Rugsėjis (2)

2016/09/25

Grįžęs į Alytų užlipau ant svarstyklių – dar dviem kilogramais mažiau. -11 kilogramų nuo balandžio.

***

Senas pasakymas: vyrai myli akimis, moterys – ausimis.

Aš prisimenu jas vizualiai, bet nuoširdžiai kalbant – didesnę žalą visada padarydavo tai, ką jos kalbėdavo/rašydavo, o ne kaip atrodydavo.

***

Pastaruoju metu geriausiai sekasi skaityti tas knygas, kurias paimu iš Alytaus viešosios bibliotekos. Šįkart tai Undinės Radzevičiūtės „180“ ir Rolando Rastausko „Trečias tomas“.

Tiesa, U. Radzevičiūtės romaną „180“ padėjau į šalį perskaitęs vos 10 puslapių – nesakau, kad nepatiko, tiesiog ne tai, ko norėjosi sekmadieniui. Užtat Rolando Rastausko „Trečias tomas“ užkabino kaip reikiant – skaitau sėdėdamas ant kėdės, sudėjęs kojas ant rašomojo stalo, kai už lango vis labiau temsta ir temsta, o raides vis sunkiau yra įskaityti.

Tokia idiliška skaitymo akimirka.

Norėčiau, kad nufotografuotum mane dabar.

***

Dariau kažkokį asmenybės testą, nieko nauja:

Mediator personalities are true idealists, always looking for the hint of good in even the worst of people and events, searching for ways to make things better. While they may be perceived as calm, reserved, or even shy, Mediators have an inner flame and passion that can truly shine. Comprising just 4% of the population, the risk of feeling misunderstood is unfortunately high for the Mediator personality type – but when they find like-minded people to spend their time with, the harmony they feel will be a fountain of joy and inspiration.

<…>

Nuo tada, kai darbindamasis į saugumą atlikau kažkokį_ten psichologinį testą, kuris parodė, kad esu subalansuota asmenybė, supratau, kad turbūt bet kokį testą galėčiau išspręsti taip, kad gaučiau norimą rezultatą.

***

Tas senas tamsiai mėlynas džemperis – kaip gera juo apsirengti.

Mano drabužiai man visada kažką primena – keistus, sunkius, gerus laikus. Draugus ir vietas. Kažkokį laikotarpį gyvenime.

Šitas mėlynas džemperis – nerūpestingą laikotarpį, maždaug 2008 metus.

Ir nesvarbu, kad jis jau turi kelias skyles priekyje.

***

Kokia idiliška akimirka: V., K. ir aš sėdim pas juos balkone, šviečia saulė, o mes valgom kebabus po ilgo ir varginančio griozdiškų spintų nešiojimo.

Viskas taip ramu ir gera, kad man net norėtųsi prisipažinti K., kad anksčiau jo nemėgau, bet dabar šalia jo visada gerai jaučiuosi.

Blet, apsidrėbiau padažu kelnes.

***

Psichiatrė į mano pastabą apie svorio kritimą reaguoja ramiai ir sako, jog tai niekaip nesusiję su mano būsena. Jeigu jums būtų depresija, tada suprasčiau, bet jums nėra depresijos, paaiškina ji ir dar kartą pakartoja, kad ji nemano, jog man kažkas blogai su psichika.

Tada kodėl tu man siūlai gerti antidepresantus dar tris mėnesius?

(Sutarėme, kad pamažu nustosiu vartoti vaistus.)

Kitą dieną užsiregistravau pas medicininę psichologę. Dabar, laukdamas vizito, sudarinėju problemų, kurias norėčiau su jos pagalba išspręsti, sąrašą. Nežinau, ar žmonės eina pas psichologus su tokiais sąrašais, bet aš mergelė, todėl net savo chaosą esu linkęs analizuoti racionaliai.

Eilėje prie kasos

2016/09/18

Jeigu norisi pajusti lėtą laiko tėkmę, siūlau apsilankyti mažoje IKI tinklo parduotuvėje šalia mano namų. Eilės čia juda kaip niekad lėtai, ir nesvarbu, ar nueisi ryte, ar po pietų, ar vakare.

Štai ir dabar, atsistojęs į eilės galą, priešais save matau mindžikaujančius pirkėjus. Visi jie laukia, kada iš kažkur išnirs kiti kasininkai, ir jie galės greitai bėgti prie greito aptarnavimo kasų, už savo nugarų palikę kitus pirkėjus. Tačiau atrodo, kad šįvakar stebuklas neįvyks, nes jau kelias minutes papildomi kasininkai taip ir neatsiranda.

Vienas vyriškis, pasipiktinęs, nueina link administracijos kabineto, atidaro duris ir įkiša galvą vidun. Tačiau atrodo, kad kabinetas visiškai tuščias, nes pro plačiai pravertas duris ir aš nematau nė gyvos dvasios. Ne tokios baigties tikėjęsis pirkėjas atsisuka į vienintelį dirbantį kasininką ir žiūri į jį nustebęs. Kasininkas daro tą patį – žiūri nustebęs į savivaliaujantį pirkėją; jis sako: ką jūs darote? Sutrikęs pirkėjas kažką sumurma po nosimi ir grįžta atgal, atsistoja į eilės pabaigą, maža dukra, irgi susigėdusi, jam seka iš paskos.

Vyrui einant pro šalį žvilgteliu į jo pirkinių krepšį – du litriniai buteliai alaus ir Milka šokoladas. Žinau šituos derinius, išmokau juos nuo vaikystės: alus ir ledai, degtinė ir šokoladas, vynas ir kramtomoji guma, starka ir žurnalas vaikams. Visi jie taip elgėsi – mano tėvas, krikšto tėvas, senelis. Su kiekvienu iš jų buvau sudaręs šią nebylią sutartį begales kartų – tu elkis blogai, bet kažkuo mane papirk. Tik nereikia galvoti, kad aš juos šantažavau – jie patys mane pamokė šio žaidimo.

Bet taip, vėliau aš juos nebyliai šantažavau, nors ir jausdavau sąžinės priekaištus. Kita vertus, jie niekada neatsisakė žaisti šio žaidimo, tik kartais dovanos būdavo kur kas didesnės nei ledų porcija – žaidimų konsolė, žurnalo prenumerata, krepšinio kamuolys iš Lenkijos.

Kiekvienas vaikas, nusivylęs jį supančiais suaugusiaisiais, randa būdų kaip jiems atsilyginti.

***

Eilei pamažu slenkantis, kai lieku penktas eilėje, stebiu, ką perka prieš mane stovintys žmonės. Pirmasis stovi kariškais drabužiais vilkintis vyriškis, didelis gumbas jam ant smilkinio, atrodo pagiriotas, jis perka du litrinius butelius alaus. Už jo stovi latras iš mano namo, gyvenantis kitoje laiptinėje – atrodo pagiriotas, jis taip pat perka du litrinius butelius alaus, tik dar turi bananų skonio ledų porciją, turbūt dukrai arba žmonai. Nors kas žino, gal ir pats sau? Jau seniai pastebėjau, kad vyrai yra slapti smaližiai (antropologiniai tyrimai tai patvirtina). Tada stovi moteris, perkanti guminukus savo dukrai. Man labai nepatinka jos dukra, nes kartą, stovint toje pačioje eilėje, išgirdau kaip ji aiškiai apgaudinėjo kitą mergaitę. O už moters su dukra stovi senstelėjusi moteris, kuri perka kefyro, batoną ir pieniškų dešrelių.

Tada stoviu aš – trys alaus ir nei ledų, nei šokolado – jokio pasiaiškinimo; aš atviras kritikai. Ir stebėdamas priešais stovinčius pagiriotus vyrus ir jų riebaluotus, bet kaip sulaižytus plaukus, aš suprantu, kad nėra didelio skirtumo tarp jų ir manęs: visi trys perkam daugiau alaus nei kad jo reiktų norint šiaip atsigerti.

Mes visi norim išgerti, apduiti, pakeisti minčių tėkmę, norim sau kažką palengvinti, kažką galvoje nutildyti, užmigdyti – mes visi tikim alkoholio iliuzija.

***

Kai kasininkas pradeda aptarnauti kariškais drabužiais vilkintį vyrą, jis pirmiausiai paprašo pirkėjo parodyti asmens dokumentą. Tai dėl naujo įstatymo – bet kas, perkantis alkoholį, turi parodyti asmens dokumentą. Pirkėjas pradeda bambėti, sako, kad kvailas sprendimas, kasininkas jam pritaria, už jo stovintis latras iš mano namo irgi jiems antrina.

Parodęs asmens tapatybės kortelę, pirkėjas susimoka už prekes, paima alaus butelius į rankas ir nueina.

Dabar atėjo eilė latrui, ir jis net neprašytas išsitraukia raudoną pasą, pademonstruoja jį kasininkui ir bando įsikišti į treninginių kelnių kišenę, tačiau jam sunkiai sekasi – pasas niekaip nenori tilpti į kišenę. Man įdomu tai, jog kasininkui nerūpėjo net žvilgtelėti į paso vidų, jis pasitenkino tik pačiu parodytu pasu. Tačiau, mano nuostabai, tą patį pastebėjo ir už latro stovinti pirkėja, ir ji sako kasininkui: na gi negalima patikėti tuo, kad jums parodė pasą ir net neatvertė jo.

Pirkėjas pradėjo juoktis, skėsčioti rankomis, sako: nejau aš nešiuosi ne savo pasą į parduotuvę?, pirkėja sako: visko gali būti, vyriškis sako: nejuokaukit, pirkėja sako: o ko jūs, ponas, taip įsižeidėt dabar? Kiek pažįstu savo kaimyną latrą, tai jis tikrai neatrodė įsižeidęs, todėl ponios replika man atrodė visai pro šalį. Tada pažiūrėjau kaip į situaciją reaguoja kasininkas, o jis pažiūrėjo į vyrą, pažiūrėjo į moterį, ir tada sako vyrui: moteris teisi, prašau parodykit deramai savo pasą. Vyriškis šypsodamasis parodė, kasininkas įmušė alų, paėmė pinigus, ir vyriškis pagaliau nuėjo gerti alaus – siekti savo iliuzijos.

Moteris, pirkusi tik guminukus dukrai, taip ilgai užsiplepėjo su kasininku apie dokumentų rodymą ir padirbtus dokumentus, kad užtrukdo prie kasos ilgiau, nei abu vyrai, pirkę alų ir demonstravę dokumentus.

***

Šis kasininkas labai kalbus. Nežinau, kiek laiko jis dirba šioje IKI parduotuvėje, tačiau nuo tada, kai pradėjo dirbti, kiekvieną kartą ten užsukęs toje pačioje kasoje matau jį dirbantį. Gali būti, kaip taip teigdamas klystu, tačiau jis labai greitai tapo šios parduotuvės veidu.

Dažnai stebiu kaip jis numeta kokį nors bajerį jaunimui ar pats susilaukia dėmesio iš šiek tiek išgėrusių moterų, kurias neaišku kas nuskriaudė – gyvenimas ar vyrai. Man jis netrukdo, nors kartais atrodo, kad jei mažiau bendrautų su klientais, tada gal greičiau dirbtų, bet kita vertus, tada neturėčiau ko stebėti.

Mes su juo neturim jokio kontakto, išskyrus tai, kad kai pradėjau vartoti vaistus ir nuėjau ten pirmą kartą nusipirkti nealkoholinio alaus, jis, mane aptarnaudamas pasakė: kas čia – perėjot prie nealkoholinio? Tąkart nieko jam neatsakiau, nors man patiko jo pirmą kartą parodytas familiarumas.

Bet įdomiausia buvo jį pamatyti už parduotuvės ribų. Tai įvyko vos vieną kartą: aš tada važiavau 10 troleibusu į Saulėtekį, ir atsisėdęs išvydau jį priešais, sėdintį šalia kažkokios pagyvenusios moters. Tikslumo dėlei, turėčiau pasakyti, kad jis labiau ne sėdėjo, o buvo užvirtęs/sulindęs į tos moters šoną. Atrodė kaip mažas vaikas, besiglaudžiantis prie mamos. Atrodė kaip vaikas, negalintis atsiplėšti nuo motinos.

Man patinka pastebėti žmonėse paslėptas švelniąsias puses.

Net jei jos kartais slepia alkaną žvėrį.

Rugsėjis

2016/09/14

Žmonių pokalbis iš vienos radijo laidos:

– Kaip šis ilgas žygis pakeitė tavo požiūrį į keliones?
– Jo, mus užpuolė šunys.

***

Leidyklos atstovė atsiunčia kelis eskizus romano viršeliui. Iš esmės jie identiški ir abu vienodai šlykštūs, apie skoningumą net nėra kalbos. Mane liūdina mintis, kad kažkas už tokių viršelių kūrimą dar gali gauti ir pinigus.

***

Ramios, gal net tingios Kęsto ir Monikos vestuvės. Atrodo, kad visa mūsų kompanija yra atsiskyrusi nuo likusių dalyvių – nei patys norim su kuo nors bendrauti, nei priimam kitus į savo būrį.

Antrą vestuvių dieną susitinkam pas Go., draugai mane pasveikina su praėjusiu gimtadieniu. Dovanų gaunu kuponą į tatuiruočių saloną, ir kažkur užsilikęs noras išsitatuiruoti Deftones albumo „White Pony“ simbolį vėl sugrįžta.

***

Ji sako bet tu ją tikrai mylėjai.
Aš sakau mylėti neužtenka, reikia mokėti mylėti.

***

Berlyne vėl neatsistebiu tuo vokiečių praktiškumu. Jei Lietuvoje neitum į prastai atrodančią kavinę ar restoraną, tai Berlyne viskas atvirkščiai – jie paprasčiausiai neskiria dėmesio interjerui.

Visgi didžiausią įspūdį paliko apleista JAV šnipinėjimo bazė.

***

O po to ėmė ir atvėso, prasidėjo ruduo.

 

Problemos dėl drąsos

2016/09/06

Publikuoju dar vieną ištrauką iš būsimo romano „Ko negalima sakyti merginai bare“.

Darželis, karnavalas

„Man patiko Kamilė ir aš gal jai patikau kažkiek, ir mes eidavome susitikinėti, ir vaikščiodavom po senamiestį, pavėsiuose rūkydavome cigaretes, gerdavom alų prie upės arba vynelį visokiuose senamiesčio kiemuose ar ant laiptelių, kur niekas mūsų nematydavo, Kamilės balsas buvo puikus, toks malonus ausiai, ji keistai tardavo raidę „r“, buvo tokia mažytė mažytė, visai ne kaip tu, ir jos veidą aš norėdavau priglausti sau prie krūtinės, kai jau leisdavau sau dar daugiau fantazuoti apie mus kartu, bet mūsų bendravime kažko trūko, nes kaskart, kai man atrodydavo, kad aš prie jos priartėdavau, ji tada atitrūkdavo nuo manęs, nes kaskart, kai man atrodydavo, kad aš pasiekiu paskutines duris, skiriančias mus, ir pradėdavau į jas belstis, niekas jų neatidarydavo ir tik po kurio laiko mes vėl pamažu pradėdavom artėti vienas prie kito, ir kartais jausdavausi tarsi jau būčiau patekęs į vidų už tų paskutinių durų, bet tada viduje nieko nebūdavo ir aš laukdavau, laukdavau, bet taip nieko ir nesulaukdavau, ir tokį katės ir pelės žaidimą mes žaidėm jau nežinia kelintą kartą, ir vieną dieną, eidamas iš darbo jaučiausi labai gerai, jaučiausi gerai be jokios priežasties, supranti, kartais taip tiesiog būna, ir tada buvo niūri žiemos diena, o aš va toks smagus ėjau ir užsinorėjau imti ir paskambinti Kamilei, norėjau paskambinti ir pasakyti viską viską, ką aš galvoju apie ją ir ko aš noriu su ja, taigi grįžęs namo prisėdau virtuvėj, surinkau jos numerį ir laukiau, kantriai laukiau, kol ji atsilieps, ir kai ji pagaliau atsiliepė, aš pasakiau, kad ji man labai patinka ir aš norėčiau lukštenti jai granatus, klausytis istorijų apie jos vaikystę, papasakoti apie savo senelį ir kaip jis per alų ir mergas nebaigė universiteto, kad norėčiau laukti jos vėluojančios ir truputį jaudintis, nes gal jai kažkas nutiko, po to džiaugtis supratus, kad nieko bloga nenutiko, įkyriai žadinti, kai ji tingės keltis, susiginčyti dėl kokios nors smulkmenos, o tada susitaikyti ir vėl šypsotis, skaityti jai Rikiki nuotykius, iškepti vegeratišką troškinį, pakasyti nugarą, parnešti mineralinio vandens, kai ji bus pagiriota ir nepanaši į žmogų, ir kai aš nutilau iš viso to susijaudinimo ir nežinojimo kas dabar bus, ji kurį laiką tylėjo, tylėjo, tada dar patylėjo ir išjungė pokalbį nieko neištarusi, ir daugiau mes nebesusitikom.“

Rugpjūtis (3)

2016/09/02

Nėra kito tokio mėnesio metuose kaip rugpjūtis.

Su kiekviena diena jauti kaip vasara persijungia į rudenį. Anksčiau temsta, oras atvėsta, artėja gimtadienis.

Išlipęs Nemenčinės stotelėje, galvoju apie visus savo gimtadienius, kuriuos tik prisimenu: šeima, artimieji, tetos, dėdės, dovanos (jas pamenu prasčiausiai), draugai, arba kas nutiko bloga; galvoju ir stebiu koks tamsus debesų masyvas dabar pakibo ties Žirmūnais ir Šnipiškėmis.

***

Šiais metais manęs neaplankė priešgimtadieninė krizė. Turbūt todėl, kad vartoju lengvus antidepresantus. Patikslinimas – vartojau. Kai pastebėjau, kad (greičiausiai dėl jų) tapau užmaršus ir jaučiu ne tiek ramybę, kiek abejingumą viskam, nustojau vartoti.

Gera nejausti spaudimo artėjant gimtadieniui, bet dar geriau blaiviai mąstyti ir jausti visokius jausmus, o ne tik abejingumą.

***

Tiek finansinių problemų užgriuvo per dviejų dienų laikotarpį, kad blet.

***

Psichoterapeutė telefonu klausia: o kaip jūs manot, ar jūsų atvejis dabar ūmus, ar čia labiau įsisenėjusios problemos?

Prieš mėnesį būčiau atsakęs, kad tai labai ūmu ir kad man reikia kuo greičiau pas ją patekti. Bet kadangi dabar jaučiuosi stabilus, atsakau, kad skubos tvarka manęs priimti nebūtina, kad tai įsisenėjusių problemų atvejis.

Sutariame rugsėjo 13 d.

Įdomu kaip ten bus, nors kartu ir numanau, kad beveik viskas susieis į mano šeimą.

***

Kęsto bernvakaris praėjo su daug nenumatytų problemų. Likau nesupratęs ar buvo smagu, ar ne.

***

Priešpaskutinę rugpjūčio savaitę mano kambaryje apsigyveno vokietis. Taip jau išėjo, kad jis yra mano gero draugo draugas, o kadangi aš pats daug kartų esu nakvojęs pas savo gerą draugą, tai jaučiau turintis atsilyginti tuo pačiu gero draugo draugui.

Pirmas įspūdis apie vokietį buvo nemalonus – vos sutikęs jį autobusų stotyje pastebėjau, kad jo panagės juodos.

Vėliau kalbėjom apie knygas ir rašymą, nes, pasirodo, kad jis studijuoja istoriją ir vokiečių literatūrą. Į Vilnių atvyko mėnesiui gyventi, pažinti Vilnių ir atsidėti kūrybai.

Nežinau, ar esu svetingas žmogus, bet kol jis gyveno, užleidau jam sofą, o pats miegojau miegmaišyje ant žemės. Buvo visai įdomu, nors vokiečiui paklausus ar aš taip elgiuosi dėl jo, atsakiau, kad tikrai ne dėl jo čia taip miegu, atsakiau, kad man kartais dėl nugaros skausmų gerai miegoti kietai.

Absurdas, visiška nesąmonė. Kaip ir tas patiekalas, kurį jis pagamino iš moliūgo.

Nepaisant istorijos su moliūgu, valgyti jis gamino skaniai. Ir visgi labai apsidžiaugiau, kai jis rado kur išsinuomoto kambarį ir išsikraustė. Pakeičiau patalynę, susitvarkiau kambarį, išvėdinau patalpas, o kitą dieną vėl sukūriau man priimtiną netvarką.

Mano kambarys yra vėl mano kambarys.

***

Toks teigiamas gimtadienio vakaras su Rūta, prisivalgius japoniškos sriubos.

***

Užsisakiau naują išmanųjį telefoną. Sunkiausia buvo išsirinkti ne patį modelį, bet to modelio spalvą – juoda, balta ar šviesiai mėlyna. Galiausiai nutariau rinktis šviesiai mėlyną, nes labai priminė gražią tokios pat spalvos Deftones gitaristo Stephen Carpenter gitarą, naudotą maždaug 2000–2003 metais.

Dabar laukiu, kada gausiu, vildamasis, kad ta šviesiai mėlyna gražiai atrodo ne tik mano galvoje, bet bus graži ir paėmus į rankas.

Ta paini istorija su batonu

2016/08/25

ta paini istorija su batonu

Vieną vasaros rytą prieš eidamas į darbą perskaičiau savo horoskopą. Ten rašė, kad dėl keisto dangaus kūnų išsidėstymo visatoje mergelių laukia sunki diena ir kad reikia neprarasti budrumo.

Vakare, po darbų, su kambarioku nusprendėm išgerti alaus ir išgėrėm, o po to nuėjom nusipirkti dar, ir išgėrėm, o tada aš praradau budrumą ir mes ėjom pirkti kebabų, bet grįždami paėmėm dar alaus, ir gėrėm gėdingai, kol išaušo.

Nežinau, kas sekė po to, bet matyt manyje atsivėrė kažkokia tamsi erdvė, nes kai atgavau sąmonę, išvydau, kad sėdžiu ant savo laiptinės suoliuko, esu įsispyręs į šlepetes, mūviu kambarioko šortus, o rankoje laikau kažkokį čekį.

Apžiūrėjęs čekį iš arčiau pamačiau, kad buvo pirktas batonas, tik kažin kur tas batonas? galvoju, bet bala jo nematė, ir svirduliuodamas nuėjau namo.

Po kelių valandų mane pažadino kambariokas ir sako: o kur batonas?

Koks batonas? klausiu, o jis juokiasi ir pasakoja, kad mums begeriant aš užsispyriau nueiti nupirkti batoną, bet jis taip ir nesulaukė manęs sugrįžtančio, todėl pats nuėjo miegoti.

Mane užplūdo žūtbūtinis noras išsiaiškinti kas nutiko tam mistiniam batonui, taigi išėjau jo ieškoti.

Apėjau visą kiemą – ieškojau po kaimynų balkonais, laiptinėmis, ieškojau krūmuose, vaikų žaidimų aikštelėj, žiūrinėjau po automobiliais, o tada išieškojau visą kelią iki pat parduotuvės, bet neradau, todėl galiausiai nuėjau į parduotuvę ir kiek įmanydamas rimtesniu veidu paklausiau kasininkės: ponia, ar aš čia kartais nepalikau batono?

Iš kasininkės žvilgsnio supratau, kad ji kažką žino, kad gal čia mane matė, ir sakau jai: jūs juk mane pamenat, ar ne? Aš buvau atėjęs čia ankstyvą rytą, ar ne? Ir pirkau batoną, taip?

Šypsodamasi ji atsakė, kad tikrai čia buvau ir pirkau batoną. Ir net ne vieną, pridūrė linksmai.

Ne vieną? Tai kiek aš tų batonų pirkau? paklausiau.

Jūs pirkote vieną, o tada išėjote, bet labai greitai grįžote ir nupirkote dar vieną batoną. Tada grįžote vėl ir pirkote naują batoną, paaiškino kasininkė.

Visai nieko nesuprasdamas, jausdamasis absurdiškai, bet, tikėdamas išrišimo, aš paklausiau kasininkės: ponia, o gal jūs žinote kam man reikėjo tų batonų? Ką aš su jais veikdavau? Kur aš su jais eidavau?

Pirmą kartą jūs pasakėt, kad einat kepti karštų sumuštinių savo kambariokui. Kitą kartą atėjęs pasakėte, kad vieno batono bus per mažai, nes jūsų kambariokas labai valgus. O kai atėjote trečią kartą, šiek tiek pyktelėjęs pasakėte, kad nežiūrėčiau į jus taip keistai ir kad žmogus gali pirkti tiek batonų, kiek tik jam norisi, pasakojo kasininkė.

Padėkojęs kasininkei išėjau iš parduotuvės.

Viskas buvo painu ir neaišku kaip meksikiečių muilo operoje. Išsitraukiau cigaretę ir užsirūkiau.

Staiga mano dėmesį patraukė paukščių klegesys. Pasukęs už parduotuvės kampo išvydau didelį paukščių būrį – varnos, balandžiai ir zylutės suko ratus, čia kilo, čia tūpė, o viso to šurmulio viduryje stovėjo gluosnis, o ant to gluosnio šakelių mano didžiai nuostabai buvo suverta daug batono riekelių.

Stovėjau grožėdamasis kaip paukšteliai skabo batoną nuo gluosnio šakų. Praeiviai fotografavo ir filmavo batono riekelėmis apkarstytą medį. Kažkas praeidamas piktinosi, jog egzistuoja va tokių debilų ir narkomanų, kurie neranda ką veikti ir apkarsto medžius batonu.

Puikiai žinojau, kad visa tai yra mano darbas, nors ir negalėjau prisiminti kaip visa tai padariau. Net susigraudinau, kai pagalvojau, koks kartais galiu būti rūpestingas, kai išgeriu.

Nuo to karto išgėręs niekad neinu vienas į parduotuvę, nes maža ką dar sugalvosiu.

Čigonai

2016/08/23

Sapnavau kad vairuoju automobilį važiuojam su draugais kažkur atostogauti privažiuojam liūčių nuplautą skardį suprantame kad čia negalėsime pervažiuoti todėl reikės surasti kitą kelią kol mes dairomės prie mūsų prieina kažkoks žmogus matom kad jis čigonas

jis sako: kas jūs tokie kur jūs keliaujat

sakom jam kad vykstam atostogauti ir negalime pervažiuoti šito skardžio

jis sako: ar jūs turit senų daiktų

ir tada aš prisimenu kad kažkur skaičiau jog šiose vietose gyvena keista bendruomenė kurie perka iš visų žmonių senus daiktus nes taip tikisi susigrąžinti savo protėvių dvasias ir bendrauti su jais gyvųjų pasaulyje mes atsakom kad neturim senų daiktų bet čigonas naglai atidaro mūsų bagažinę

jis sako: o kas gi čia

ir kai mes pažiūrim į bagažinę matom ten pilną krūvą senų daiktų bet suprantam kad jie netikri kad čia čigonas kažką pridirbo kol mes nepastebėjom to ir mes sakom čigonui kad šitie daiktai neskirti pardavimui bet jis neatlyžta įtikinėja juos parodyti jų bendruomenės vyriausiajam.

Taigi mes leidžiamės nuvedami pas čigonį vadovą tai yra senas žmogus visas tamsus tamsus ir jis mus svetingai pasitinka vaišina gėrimais ir užkandžiais nors matosi kad jie labai skurdžiai gyvena jų nameliai iš molio visur purvina vaikai atrodo išbadėję.

Mes parodom jiems savo senus daiktus automobilio bagažinėje ir čigonai su savo žmonomis žiūri į tuos daiktus susižavėję jie neša mums auksą ir sidabrinius stalo įrankius už tuos daiktus mes nenorime jų priimti nes suprantame kad daiktai kuriuos jiems atiduosime yra klastotės jie visiškai beverčiai bet čigonai neatlyžta bučiuoja rankas tai mes sutariame kad atiduosime savo senienas už dvi sidabrines šakutes nes nenorime jų apgauti.

Čigonai džiaugiasi daiktais aš įdedu dvi sidabrines šakutes į automobilio saloną ir visas mūsų automobilis staiga aprūksta dūmais nesuprantu kas dedasi o čigonai juokiasi iš mūsų suprantu kad jie mus apgavo visai ten ne sidabrinės šakutės buvo bet man nepikta tik automobilio gaila.

O tada vienas čigonas pakviečia mane užeiti vidun į vieną iš namelių ten parodo sėdinčią senstelėjusią moterį ji sėdi ir verkia

sakau jam: kodėl ji verkia ar ji serga
čigonas sako: ji gedi savo dukros jai dabar visi žmonės atrodo esantys jos dukra

ir tada moteris pasuka galvą į mane matau jos akyse ašaras ji ištiesia rankas į mane

ji sako: ateik dukrelė kaip gerai kad tu pagaliau grįžai namo

mane purto drebulys aš išeinu iš namo ir einu link automobilio bet priėjęs matau kad mūsų padangos nuleistos nereikėjo susidėti su tais čigonais.

Rugpjūtis (2)

2016/08/22

„Those who are sapiosexual are those who are stimulated or challenged by the way another person thinks. They are basically in love with the mind.“

Įdomus straipsnis apie tai, kad yra žmonių, kuriems seksualiausias dalykas kitame žmoguje yra jo protas/mąstymas.

Kita vertus, ar tai yra kažkas labai nauja ir negirdėta? Ne, tik dar viena etiketė, dar vienas trendas.

***

Geras, galima net sakyti, kad idiliškas savaitgalis Alytuje.

Esu geros nuotaikos, ramus, namuose niekas neerzina, mama irgi džiaugiasi, jog pagaliau galima su manimi susikalbėti.

Penktadienį ir šeštadienį susitinku su draugais, geriu nealkoholinį alų, bet jaučiuosi tarsi švelniai apgirtęs. Daug vaikštinėjam, pasitinkam vakarus lauke; malonu, kad atšilo. Baruose keista negerti; stebiu aplinką, žmones. Vienu metu Tado bendradarbis bando provokuoti mane kalbėti apie imigrantus ir kaip čia viskas bus blogai, kai jie užplūs Lietuvą, bet aš toks ramus, kad nesileidžiu į kalbas, tik nusišypsau ir palieku jį vieną rūkyti.

***

Žmonės keistai reaguoja, kai negeri, žmonės keistai reaguoja, kai kalbi ką galvoji. Ar neturėtų būti atvirkščiai? Idealiame pasaulyje galbūt, o šiame –

Šiame mes juokiamės iš artimų žmonių, kurie turi problemų, nes jų problemos prieštarauja mūsų problemoms; mes galvojam, kad esam geresni vieni už kitus, nors iš tiesų esam vienodai apgailėtini, tik negalim to pastebėti; ir pasiklydusi mergina visada tampa kurva, o pasiklydę bernai yra tiesiog bičai, ir nieko čia nepadarysi; mes laidojam artimuosius, kurie dar galėjo gyventi, jei tik mes būtume mokėję klausytis, o jie būtų mokėję kalbėti; katė po sterilizacijos susilaukia daugiau dėmesio nei giminaitis, kuriam reikia pagalbos; ir kai negali suprasti ar pateisinti, paprasčiausia yra nusisukti, apsimesti, kad nematai.

***

Kad ir kokia gera nuotaika gali tvyroti Alytuje, dvi dienos, praleistos ten, trenkia gerą antausį, aš pametu rožinius akinius ir po to jau negaliu sulaukti, kada išvažiuosiu atgal į Vilnių.

Kai prieš 9 metus vienas pažįstamas pasakė, kad jam, pragyvenus Vilniuje 7 metus nėra nieko geriau nei grįžti iš Vilniaus į Alytų, ir nėra nieko geriau nei išvažiuoti iš Alytaus į Vilnių, tada aš tik miglotai numaniau, ką jis bando man pasakyti. Dabar puikiai suprantu, ką jis sakė. Niekas man daugiau nėra taip taikliai apibūdinęs santykio tarp gyvenimo ir jausenos Alytuje ir Vilniuje.

Svarbiausia yra per ilgai neužsibūti Alytuje, visada laiku išvažiuoti, kad vėliau nekiltų priešiškas nusistatymas prieš sugrįžimą ten.

Berašant tai, manęs kaip tik atvažiavo paimti.

Ačiū die.

Deftones Alytuje

2016/08/16

Sapnavau kad einam su Tadu prie buvusios Žuvinto parduotuvės Alytuje ten turi groti Deftones mes tuo netikim bet einam pažiūrėti ir nuėję matom kad grupė tikrai derina instrumentus ir ruošiasi groti vietoje seniai buvuso keisto fontano dabar visur pieva ir žolė žmonių daug bet visi tokie jauni ir atrodo tarsi eidami pro šalį nusprendė pažiūrėti kas čia ką gros.

Deftones pradeda nuo dainos Damone bet gitaros partijos skamba labai keistai ir vokalistas dainuoja neaišku ką galvoju ar jie čia taip tyčia pakeitė dainą ar tiesiog nesugeba išgroti jos tuo metu gaunu žinutę feisbuke nuo kažkokio Deftones fano iš Prancūzijos jis rašo kad niekas netikėjo juo kai visiems pasakojo kad Deftones dabar kiekvieną koncertą pradeda būtent nuo Damone dainos rašau jam kad dabar jau tikiu juo.

Po kelių dainų žmonės išsiskirsto lieka apie penkiasdešimt žmonių žvalgausi nustebęs kiek mažai žmonių rūpi šita grupė ir toks juokas ima nors ir liūdna tuo pačiu metu ir pati grupė atrodo šiek tiek pasimetusi jie nulipa ant žemės dabar vokalistas visai arti bet aš kažkaip užsižiūriu į būgnininką matau kad jis numetęs daug svorio beveik neatpažįstamas kelias dainas stoviu prie būgnininko ir stebiu kaip jis groja ir baigęs vieną dainą

būgnininkas sako man: tu turbūt senas mūsų fanas gal norėtum vėliau pasivaikščiot kartu su mumis išgert pora alaus

sakau jam: žinoma būtų šaunu

Ir grįžtu arčiau scenos centro dabar Deftones pradeda groti Dai The Flu dainą aš žiūriu į juos ir galvoju kodėl jie kiekvieną dainą vis neįprastai groja šitai dainai jie net nenaudoja būgnų kažkoks nesusipratimas o tada

kažkoks vyrukas man sako: gal tu žinai šitos dainos tabulatūrą

sakau: žinau ji yra 3 3/8 8/4 4444[1]

Ir jis nueina o aš klausau toliau koncerto galvodamas kad būtų gerai jei grupė likusias dainas grotų įprastai o ne šitaip iškraipytai.

 

[1] Iš tiesų: 0-0/8—8/3—3-3-3-3-3-3-3; bosinė gitara.

Atlantic City

2016/08/15

Sapnavau kad esu Atlantic City kad ten atostogauju ir jau yra paskutinė atostogų diena aš esu pavargęs ir prastos nuotaikos nusprendžiu paskutinį vakarą praleisti prie jūros.

Einu tokiu plačiu pėsčiųjų ir dviratininkų keliu jis turi net aštuonias juostas ir visi laikosi juostų ir dviratininkai važiuoja savo juostomis o pėstieji eina savo juostomis aš irgi stengiuosi jų laikytis bet tos juostos tokios spalvotos geltonos violetinės žalios raudonos mėlynos man akyse mirguliuoja tos spalvos ir galva apsisuka netyčia išeinu į dviratininkų juostą dviratininkai man rodo fakus aš ant jų nepykstu čia juk Amerika.

Pasiekęs paplūdimį pereinu kažkokį apsaugos punktą ir užsuku į tualetą ten prisėdu ant klozeto ir galvoju ką aš čia veikiu kodėl aš čia atėjau jūra visur vienoda nieko čia gero nebus o tada kažkas įsilaužia į tualetą tai yra dvi merginos jos žiūri į mane

viena mergina sako: ką tu čia veiki
sakau jai: sėdžiu ir galvoju

Merginos susižvalgo aš joms keliu įtarimą o tada pradeda kalbėtis tarpusavyje viena mergina pasakoja kitai kad čiulpiant jai patinka burnoje turėti mėtinį ledinuką ir ji parodo kad visada nešiojasi džinsų galinėje kišenėje mėtinių ledinukų

ta mergina sako: išvis kaip yra sunku surasti berną kuris pasirašytų tiesiog seksui

Ir staiga mano galvoje kažkas klikteli suvokiu kad kažką esminio supratau ir dėkoju tai merginai už tuos žodžius nors negaliu paaiškinti ką būtent jie man padėjo suprasti ir išeinu iš tualeto tada pamatau jūrą o jūra labai graži bangos tokios didelės nors ir atrodo dirbtinai sukeltos jos nuneša žmones apverčia kai kurie net sąmonę praranda bet ir toliau eina į jūrą maudytis o vanduo toks šiltas šiltas ir tolumoje matosi Šiaurės pašvaistė ir auga palmės visur aplink suprantu kad visa tai netikra bet viskas ok čia juk Amerika.

Matau ateina ta mergina kalbėjusi apie seksą ji dėvi gražų maudymosi kostiumėlį eina užrietusi nosį brenda į jūrą paneria į vandenį ir plaukia toliau aš irgi maudausi po to išlipu į krantą stoviu ir žiūriu kur ta mergina matau ją toli toli nuo kranto ji plūduriuoja po to plaukia link kranto didelė banga ją pasiglemžia ir ji dingsta iš akiračio aš einu į jūrą jos ieškoti surandu ją vėl plūduriuojančią tolumoje tada priplaukiu ir matau kad jos veidas labai pasikeitęs

mergina sako: mes Amerikoj tiek veido pudros ir dažų naudojam kad vėliau viską nusiplovus būna sunku atskirti kur kuris žmogus yra

Aš žiūriu į ją

mergina sako: nežiūrėk į mane taip nes aš spuoguota ir turiu didelį tarpą tarp priekinių dantų ir mano pečiai išberti

sakau jai: tu atrodai gražiai būtent taip kaip dabar esi

O tada abu matom kokia didelė banga artėja link mūsų ir kad banga lūš būtent ant mūsų galvų aš ištiesiu ranką pritraukiu merginą prie savęs ji priglaudžia galvą man prie krūtinės apkabinu jos galvą ir ištiesiu nugarą bandydamas atremti ant mūsų lūžtančią bangą.


%d bloggers like this: