryškiai nepasiruošęs.

Jos pirštai subyra į mano delnus, o tada mano rankos įsikimba į jos šlaunis.

Atitrūkstam tik kai išeikvojam vienas kitą, kad vėliau, pailsėję, galėtume viską pakartoti.

Taip praeina kelios savaitės, o po to ji vis rečiau man parašo, mums vis sunkiau susitikti.

Galiausiai mes susitinkam koncerte. Apkabinu ją ir tvirtai glaudžiu prie savęs. Ji kvepia tais savo kvepalais, kurių pavadinimą man daug kartų kartojo, bet aš jo taip ir neįsiminiau; traukiu jos kvapą stipriai nosimi.

Mes išeinam į lauką, išsitraukiam cigaretes ir rūkom. Ji net nekalba – viskas klaikiai aišku. Laikau savo rankas ant jos liemens, po to paleidžiu. Ji apkabina mane ir sako:

– Viskas bus gerai.

Ir sugrįžęs pas savo merginą atsigulu į lovą, nesiliesdamas prie jos, guliu ir galvoju, ar tai buvo meilė – grubi ir netašyta, be žodžių; suteptos paklodės, dalijimasis prakaitu, cigarečių kvapo įsigėrę plaukai nuo ryto ligi vakaro.

Tarsi būtume iš anksto žinoję, kad tai nesitęs amžinai. Tarsi kažkas būtų išpranašavęs, kad šitas geluonis ir yra vienintelė meilė, kurią mums lemta pažinti kartu.

So blame it on me
I really don’t care
It’s a foregone conclusion

***

Tu mano saulė, tu mano dangus, ir dėl tavęs aš nusipirkau naują sofą, įsivaizduodamas, kad vieną dieną mes nakvosim kartu, ir ta diena atėjo, tik dabar viskas ne taip, kaip įsivaizdavau tai anksčiau: tu girta ir tu nebesupranti, ką darai, tu atgrasi; aš nieko nenoriu, o tu sakai:

– Tu varai mane iš proto.

Galiausiai tu užmiegi.

Aš ištraukiu ranką iš tavo kelnaičių ir uodžiu kaip kvepia tavo lytis.

Man patinka.

Užmiegu apkabinęs tavo galvą.

Ryte tu atsikeli ir sakai:

– Ką tu šiandien veiksi vakare? Aš tau parašysiu.

Parašyk, galvoju, parašyk, įrodyk man, kad aš tau rūpiu.

Ir ji parašo – po tūkstančio valandų, kai vis imdavau į rankas telefoną, kad pažiūrėčiau ar ji kartais neparašė.

Mes susiskambinam, mes susitinkam.

Ji girta ir linksta man ant peties. Ji sako:

– Gal važiuojam pas tave?

Ir mes važiuojam pas mane.

Ji atsigula ant mano sofos ir iškart užmiega. Aš prikišu nosį prie jos plaukų ir uodžiu juos.

Man patinka.

Bet man visai nepatinka, kai ryte nubudusi, dar pagiringa, ji keistai elgiasi: apsikabinėja, kalba meiles nesąmones, bučiuoja mane į lūpas, į skruostus, glaudžiasi prie manęs.

<…>

Po to, jau prasipagiriojusi, ji sako:

– Žinai, man reikia viską apgalvot. Man reikia viską susidėliot savo stalčiukuose.

Kokiuose dar, blet, stalčiukuose tau reikia viską susidėliot?

Ji elgiasi neatsakingai; ji sako, kad jai patiko su manimi, kad dabar jos gyvenime tiek daug visko vyksta, kad jai reikia viską gerai apgalvoti, kad jai reikia…

Ir ji suteikia man viltį – kad galbūt mes kažkaip būsim kartu.

Aš laikau ją už rankos, o po to ji ją patraukia – blaivai jai net nepatinka, kai ją liečiu.

Po pusės mėnesio ji išvyksta į kelionę su buvusiu bernu. Man visur jos trūksta – baruose, koncertuose, alaus buteliuose ir skardinėse, cigarečių pakeliuose.

Jos trūkumas varo mane iš proto.

Hey Jo sorry I hurt you, but they say love is a virtue, don’t they?

***

I wish everybody knew
What’s so great about you

Mes prisiliuobėm ir grįžom pas mane, nes pasakiau, kad turiu butelį vyno – o vynas jai patinka -, ir mes dabar sėdim ir rūkom labai stiprias cigaretes iš Rytų – dūmas traukiasi sunkiai, cigaretės smilksta lėtai.

Ji pasakoja apie <…> ir verkia, aš apkabinu jos galvą, tarsi norėdamas ją išgydyti, bet tai nepadeda.

– Nepalik manęs vienos, – ji sako.
– Nepaliksiu, – atsakau.

Šešios ryto, absoliuti bejėgystė – prieš gyvenimą, meilę, mirtį, galų gale – blaivų protą.

Mes rūkom ir rūkom, po to einam miegoti.

Ryte nubudusi ji glaustosi į mane, atrodo tokia švelni ir lipšni; turbūt dėl to, kad pagiringa. Po to aš šiaip ne taip atsikeliu iš lovos ir mes einam į parduotuvę – ji sakosi norinti pagaminti pusryčius ar pietus.

Perkam makaronų, krevečių, grietinėlės, mėlynojo sūrio, dar melioną ir cigarečių. Kai išėjus ji užsirūko, man, užuodus dūmus, pasidaro biškį bloga. Grįžus namo ji išima prekes, užkaičia vandenį ir pradeda ruošti patiekalą, o aš užsidarau tualete ir vemiu į kriauklę, galvodamas, kad buvimas su ja mane vieną dieną pražudys.

Makaronai atrodo gundančiai, bet pradžiai aš pavalgau meliono – deja, ir jį išvemiu.

Mes gulim ant sofos, ji paleido kažkokį stand up‘ą, ir mes jį žiūrim. Ji mane apkabinus, aš paslėpęs savo veidą jos krūtinėje. Jai linksma – kartais mane stipriai apkabina ir suspaudžia; o man vis dar beviltiškai bloga.

Po to ji dingsta savaitei, o tada sužinau, kad ji turi naują vaikiną.

Nepalik manęs vienos, ji man sakė.

***

Ji vėl pas mane.

Mes sėdim balkone ir geriam alų, rūkom ir geriam alų, po to geriam vyną.

Šį vakarą ji daug kalba, daug ir atvirai. Aš galvoju, kad tai kažką reiškia.

<…>

Ryte mes nubundam. Aš padarau kavos ir mes valgom vakar dienos vakarienės likučius.

Ji nusiteikusi gerai, net pernelyg gerai.

– Aš atvažiuosiu pas tave vakare, – ji sako.

Aš žinau, kad ji neatvažiuos.

Aš tikiuosi, kad ji atvažiuos.

Po pietų man pradeda bėgti kraujas iš nosies – to nebuvo nuo vaikystės.

Išeinu pasivaikščioti. Suku ratus po Šiaurės miestelį. Viskas taip bergždžia.

Aš žinau, kad ji neatvažiuos.

Aš tikiuosi, kad ji atvažiuos.

Vakare skaitau Bukowskį, guliu lovoj ir skaitau Bukowskį.

Taip ateina pirma valanda nakties, tada ateina antra valanda nakties. Mano telefonas tyli.

Aš skaitau Bukowskį ir tikiu, kad ji atvažiuos, kad staiga pasirodys – girta, nusitašius, koks skirtumas? Aš jos laukiu.

Užmiegu ketvirtą ryto taip jos ir nesulaukęs.

Aš atvažiuosiu pas tave vakare, ji sakė.

But I’ll never be
Anything you ever want me to be

***

– Tavo veidas dabar atrodo rūstus, – sako ji.

Šeštadienis eina šiknon – mes geriam alų, susirenčiam palapinę, į kurią sulendam ir kalbamės, klausom muziką, rūkom kambary; ji dainuoja, ji verkia, ji kalba meilius dalykus.

Tu buvai mano namai.

Kokio veido tu dar tikiesi?

You know I dreamed about you
For 29 years before I saw you

PSI

2017/09/20

Psichiatras grįžo iš atostogų ir aš nuėjau apsilankyti pas jį, jis klausia kaip jaučiuosi, o aš sakau, kad jaučiuosi stabilus, kad nebegalvoju apie savižudybę, kad nustojau vartoti vaistus ir gal kiek jaučiuosi susierzinęs dabar, bet buvo įvairūs dalykai, kurie kėlė susierzinimą, todėl šis pojūtis normalus, tada psichiatras linksi galva, jo galva didelė, plaukai jau praretėję, jo kūnas didelis, jis aukštas, platus, ir kai kalba, atrodo, kad išsižiojęs galėtų praryti viską, kas yra aplink, t.y.: monitorių, kompiuterį, knygas lentynose, o ir pačias lentynas galėtų praryti, galėtų praryti net kėdes ir stalą, prie kurio jis sėdi;

man kyla nerimas;

psichiatras klausia kiek laiko jau negeriu vaistų, atsakau, kad negeriu jau dvi savaites, jis sako, kad neatrodau ramus, kad atrodau nuliūdęs, tai dėl to, kad peršalau ir nemiegojau dvi naktis, sakau jam ir nemeluoju – tikrai peršalaus vos grįžęs į Vilnių ir po to negalėjau miegoti dvi naktis, po akimis paryškėjo juodi ratilai, dabar jis klausia koks mano asmeninis gyvenimas, atsakau, kad atostogavau dvi savaites, buvau gimtajame Alytuje ir jaučiausi blogai, nes neturėjau su kuo ką veikti, o pats irgi neradau sau užsiėmimo, bet tai mano kaltė, priduriu, kad nepasirodyčiau idiotas, nuo pat paauglystės nenoriu, nuo pat paauglystės bijau pasirodyti idiotas, nes tarp mūsų buvo vienas draugas, jo vardas Laurynas, buvo jaunesnis už mus visus, todėl nuolat išsišokdavo, nuolat garsiai reikšdavosi, kad kas nors skirtų jam dėmesio, ir nuolat dėl savo išsišokimų tapdavo pajuokos objektu, nes užsivedęs pripaistydavo visokių niekų, tai tik dėka jo aš ir supratau, kad svarbiausia nebūti idiotu, kad žmonės juokiasi iš tavęs – viskas ok, bet tik nebūk tikru idiotu, o kadangi dažnai suprantu, kad mažai ką gyvenime išmanau, aš arba daug tyliu, arba kalbu tik tai, ką suprantu, bet net ir taip elgiantis

man kyla nerimas;

dabar einu pėsčias Vytenio gatve, praeinu piceriją, kurioje kažkada dirbau picų kepėju, tai buvo keisti laikai, tai buvo seni laikai, kiek daug visko pasikeitė nuo tada – kiek daug visko išliko taip pat, atsakau sau mintyse, tada pasuku į Naugarduko gatvę ir leidžiuosi ja žemyn, pralenkiu tris policininkus, visada nejauku būti šalia jų, net jei nesi nieko bloga nepadaręs, nors kas šiais laikais gali būti tikras, kad yra nieko bloga nepadaręs? tikrai ne aš, atsakau sau mintyse, tada pasiekiu Pylimo gatvę, kertu ją ir einu link Vokiečių gatvės, ir prisimenu kaip ta gatve ėjau su ja, ir su ja, ir ta mergina, ir dar kita, kiek daug kartų eita ir kiek mažai meilės, aš nebemoku mylėti, atsakau sau, tada kertu Vokiečių gatvę ir einu į IKI parduotuvę, ten žvalgausi, po to imu kekę bananų, grūdėtos varškės, kažkokių sveikų sausainių, susimoku ir išeinu, lauke šalta, pučia žvarbus vėjas, neduok dieve vėl susirgsiu, ir taip galvojant

man kyla nerimas;

psichiatras kaip tik sakė, kad jei man vėl pablogėtų, galiu pas jį užsukti, vėl išrašytų vaistų ar dar ką; darbe randu sėdintį Gabrielių Landsbergį, jie pasikvietė jaunimas, vedantis laidą mūsų radijuje, o kitoje palėpės pusėje, tv studijoje, kažkokie studentai filmuoja laidą, ten sėdi toks vyrukas už stalo, ant stalo padėtos trys stiklinės, jis ima skirtingus rašiklius ir barbena į stiklinę, muša įvairius taktus, pasakoja apie savo grojimo metodiką, aš galvoju kam visa tai rūpi, ką visa tai reiškia, mes išnyksim, numirsim ir viskas, ką darėm, taps absoliučiai beprasmiškai – aš nusisuku, žiūriu per koridorių į sėdintį Gabrielių Landsbergį, matau, kad jis sėdi nudelbęs žvilgsnį žemyn ir šypsosi, ar jis irgi supranta, kad mes visi mirsim, ar galvoja apie tai, ar kartais jo neaplanko beviltiškumas, kuomet keliasi ryte, nusiprausia, atsisėda prie stalo ir turi valgyti pusryčius, nejau jis to nesupranta, nejau to nepajunta, ir taip galvojant

man kyla nerimas;

aš užsidarau savo kabinete, pasiimu į rankas baltą kamuoliuką ir mėtau į sieną, mėtau palengva, mėtau, kad nusiraminčiau, metu, jis atšoka į sieną, o aš jį pagaunu, ir aš kartoju tai, ir kartoju, bet galvoj vis tiek viskas maišosi, turiu, matyt, smegenis su broku, o garantija jau seniai pasibaigusi – išvis: kur yra skirtumas tarp literatūros ir ne literatūros?; ir aš galvoju apie gerus romanus ir apie blogus romanus, apie gerus eilėraščius ir nevykusius eilėraščius, aš manau, kad nėra gerų rašytojų, yra tik kai kurie pavykę jų kūriniai, tik tiek; o tada imu mėtyti kamuoliuką stipriau, metu vis stipriau ir stipriau, kartais jis atšoka į tokią išsišokusią plasmasinę juostelę ant sienos, ir atšokęs skrieja ne atgal man į rankas, o kur jam labiau norisi – tenka lenktis prie žemės ir jį pakelti, o tada vėl metu jį, ir metu, ir metu, dabar jau supykęs, tyčia metu taip, kad nespėčiau pagauti jo atšokusio, aš piktas ir

man kyla nerimas;

vėliau jie visi išeina, politikai ir studentai, dabar palėpė tuščia, valgau sveikuoliškus sausainius, jie nėra nei skanūs, nei neskanūs, dabar geriu vandenį, dabar guliu ant sofos, dabar vaikštau iš kampo į kampą, dabar ateina senas kolega iš radijo, jis sako taip ir taip, noriu daryti laidą, išklausęs jo idėjos sakau gerai, daryk laidą, tada kalbam apie darbus, universitetą, koncertus, festivalius, krepšinį ir futbolą, skambina Kęstas, atsiliepęs pasakau, kad paskambinsiu vėliau, dabar išeina senas radijo kolega, dabar aš vėl vienas, mes turim mėlyną sofą ir daug mėlynų kėdžių, o mano kabinete yra kitokia kėdė, ji su plačiu atlošu, ratukais ir pilkos spalvos, man patinka ta kėdė, aš prisėdu ant jos ir skrolinu feisbuką, ir kuo daugiau skrolinu, tuo labiau

man kyla nerimas;

tokia lėta mirtis.

 

Rugsėjis (3)

2017/09/13

Eidamas į parduotuvę (Maxima dabar uždaryta remontui, todėl turiu eiti į Rimi) prisiminiau E. Gal net ne pačią E., o jos paltą.

Tai buvo gražus paltas, ji dažnai jį dėvėdavo, kai būdavom kartu. Baltas, gal kreminis, neilgas, vos iki jos užpakalio. Su juo ji visada atrodė kažkaip ypatingai. Ir šiaip man patiko kaip ji rengėsi, patiko, kai būdavo šalia manęs, patiko kaip kvepėdavo.

Mes buvom pradėję būti kartu, dar visai neilgai, ir aš grįžau vieną penktadienį į Alytų, pavalgiau ir išėjau susitikti su draugais. E. tuo metu buvo su savo klasiokėm ar dar kažkuo kitoje vietoje. Mes susirašėm ir sutarėm vėliau susitikti.

Aš nekantravau. Visada nekantraudavau susitikti su ja.

Pamačiau ją ateinančią, kai su draugais buvom prie (dabar jau senosios) autobusų stoties. Ji atėjo savo žavinga eisena, vilkėjo tą baltą paltuką. Mes apsikabinom ir pasibučiavom, supažindinau ją su savo draugais, kurių ji nepažinojo. Tada mes ten visi dar trumpai pasitrynėm, o E. pasakė, kad jai jau metas namo.

Prie stoties visada stovėdavo taksi automobiliai, ir mes nuėjom su ja prie vieno iš jų. Ji sakė važiuos namo, o aš nutariau dar pasilikti su draugais. Tada mes pasibučiavom atsisveikindami, ir kai ji jau norėjo sėsti į taksi, aš ją sulaikiau už rankos.

П оловина меня у тебя, pasakiau.

П оложу в кармане и некому не отдам, atsakė ji.

Tuo metu dar net nenutuokiau, kiek trumpai jai rūpės mano širdis.

***

Arba tas kartas, kai grįžau į Alytų, buvo saulėta diena ir E. nusivežė mane mikroautobusu prie kažkokių sodų I-ajame Alytuje.

Mes išlipom ir ėjom pro sodybas, kol patekom į miškelį. Ten kiek paėjom ir tada aš išvydau tai, ką ji man ir norėjo parodyti – seną geležinkelio tunelį. Jis buvo apgriuvęs, apsamanojęs ir todėl savitai žavingas, o tunelio viduriu tekėjo nesraunus upelis. Mes sėdėjom ant didelio akmens, o tada nutarėm pereiti tunelį, ir perėjom jį – nuo akmens ant akmens, nesušlapdami kojų.

Tik po to, kai išėjom iš ten, mano telefone pasipylė žinutės ir praleisti skambučiai. Pasirodo, ten buvo ne ryšio zona, ir manęs pasigedo mano tuometinė mergina. Ji sukėlė ant kojų mano artimiausius draugus, ir visi man prirašė žinučių – kur aš dingęs ir pan. -, o kai neatsakiau, bandė man prisiskambinti. Teko visiems atsakyti ir juos nuraminti.

Ką pamelavau merginai, nežinau. Turbūt parašiau, kad viskas gerai – mes nuolat tai kartodavom vienas kitam. Ir tai buvo pats nekalčiausias melas – tai buvo baisiausias melas.

***

Per paskutinį apsilankymą pas psichologę kaip tik priėjom santykių su merginomis temą ir sustojom ties išsiskyrimu su R./susimetimu su E. Tiesa, E. vaidmuo toje istorijoje labai menkas, ji nieko man nepadarė, buvo tiesiog objektas, kuriuo pasinaudojęs pasukau savo gyvenimą kita kryptimi. Vėliau aš sutiksiu E. prototipų – gražių, protingų, fatališkų moterų – ir stipriausiai mano gyvenimą kuriam laikui paveiks Rū.

Dabar, kai apie tai galvoju, suprantu, kad istorijos su E. ir Rū. iš esmės yra identiškos, skiriasi tik maži niuansai. Tačiau esmė ta pati – surasti žmogų, kuris pribaigtų tave. Meile, abejingumu, neapykanta – nesvarbu kuo -, bet pribaigtų tave. Kad ir kaip bebūtų, nei viena, nei kita manęs nepribaigė.

Rugsėjis (2)

2017/09/11

O po to atėjo antradienis, ir aš nutariau kažko imtis.

Nusinešiau kompiuterį į virtuvę, nurinkau neplautus indus ir įsitaisiau prie stalo. Nutariau imtis naujo romano rašymo. Atsidariau alaus ir pradėjau rašyti. Parašęs 4 puslapius supratau, kad nežinau ką toliau rašyti, todėl nuėjau į svetainę ir pusryčiaudamas žiūrėjau televiziją, rodė kažkokį vokiečių kriminalinį serialą.

Po to išgėriau dar alaus, skaičiau knygą, žiūrėjau krepšinį, kepiau picą, tada ėjau snūstelt, o prabudęs ėjau maudytis, vėliau vėl žiūrėjau filmus per tv.

Žanro krizė.

***

Trečiadienį be tv žiūrėjimo, rašymo, karštos vonios ir valgymo dar aplankiau močiutę.

Sėdėjom valgydami ledus ir žiūrėjom krepšinį. Močiutei atrodo, kad žaidžia Kauno „Žalgiris“, aš bandau paaiškinti, kuo skiriasi rinktinė nuo klubo, bet jai tai nėra įdomu. Ji sako, kad Sabonis buvo geriausias žaidėjas, kad jo sūnui toli iki jo, o ir visi kiti žaidėjai nesiekia Sabonio lygio. Sako, kad šiomis dienomis žiūri visas krepšinio rungtynes, kurias tik rodo. Sako, kad Mačiulis vakar susilaužė nosį ir pateko į ligoninę. Sako…

Po dviejų kėlinių einu namo. Ilgosios pertraukos turėtų užtekti spėti grįžti.

Sugrįžęs įsijungiu tv ir toliau žiūriu krepšinį, tuo pačiu metu virtuvėje gamindamas picą. Pica pavyksta normali, o lietuviai laimi prieš vokiečius, tai kaip ir gerai.

Tada skambinu lietuvių kalbos mokytojai. Jau kurį laiką noriu su ja susitikti, bet vis nerandu laisvesnės dienos. Iš pradžių ji neatsiliepia, bet vėliau greit perskambina pati. Prisistatau kas esu ir sakau, kad norėčiau ją aplankyti. Ji sako, kad šiomis dienomis to padaryti neišeis, o dėl ateities ji dabar negali nieko pasakyti. Skamba labai neentuziastingai; pasijuntu be reikalo ją trukdąs. Tada sakau gal galit man atsiųsti sms žinutę kada galėčiau jus aplankyti? Ji sako gerai, taip ir padarys, bet kai baigiam pokalbį, man lieka slogi nuotaika. Visa situacija primena tuos kartus, kai sugalvoji kažką įdomaus, skambini arba rašai merginai, kuri tau patinka, bet ji mandagiai atsako, kad būtų faina, bet: a.) ji jau turi kitų planų; b.) ji negali.

Žmonės nesako, kad tu jų nedomini, kad jiems tavęs nereikia. Tai suprasti palikta tau pačiam.

Po to paimu knygą ir skaitau, šįkart tai Romain Gary Meilutis arba smauglio vienatvė Paryžiuje. Tačiau skirtingai nei paskutiniu metu skaitytos kitos šio autoriaus knygos, šis romanas manęs niekaip nepasiglemžia. Čia yra ir ironija, ir sąmojai, rašoma apie meilę, humanizmą, tikėjimą žmogiškumu, bet kažkokiu būdu visa tai nesusideda į malonumo teikiantį skaitalą.

Kurį laiką paskaitęs padedu knygą į šalį, atsigulu ant nugaros, nes kažkodėl skauda skrandį, užsikloju šiltu pledu ir užsimerkiu.

***

Kažkas negerai su Alytumi. Ar su manimi? Pirmą kartą čia jaučiuosi visai be vietos, nereikalingas, svetimas. Kada Alytus taip spėjo pasikeisti? Ar kada spėjau pasikeisti aš pats?

Čia pragyvenau visą savo vaikystę, kol baigiau mokyklą. 2006 m. rudenį persikėliau studijuoti į Vilnių, tačiau ir toliau neatitolau nuo Alytaus – grįždavau dažniausiai kas dvi savaites, lankydavausi koncertuose, eidavau į barus, be to, ir pagrindiniai draugai čia grįždavo savaitgaliais. Atrodė, kad niekas nesikeičia. Ir dabar sunku pasakyti, kada pajutau, kad kažkas čia pasikeitė. O greičiausiai nepasikeitė niekas, pasikeičiau aš pats. Tiesiog per daug pripratau prie Vilniaus, man sunku matyti save Alytuje. Viskas, kas sieja su Alytumi, yra prisiminimai ir butas.

Žinoma, turiu draugų, tačiau: a.) dalis jų sukūrė šeimas ir jau turi vaikų, todėl yra užimti; b.) likusi dalis gyvena kituose miestuose; c.) keli likę draugai neturi net noro eiti žiūrėti krepšinio kartu. Savaitgaliais, aišku, čia viskas trumpam atgyja – grįžta tai vieni draugai, tai kiti, tai dar kokį nors pažįstamą gali sutikti bare. Bet šiaip veikti nėra ką. (Tai sakydamas aš šiek tiek perdedu, nes galima eiti kino teatrą, teatrą, nuotykių parką, šokti su virve nuo tilto, važinėtis ilgais dviračių takais ir pan.) O netikėtai rasta informacija apie Alytuje vykstančias grikių šventes lengvai vimdo:

Jau ketvirti metai Dzūkijos širdy – Alytuje – šurmuliavo grikių šventė. Šiemet šventė „Visa dzūkelio sveikata iš grikio…“ visus draugėn į Jaunimo parką sukvietė rugsėjo 9 dieną. Šventė prasidėjo žaidimais, košės, blynų, grikių arbatos skanavimais ir Lietuvos edukologijos universiteto Teatro ir kino pedagogikos studentų spektakliu „Vilko babka“.

Ar ne geriau būtų surengti kokį nors renginį vaikams/jaunimui apie lazerius, kosmosą, įdomiąją fiziką ar programavimą? Nesu už tai, kad vaikai būtų mokomi vien tiksliųjų dalykų ir nesidomėtų istorija, bet dėmesys grikiams XXI a. man sunkiai suprantamas.

Alytų prisimenu visai kitokį – kiek aptingusį, bet siūlantį tam tikrų alternatyvų. Man pagrindinė alternatyva buvo roko/punk/hardcore koncertai, kurie prasidėjo Alytuje maždaug 2004 ir pastoviai buvo organizuojami iki maždaug 2009 metų. Vėliau koncertai iš pogrindinės Zoo Underground vietos persikėlė į barus, tačiau vykdavo kur kas rečiau. Dabar, girdėjau, barų savininkai net nebemato reikalo organizuoti alternatyvios muzikos koncertus, nes į juos nėra kam eiti. (Tai sakydamas aš vėlgi perdedu, nes kai atvažiavo ba., žmonių susirinko labai daug.) Tai, kad Alytus buvo alternatyvus miestas, turbūt geriausiai iliustruoja faktas, kad baigęs mokyklą aš slapta net nenorėjau vykti niekur studijuoti, nes Alytuje turėjau susikūręs labai gerą gyvenimą – tiek draugų, tiek veiklų prasme.

Man kyla klausimas ką veikia šiuolaikinis jaunimas. Smagu, kad jie turi skate parką, kiti, aišku, lanko sporto būrelius (Alytus visada pasižymėjo pasiekimais sporte), o ką veikia kiti? Ar yra kažkoks alternatyvus jaunimas dabar? Tadas kaip tik vieną dieną parašė: O ar dabar egzistuoja neformalumo sąvoka? Man, pvz., užteko turėti gerus kiemo draugus ir chebrą centriniam parke – ten būdavo smagu trintis tarp pankų, metalistų, reperių ir skinų. Truputį paaiškinsiu dėl skinų: Alytus buvo specifinis tuo, kad čia skinai, kad ir kokių pažiūrų buvo, nesimušė nei su pankais, nei reperiais, nei metalistais. Manau tą paaiškinti galima tuo, kad kiekvienos subkultūros atstovų ir taip buvo mažai, todėl visi laikėsi draugiškai nepaisant besikertančių ideologijų. Kas žino, galbūt tai, kas anksčiau buvo laikoma alternatyva, dabar yra tapę mainstreamo dalimi, todėl ir man įprastos alternatyvos apraiškų Alytuje nesimato?

Bet dabar tas parkas tuščias, ir tuščias jis jau seniai. Kai praėjusią ar užpraėjusią vasarą su Tadu nusprendėm prisėsti prie Dailės mokyklos, atėjo kažkoks sargas ir nuvijo mus. Pasijutau tikrai keistai – mes nedarėm nieko bloga, tik norėjom pasėdėt. O anksčiau ten būdavo pilna žmonių su alumi ir niekam tai nekliudė, visi kažkaip žiūrėjo pro pirštus, nors ten gerdavo ir nepilnamečiai. Vėliau centriniame parke buvo įstatytos kameros, kurios pasiekė visus užkaborius, ir mes pamažu nustojom ten rinktis, nes nenorėjom būti susemti policijos už alaus gėrimą viešoje vietoje. Dabar, jei yra reikalas išgerti alaus viešoje vietoje mieste, žinom kitas vietas, kur tai galima saugiai ir niekam netrukdant padaryti.

Nepaisant visko, manau, kad čia daugumai žmonių yra gera gyventi. Lėtas tempas, nėra daug triukšmo, visur gamta aplink. Miestas miške, kaip man kažkas yra sakęs. Ir man vis dar gera čia sugrįžti, tačiau kai tenka pasilikti ilgesniam laikui, mane viskas pradeda slėgti.

Kad ir ką begalvočiau apie dabartinį Alytų, savęs vilniečiu nelaikau. Vilnius nėra mano miestas, tai yra tiesiog vieta, kurioje gyvenu. Ar miestas gali žmogų apibrėžti? Nemanau. Svarbiausia yra tavo aplinka – žmonės, su kuriais leidi laiką. Ir turiu pripažinti, kad Alytuje liko labai mažai žmonių, su kuriais galėčiau leisti laiką. Mane vis mažiau kažkas sieja su čia likusiais draugais, nes mano gyvenimas vystosi kitur, o jų – čia. Todėl taip ir susidarė ši situacija – grįžau į gimtąjį miestą ir jaučiuosi jame visiškai svetimas.

Jaučiu, kad visa ši teksto dalis apie Alytų yra nei šiokia, nei tokia, todėl baigsiu apie tai rašyti.

Rugsėjis

2017/09/08

Mama su draugu nusipirko kelionę dviem savaitėms į Bulgarijos kurortą, todėl aš pasiėmiau atostogas darbe, kad galėčiau prižiūrėti namus ir juose liekančią katę. Su kate mes sutariam gerai, su namais irgi nekyla sunkumų, su Alytumi – taip pat, todėl mintis apie tokias atostogas man nekelia nerimo.

Šeštadienį anksti ryte keliuosi pas Agnę, rengiuosi ir grįžtu į savo butą. Ten manęs atvažiuoja paimti Rū., ir mes išvykstam į Alytų. Likusią dieną nieko per daug neveikiu. Mama rodo, kur kokio maisto nupirko, kur ką turėčiau valgyti arba kur katės maistas ir kraikas; aš laisvu metu skaitau, žiūriu krepšinį arba bandau snausti – man reikia pailsėti, nes 02 val. išvažiuosim, vešiu mamą ir draugą į Garliavą, iš kur juos paims kiti žmonės ir nuveš į Vilniaus oro uostą.

Bet snausti nepavyksta, nuolat vartausi ir girdžiu garsus mūsų bute arba iš aukščiau gyvenančių kaimynų. Kaip ir sutarta, 02 val. išvykstam, vairuoju aš. Pirmą kartą važiuoju tokiu tamsiu metu, perjunginėti tolimas šviesas į artimas man yra naujiena, todėl kartais užmirštu tai padaryti ir vis akinu kitus vairuotojus. Išvažiavus iš Alytaus lyja, o dar ta tamsa, tai važiuoju 80 km/h, nes nesijaučiu užtikrintas. Į Garliavą nuvykstam ramiai, sustojam prie kažkokio namo ir einam ten. Jame randam mamos ir jo draugo draugus – jie irgi vyks kartu į Bulgariją.

Draugai siūlo kavos, arbatos, sumuštinių su kumpiu ir naminiu sūriu. Aš nieko nenoriu, bet po to paprašau kavos – norisi išlikti žvaliam grįžtant atgal. O reikalas toks, kad niekad nesu vairavęs, kai šalia priekyje nesėdi mamos draugas, todėl šiąnakt manęs laukia tam tikras išbandymas. Tiesa, su mumis kartu važiuoja mano krikšto tėvas (nes neturi ką veikt), todėl jis sėdės šalia, kai grįšim atgal, bet jis visai ne tas pats, kas mamos draugas.

Pasisvečiavę pas draugus išeinam tuo metu, kai atvyksta dar kitas draugas, kuris ir turi visus juos vežti į Vilniaus oro uostą. Jie persideda lagaminus pas jį į automobilį, mes atsisveikinam, sėdam su krikšto tėvu į automobilį ir pajudam iš Garliavos. Visus ženklus-nuorodas matom, neblūdijam ir Alytų pasiekiam be problemų. Grįžęs paskambinu Agnei, nes ji prašė, o tada atsigulu į lovą ir dar šiek tiek skaitau prieš miegą.

Diena baigta.

***

Dėl naktinės kelionės sekmadienį man rodosi, kad yra jau pirmadienis, todėl prisėdęs prie kompiuterio dirbu nuotoliniu būdu. Tik pamatęs radijo automatizavimo programoje dieną, suprantu, kad šiandien sekmadienis, o ne pirmadienis, ir nustoju daryti visokius dalykus dėl radijo.

Bėda ta, kad be to darbo nėra ką veikti. Pasidarau pusryčius, padarau kavos sau ir krikšto tėvui, kuris po kelionės liko nakvoti pas mus bute. Abu bimbinėjam be veiklos, po to parsiunčiu jam muzikos ir įrašau ją, kad galėtų klausyti savo telefone. Bet tik tiek, daugiau nėra ką veikti.

Bandau skaityti, valgau pietus, maudausi karštoje vonioje, glostau katę.

Diena tokia apsiniaukusi, dangus nenori pragiedrėti.

Gaunu žinutę, kad iš manęs nori imti interviu žurnalas „Literatūra ir menas“. Smagu, bet jau seniai ne taip, kaip nuolat įsivaizduodavau, kad man bus. Faina nors tai, kad interviu ims Jurga Tumasonytė – visada norėjau jai duoti interviu, nes jos klausimai būna įdomūs.

Kartais prisėdu ir užrašau idėjas naujam romanui.

Draugai nenori eiti žiūrėti krepšinio į miestą, todėl žiūriu jį vienas namuose. Kai žiūri varžybas vienas, emocijų lieka mažai. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė laimi, nuaidėjus finaliniam signalui paploju vienas kambaryje, ir einu vėl prie kompiuterio.

Atsidarau vyno, susirašinėju su Agne ir klausau The National.

***

Katė nakvojo man prie kojų, bet netrukdė – miegoti nuėjau apgirtęs.

Ryte jaučiausi blogai, tarsi peršalęs. Kas žino, gal ir peršalau eidamas rūkyti tik su marškinėliais į balkoną.

Kadangi skaudėjo galvą ir buvo užsikimšusi nosis, neapsikentęs išgėriau vaistų nuo skausmo, tačiau jie nelabai padėjo. Taip po ilgo laiko turėjau iškęsti nemalonumus vienas pats, ir ką – iškenčiau, ir priešpiet visi blogi simptomai buvo dingę. Pusryčiavau per pietus, pietavau neapsakomai vėlai. Po to susitikau su Tadu.

Sėdėjom Jaunimo parke, žiūrėjom į skate parke dviračiais, riedučiais ir riedlentėmis važinėjančius vaikus, paauglius, ir tai kažkaip ramino. Kalbėjom apie tai, kaip visada – santykius. Tadas pasakojo kaip išsiskyrė su paskutine mergina, kas vyko po to. Klausydamas jo prisiminiau, kad tame pačiame parke sėdėjom prieš metus, tik tada buvo ne rugsėjis, o rugpjūtis, ir kalbėjom apie tą patį – santykius su merginomis. Anais metais jis irgi pasakojo, kad išsiskyrė su mergina. Anais metais aš irgi turėjau problemų dėl santykių, bet mažai ką Tadui pasakojau – aš išvis tada mažai kam apie tai kalbėjau. Yra dalykų, kuriuos tenka pasilikti sau – yra dalykų, kuriuos iškęsti turi vienas; galų gale, tu pats ir kaltas, ar ne?

Diena nebuvo šilta, su džemperiu būti po kurio laiko pasidarė vėsu, todėl atsistojom ir pasivaikščiodami grįžom į kiemą. Paėmiau automobilio raktelius, įsėdom ir parvežiau Tadą namo. Grįždamas atgal taip norėjau į tualetą, kad užsukau į netoliese esančias kapines, ten yra tualetas, tai ten ir nusilengvinau. Po to grįžau saulei jau visai besileidžiant už horizonto, pastačiau automobilį už namo ir grįžau į butą.

O bute vėl nežinojau ko imtis, tai atsisėdau priešais televizorių ir žiūrėjau filmą, kurį streaminau iš kompiuterio į tv. Dabar, kai tai rašau po kelių, jau nepamenu koks filmas tai buvo.

Iš tiesų man sunku atskirti vieną dieną nuo kitos.

Ir visur tas švininis dangus.

Išvykstantys žmonės

2017/08/22

Po to atėjo laikas ir Agnė išskrido pas tėvus į Norvegiją.

Tai įvyko pirmadienį paryčiais, ir išleidęs ją atsigėriau virtuvėj vandens, grįžau į miegamąjį ir toliau bandžiau užmigti. Bet užmigti sekėsi sunkiai, ir ne todėl, kad jos katinas Vincas nuolat trynėsi ir miegojo man prie kojų.

Kaskart, kai man rūpimas žmogus kažkur išvyksta, manyje atsiranda skylė. Ir ta skylė tiesiog yra, nepaisant to, kad: a.) aš žinau, jog tas žmogus greitai grįš; b.) turiu ką veikti be to žmogaus. Šiuo atveju, Agnė grįš penktadienį, ir jau kitą dieną atvažiuos pas mane į Alytų. Šiuo atveju, aš turiu planų visiems vakarams iki pat savaitgalio, todėl Agnės išvykimo tarsi ir neturėčiau jausti.

Bet jaučiu. Ta skylė prasivėrė ir aš nieko negaliu padaryti.

Snūduriuodamas sulaukiau ryto, atsikėliau prieš 10 val. ir nuėjau į virtuvę.

Keista valgyti be Agnės, neįprasta, kad jos nėra kartu su manimi virtuvėje. Arba kai nueinu atgal į jos miegamąjį, ten jos nerandu lovoje, ir man stačiai nesuprantama kaip taip gali būti, kad Agnės nėra. Net kai žiūriu į jos knygas lentynose, o ji turi neblogų knygų, aš jaučiu, kad Agnės nėra šalia ir kad šitos knygos yra tiesiog knygos, jos visiškai tuščios, nepriklauso kitam žmogui.

Kaskart, kai man rūpimas žmogus kažkur išvyksta, aš ir pats pasijuntu nebepriklausantis niekam. Nes to žmogaus nėra, o aš čia, vaikštau tarp šitų sienų, prižiūriu katiną ir katę, valgau, prausiuosi, veikiu kažką kito žmogaus erdvėje, bet to žmogaus čia nėra, ir aš jam nepriklausau.

Niekam nepriklausyti yra siaubingas, sunkiai pakeliamas jausmas. Man atrodo aš visą gyvenimą nieko labiau nenorėjau nei priklausyti kažkam, net jei tas priklausymas ir vestų į neigiamą rezultatą. Ir, paradoksalu, bet aš pastaruoju metu nieko kita nedariau tik atstūminėjau žmones, kad jiems nepriklausyčiau. Man atrodo, kad kartais visi nori tavęs, ir jie visi stengiasi tave savintis. Arba gal jie taip negalvoja, bet tu taip imi ir pasijunti – kad tave savinasi. Ir tada kyla stiprus noras neleisti, kad tave savintųsi, kad tu kažkam atitektum.

Kaskart, kai susimąstau apie savo santykį su Agne, aš nežinau, kodėl nesipriešinau jai, kodėl nevaidinau vienišo ir tuo patenkinto, kodėl jos neatstumiu ir iki šiol esu atviresnis nei su kitomis merginomis (kartais tai gąsdina).

Pavalgęs, nusiprausęs, pribėręs maisto ir padėjęs vandens katinukams, išėjau į darbą ir dirbau. Po darbo ėjau į biblioteką, pasiėmiau krūvą knygų (Vonnegut, Loe, Transtromer, J-P. Toussaint), grįžęs namo valgiau ir skaičiau, dar trumpai snaudžiau. Prižadino žinutės telefone – Kęstas siūlė susitikti. Sutarėm susitikti, bet vėliau planus koregavo buvęs radijo direktorius, kuris sakė galintis susitikti dėl darbinių reikalų vakare, todėl atšaukiau susitikimą su Kęstu; bet po to buvęs direktorius atšaukė susitikimą, tai likau ir be darbinių reikalų, ir be Kęsto. Taigi išėjau pas Agnę į butą, kad išmesčiau katinukų šūdukus iš kraiko dėžės, įberčiau jiems valgyt, pakeisčiau vandenį ir dar paglostyčiau juos. Papasakosiu daugiau apie katinukus.

Pirmasis yra Vincas, jis visas juodas, vadinu jį padlyza, nes kai tik einu, visą laiką man į kojas glaustosi, visur mane seka (kartu prausiamės, siusiojam) ir nuolatos reikalauja dėmesio. Kita katė yra Gema (ar tai jos tikras vardas?), ji visada atsiskyrusi, Agnės mama sako, kad jai greičiausiai depresija; dar ji šiek tiek žvaira, ar bent taip aš manau. Bet man, aišku, labiau patinka Gema, nes ji nerodo tiek prieraišumo, tačiau kaskart, kai pradedu ją kasyti ar glostyti, ji pradeda tuo mėgautis ir ima murkti bei vartytis. Dar ji naktimis visada iš koridoriaus atneša į miegamąjį mano kojines ir padeda jas prie lovos.

Aš nežinau, ar jos supranta, kad Agnės nėra, kad ji išskridus, bet grįš. Man atrodo, kad turėtų suprasti. Pagal tylą bute, iš to kaip krenta šviesa ir iš mano per ilgų paglostymų. Norėčiau, kad jos nesijaudintų, valgytų, svajotų apie žuveles ir kakotų, nes dabar, kai atėjau, tai buvo nešikusios visą dieną, ir aš susimąsčiau ar kartais ne dėl sielvarto ar liūdesio.

Ir tik eidamas namo susimąsčiau – o kada aš paskutinį kartą taip tyrai liūdėjau išvykusio žmogaus? Ir ką šitas liūdesys reiškia?

Liepa

2017/07/24

Labai geras Virginijos Kulvinskaitės tekstas „nekaltybės ir kitos černūchos“:

„ankstyvoje paauglystėje dažnai įsidukrindavau į svetimas šeimas, bet tik į tas, kurias laikiau normaliomis, kur buvo keli vaikai ir mama nedirbdavo, man tai atrodė tarsi stebuklas – grįžti namo ir rasti ten mamą. pagal tai ir rinkausi drauges, pas tokias užeidavau nekviesta, pasisiūlydavau padėti, darydavau dalykus, prie kurių namuose nesiliesdavau, – skusdavau bulves, plaudavau indus, šluostydavau dulkes ir panašiai. labiausiai mėgdavau dengti stalą, pas mus namuose visi, tai yra aš ir mama valgydavome atskirai, todėl nebuvo prasmės ką nors dengti. šiek tiek įsidukrinau ir į petro šeimą, kartais jo mama mane pakviesdavo šiaip, o patėvis padarė pirmas mano kūno – rankų, pėdų, kaklo, skruosto – nuotraukas. jis mėgdavo fotografuoti fragmentus ir kai pamačiau išryškintas nuotraukas, negalėjau patikėti, kad mano oda, apgamai, pirštų forma tokie ypatingi, – kūnas nuotraukose buvo mano ir jau nebe mano, jis tarsi kalbėjo, tik nesupratau, ką.“

Jeigu patiko, dar yra kitas iš tos pačios serijos – „kai buvau malalietka“.

***

Antradienis, dirbu darbe, jau vakarėja, dabar 20 val. Dar valanda ir važiuosiu namo, ir kai pagalvoju, kad namie bus Agnė ir jos katinukai, pasidaro kažkaip neįprastai gera.

Aš seniai nepatyriau tokio jausmo – kad kažkas manęs laukia.

Kad kažko laukiu pats.

***

Beveik nustojau skaityti, o viską, kas atsiduria rankose, skaitau tik po truputį, net jei tekstas ir patinka. Taip liko neperskaitytas „Traktatas apie pupelių gliaudymą“ (nors nebaigiau, bet labai rekomenduoju), į šalį numečiau ir Riko Šelėjaus „Varaujaus didvyrio“ antrą dalį, pradėjau ir iškart atidėjau Daniil Charms „Nutikimai“; tik Jurgio Kunčino „Kilnojamosios Rontgeno stotys“ kiek daugiau paskaičiau, bet irgi sustojau.

Turbūt persiskaičiau.

***

Dabar aš prisiminiau tuos popierinius (kartoninius) vienkartinius puodelius, į kuriuos pilstydavo limonadą ir turbūt kitus gėrimus Alytaus Jaunimo parke vykstančių švenčių metu. Turėjo būti maždaug 1994-1997 metai, o gal dar ir ilgiau tie puodeliai buvo naudojami, net nežinau. Tuo metu mes namie tokių niekada neturėdavom (nebuvo poreikio), ir man patikdavo iš jų gerti, visada jausdavai tą popieriaus (kartono) poskonį burnoje.

***

Vakar Agnė vakarienei gamino – net nežinau ką – bet valgėm trijų rūšių grybus su makaronais ir padažu, buvo skanu.

Keista kažką daryti virtuvėje dviese.

Man atrodo, kad aš viską pažįstu iš naujo.

Naktiniai pokalbiai / Knygos pristatymas

2017/06/29

Mergina, parvežus ją taksi iki viešbučio, sako: einam pas mane.

Mes abu girti, aš nieko nenoriu, sakau: ne.

Ji įkalbinėja toliau, ima mane už rankos, nori vesti, bet aš vis tiek sakau: ne.

Dabar ji supyksta, sako: kas tau yra, kodėl tu nenori?

Ir tada man tampa aišku – nes nenoriu.

Taip jai ir pasakau.

***

Mergina bare, mes abu išgėrę, kalbamės apie mano iškreiptą suvokimą, kad visi vyrai yra blogi iš esmės.

Ji sako: bet tai netiesa, vyrai nėra blogi, jie reikalingi seksui.

Tada juokiamės abu.

Ji sako: gal norėtum pas mane?

Dabar, kai žinau, kad nereikia bijoti pasakyti, kad nenoriu, neišsisukinėdamas ramia širdimi sakau: ne, nenoriu.

Ji sako: gaila, nes tavo gera liemens apimtis.

Tai keisčiausias komplimentas, kokį esu girdėjęs.

***

fame finally found him:

mirrors became his torturers,

cameras snapped him at every chance

***

Sėdžiu Paviljone, liko kelios valandos iki mano antro romano „Mano tėvas, mano sūnus“ pristatymo. Pasiėmiau alaus, nes visai neturiu ką veikti laukdamas Sandros. Ji jau turėjo būti, bet parašė, kad blogai apskaičiavo laiką ir vėluos virš pusvalandžio. Baras tuščias, tik keli žmonės sėdi lauke, o barmenė daro tvarką už baro. Kai ėjau alaus, net paklausiau – ar jūs jau dirbat? Dirbam, atsakė. Gerai, tada Heinekeno.

Kad ir kaip bebūtų keista, Heineken alus man vis dar skanesnis iš butelio, o ne kranelio ar skardinės. Namuose, virtuvėje, prie šiukšliadėžės kas savaitę išsirikiuoja tai daugiau, tai mažiau Heineken tuščių butelių. Galima būtų pamanyti, kad nieko daugiau negeriu, ir tai būtų arti tiesos. Nežinau, kas man su tuo Heineken atsitiko, bet kol kas nesiskundžiu – užtenka jo vieno. Kaip kažkada buvo Carlsberg, Švyturio „Gintarinis“ ir „Baltas“, 1795 arba Samsono tamsus, taip dabar atėjo eilė Heineken.

Aš labai noriu miegoti. Neseniai pavalgiau, gal todėl dabar jaučiuosi mieguistas. Dar man skaudena galvą, bet ne todėl, kad vakar išgėriau (tai buvo keli alaus).

Ateina Olia, prisėda šalia ir mes kalbamės. Paklausiu gal turi vaistų nuo skausmo, ir ji duoda man tabletę. Užgeriu ją alumi galvodamas, kad kažkada tėkšiuosi žemyn, kažkada mane paves organizmas, panorės suvesti sąskaitas su manimi, ir tada aš turėsiu pripažinti, kad jo netausojau, kad nesaugojau, kad visą laiką įnoringai jį nuodijau, tarsi apsimesdamas pats prieš save, kad tai ne save žudau ir naikinu, o kažką kitą.

Bet kol kas aš dar krutu.

Pamažu renkasi žmonės, atvyksta ir Sandra, trumpai aptariame pristatymo formatą, o aš einu derinti įgarsinimo technikos, nes su Paviljonu kartais taip jau nutinka – susitari, bet po pats turi sukti galvą kaip viską išpildyti; prijungiu savo kompiuterį ir paleidžiu The National – tik jie šįvakar ir skambės.

Kai laiko lieka visai nedaug, kai kas ateina su knyga, kad pasirašyčiau, kai kas tiesiog nori pasikalbėti, o laikas vis senka; dar duodu interviu PenkiTV televizijai. Vienu metu eidamas link scenos sutinku Agnę, kuri buvo priėjusi pasikalbėti po knygos pristatymo knygų mugės metu; susitinkam ir taip džiaugsmingai apsikabinam, tarsi būtume geri bičiuliai, man pačiam net keista.

O tada prasideda knygos pristatymas: aš skaitau ištraukas, tada kalbamės su Sandra apie rašymą ir antrą romaną, po to vėl skaitau ištraukas, vėl kalbamės su Sandra, tada klausytojai užduoda kažkiek klausimų, bet man jau viską norisi greičiau baigti, norisi greičiau pereiti prie slemo tekstų, kad pats atsipalaiduočiau ir kitiems būtų linksmiau. Kai viską galiausiai baigiu skaityti, suprantu, kad užtrukome apie valandą; visiems padėkoju ir bėgu į tualetą, nes labai norisi jau. Grįžęs pasirašinėju knygas ir kalbu su pažįstamais arba visai nematytais žmonėmis. Kol va taip leidau laiką, artimiausi draugai išėjo į kitą barą, o aš vis dairiausi ar niekur nedingo Agnė, nes norėjau su ja pasikalbėt.

Kai galų gale atsilaisvinau, prisėdau prie Agnės ir jos draugių, susipažinom, ir apie kažką kalbėjom. Tuo metu labai miglotai nujaučiau, kas mane laiko prie jų ir kodėl nenoriu eiti prie kitų likusių pažįstamų. Kai jau sutemo ir į barą pradėjo rinktis nauji žmonės, aš pasiėmiau savo daiktus ir visi kartu išėjom į Who Hit John barą. Ir kai iš ten po kurio laiko išvažiavo paskutinė Agnės draugė, ir mums likus dviese ji nužvelgė mane tokiu keistu keistu, bet maloniu žvilgsniu, aš supratau, kad slapta visą šį vakarą to ir norėjau – likti su ja dviese.

Postcosmos 2017

2017/06/28

Į vienos dienos festivalį Postcosmos 2017 išvykstam anksti – Rasa su Tomu laukia manęs prie namų 12 val., kai aš tuo tarpu esu užstrigęs tualete.

Važiuojam trise. Nors šiais metais bus daug daugiau draugų ir pažįstamų nei praėjusiais, tačiau jie visi atvyksta skirtingais ekipažais. Trumpam sustojame prie parduotuvės, nes esu neapsipirkęs. Vaikščiodamas po Rimi galvoju kas tiktų gamtoje, o kadangi greičiausiai nebus laužo, reikia apsieiti su kažkokiais šaltais produktais: paimu rūkytos dešros, juodos duonos, šiek tiek pomidorų, Milka šokoladą, javainį, bulvių traškučių, butelį mineralinio vandens, obuolių, dvi skardines alaus ir cigarečių.

Festivalio vietą pasiekiam 13:30, esam vos trečias automobilis parkinge. O ir tas parkingas anoks čia parkingas – tiesiog šalikelėj sustatyti automobiliai, ir tiek. Išlipę rūkom ir gurkšnojam alų, į festivalio teritoriją dar neinam, skamba Solstafir iš telefono, laukiam kitų draugų. Jie atvyksta po geros valandos, prisijungia prie mūsų ir mes dar kurį laiką tiesiog taip šnekučiuojamės, užkandžiaujam. Kad ir į kokį festivalį nuvažiuočiau, parkingas visada užima svarbią dalį festivalyje – čia galima ne tik apšilti, susirasti naujų pažįstamų, bet ir nusnūsti atokiai nuo festivalio šaršalo.

Kai įeinam į festivalio teritoriją, žmonių vis dar yra labai mažai. Išsirenkam vietą palapinėms, tiesa, nei aš, nei Rasa su Tomu palapinės nestatys – mes tik užėmėm vietą draugų palapinėms; jie abu sakė miegos automobilyje, o aš miegosiu Ugnės palapinėj. Festivalio vieta nedidelė, jauki ir jau pažįstama nuo praėjusių metų. Čia yra kalnelis, dangaus stebykla su visokiais etnokosmologiniais simboliais, nusileidus nuo nedidelio kalnelio stovi pagrindinė scena, maisto ir gėrimų kioskai, dar žemiau – ežeras su liepteliu. Mes susėdam ant akmenų krūvos ir valgom bei gurkšnojam alų, supamės ant sūpynių. Po kurio laiko atvyksta Gintas su Dante, Ugnė su Jurgita, o dar vėliau iš toli išvystu buvusią merginą G., tiksliau ne pačią G., pirmiau pamatau jos aukštą vaikiną ir atpažįstu jį iš baltai žalios kepurės su snapeliu; o štai ir G., ji dėvi melsvą suknelę, atrodo kaip visada gerai. Ir vėliau, kai ji ateina pasupti ant sūpynių savo dukterėčios, aš paeinu žemiau ir atsisuku į ją nugara, kad nereiktų bendrauti. Ne dėl to, kad būtų koks nors pyktis likęs; greičiau atvirkščiai – kad neapkraučiau jos nereikalingu šiltu dėmesiu. O ir šiaip – viskas jau seniai pasakyta.

Užtektinai prisisėdėję ant akmenų nusileidžiam link scenos, kur jau groja pirmoji grupė In Wallved. Ten sutinkam Audingą su Andrium, prisėdam šalia jų ir šnekučiuojamės. In Wallved groja tipinį post-roką – nelabai įdomu, bet ir neerzina – pats tas gulinėjant po saule; lakstantys šunys išverčia mano pusę alaus bokalo. Pasiklausę grupės einam prie ežero ant lieptelio, ten Tomas ragina visus lipti ant festivalio proga padaryto plausto, kuriuo galima šiek tiek pasiirstyti. Iš pradžių norim, bet kažkas spyriojasi, po to jau visi nenorim, o tada vėl iš naujo užsimanom – užsimanom, ir galiausiai išplaukiam.

Ant plausto smagu ir faina. Tomas reguliuoja plaustą, o mes su Rasa, Ugne ir Jurgita geriam alų ir kalbam bet ką. Šalia mūsų, kitame plausto gale įsitaisęs už mus vyresnis vyras su maždaug penkiamečiu berniuku; Tomas užsiima su vaiku, jie dabar kartu reguliuoja plaustą, o merginos klausinėja Rasą ar Tomas dar nenori vaikų; Rasai šitos kalbos nepatinka.

Pasiirstę grįžtam į krantą ir vėl einam prie scenos. Dabar ten groja St.Cheatersburg. Žmonių prie scenos visai nedaug, visi vis dar sėdi saulėkaitoj ant žolės. Po jų groja draugų grupė No Real Pioneers, ir nors iš pradžių garsas labai keistas, vėliau nueinu arčiau scenos ir viskas būna gerai; Gabrielius užsivedęs, daug šokinėja su gitara. Geras koncertas, o ir girdėjau juos jau labai seniai, net gėda kam prisipažint.

Greitai pradeda šalti (naktį prognuozuota tik +6/+7 laipsniai šilumos), todėl einu apsirengti striuke ir užsimaunu antras kojines – storas, šiltas. Tada klausausi Sheep Got Waxed – šitos grupės niekad nesu atidžiai klausęs, tai toks eksperimentinis džiazas su elektronika. Žodžiu, vadink kaip nori, vis tiek nepataikysi apibūdinti jų stiliaus. Klausau ir patinka, net kai su Gaile valgom karštą sriubą viena ausim vis tiek klausausi jų.

Vienu metu dar spėju užmesti akį į ant namo sieno per projektorių rodomas UEFA Čempionų lygos finalo rungtynes (Real laimėjo 4:1 prieš Juventus). Ten prie manęs prisijungia Ugnė su Jurgita, bet Ugnė labai greit apgirsta ir mes ją nuvedam miegoti.

Kažkas užkuria antrą laužą ir prie jo susiburia daug žmonių. Mes irgi ten nueinam su Jurgita, kalbamės. Greitai vienintelis įmanomas būdas ištverti šaltį yra stovėti arti laužo, ir aš ten leidžiu labai daug laiko. Kalbam su Gintu, klausausi jo šiek tiek girtų prisipažinimų apie meilę visiems žmonėms, po to kalbu su buvusia kambarioke Indre. Vėliau mane aplanko 5 minučių šlovė – nepažįstama mergina klausia ar aš parašiau „tą“ knygą. Atsakau, kad aš, ir mes tada ilgai kalbamės, kol ji susipyksta su drauge, tada geriam alų, vaikštinėjam, vėl sėdim arba stoviniuojam prie laužo, bučiuojamės (jaučiuosi kaip šešiolikinis), kol galiausiai ji tampa visai girta, laisto ant manęs alų ir aš ją palydžiu miegoti. Tiesa, per tą laiką būdamas prie laužo spėju paklausyti tiek Sraigės efektą (labai patiko!), tiek Local Blood, tiek Extravaganza.

Palydėjęs miegoti merginą, grįžtu prie laužo, kur sutinku visada energingą Gabrielių iš No Real Pioneers, jis sėdi prie rusenančio laužo su man matyta mergina iš praėjusių metų festivalio. Ta mergina sako, kad yra Viktorija, ir ji prisimena mane iš praėjusių metų – jai įstrigo mano ant scenos skaitytas eilėraštis „Auksaburnis“. Iš pradžių aš net nepamenu apie ką tas eilėraštis ir koks jis išvis yra, bet ji primena: širdie, neleisk man meluoti. Tada trumpai pasakoja, kad išsiskyrė su vaikinu, nes neleido savo širdžiai meluoti. O man toks keistas jausmas visa tai girdėti, sakau: aš buvau toks įsimylėjęs, kai rašiau tą eilėraštį; kurį laiką mąstau apie tai, ką išgyvenau tuo metu.

Tada dar nueinam prie ežero, ten atsiradusi nemaža palapinė, kurioje kažkas dar leidžia kažkokią muziką. Bet viskas neįdomu ir neaktualu, o ir Gabrielius sako, kad jau eis miegot, tai visi atsisveikinam ir aš taip pat nueinu į palapinę, kur nerandu nei Jurgitos, nei Ugnės, tada patogiai įsitaisau su miegmaišiu ir užmiegu.


%d bloggers like this: