Pavasarių šimtas

2017/05/09

Kai ateinu į restoraną, G. jau sėdi už staliuko. Atsiprašau, kad vėluoju, ir iškart einu į tualetą. Kodėl vėluoju – reikėjo nusipirkt kremo veidui, nes kaip tyčia veido oda taip išsausėjo, jog tai akivaizdžiai matosi. Nuėjęs į tualetą tepu kremą ant veido, tepu atsargiai, kad neišsitepčiau per daug. Šitaip stengtis dėl G. truputį kvaila, galvoju tepdamas kremą ant veido, todėl surandu sau pateisinimą – ne dėl G. taip elgiuosi, aš šiaip bandau normaliai atrodyti.

Sugrįžęs į salę prisėdu prie staliuko, ateina padavėja, mes užsisakom picą. Po to gurkšnojam alų ir kalbamės. Aš jaučiuosi nejaukiai, tarsi pavargęs po visos dienos, galvoju apie maistą, žiūriu vis kažkur pro šalį.

Kalbamės apie festivalius, muziką, knygas, studijas ir darbus.

Mintyse nuolatos kartoju sau: ji už mane vyresnė. Graži, gerai rengiasi, turi humoro jausmą, o svarbiausia – ji yra buvusi kažkada man didelę įtaką padariusio vyruko mergina. Mums bekalbant aš vis paminiu jį, tačiau ji visai nelinkusi apie jį kalbėti. Mano problema – suvokiu G. kaip to vyruko dalį, kaip jo nuosavybę. Susipažinau su ja gal 2007 metais, taigi mes pažįstami 10 metų, o aš vis tiek ją priimu tik kaip to vyruko antrą pusę; mano supratimu, G. nėra savarankiška asmenybė.

Galvoju kažin ką galvotų tas vyrukas, jei mus dabar sutiktų kartu.

Dabar man jau nesuprantama, kodėl taip įnirtingai kviečiau ją kartu pavakarieniauti.

***

R. sako: praėjusį pavasarį mes daug dažniau susitikdavom!

Aš galvoju: praėjusį pavasarį buvau tave įsimylėjęs.

Praėjęs pavasaris – stengiuosi apie jį negalvoti.

***

Šis pavasaris – maisto gaminimas, valgymas, X failų ir Eerie Indiana žiūrėjimas, sniegas gegužės mėnesį, neišsivystęs santykis su M., negeriu vienas, gaunami kvietimai į vestuves, bent trumpam stabili finansinė padėtis.

***

Praėjęs pavasaris – tai nebuvo meilė, tai buvo kur kas blogiau – ne savo, o kito žmogaus gyvenimo gyvenimas.

Kai gyveni kito gyvenimą, anksčiau ar vėliau skaudžiai nusivili. Toks pat rezultatas būna, kai nori pažinti žmogų kuo geriau – anksčiau ar vėliau tas pažinimas tave įskaudins.

***

Penktadienis su R. buvo velniškai smagus.

Šeštadienį sėdu į autobusą ir važiuoju į Alytų, sekmadienį – motinos diena.

Po vakar man trūksta miego, autobuse tvanku, akiniai nuo saulės galėtų būti tamsesni, nes man vis tiek viskas per ryšku, bet nepaisant visų šitų nepatogių aplinkybių, aš laikausi tvirtai įsikibęs ką tik įsigytų Šiaurės Atėnų, ir skaitau, kol pavargstu. Po to užsižiūriu priešais save – ten sėdi mergina, ji skaito kažkokią knygą, tik aš nematau, kokią. Man patinka kaip atrodo jos viršugalvis, gražūs šviesūs plaukai, simpatiška nosis, kuri kartais pasirodo pro tarpą tarp sėdynių.

Atsigeriu vandens.

***

Sekmadienį – nerimas nuo pat ryto.

Iš Alytaus grįžtu anksti, nes 18 val. jau turiu dalyvauti skaitymuose (vienas iš „Lietuva skaito“ renginių). Ten sutinku pažįstamas, pasidaro jaukiau, bet vis tiek nesu nusiteikęs skaitymams.

Dar sutinku Mindaugą su drauge Egle. Su Mindaugu susirašinėjom kažkada el. laiškais, tai buvo maždaug 2006–2008 metais. Jis rašė eilėraščius, man jie patiko. Nežinau, kodėl susirašinėjom, gal kažkaip per hardcore.lt forumą susipažinom ir apsikeitėm kontaktais. Niekad negalvojau, kad jį kada nors sutiksiu, o štai dabar stovi su drauge, kalbamės; kažkaip šilčiau viduj pasidaro man.

Skaitau pats pirmas, atsistojęs sakau: laba diena, esu Povilas Šklėrius, prastos literatūros rašytojas; aš jau išgėręs porą alaus, skaitau greitai, suprantu, kad galėčiau padaryti ilgesnius tarpus tarp kai kurių eilučių, bet tiek to, man viso to išvis nesinori, bet pasižadėjau, tai reikia įvykdyti.

Vėliau klausau kitų, geriu alų, juokaujam su L. ir jos drauge, dar vėliau – šokiai pagal rokenrolą, visi žmonės kažkur išėjo, dar vėliau – stoviu vienas prie išjungto mikrofono ir dainuoju kažkokią Junius Meyvant dainą, mes likom trise bare, dar vėliau – su L. ir girtutėle R. einam į kitą barą, ten paimam po vieną alaus, bet aš jau pavargęs, išsikviečiu taksi, kartu paimu R. ir išvažiuoju.

***

Bučiuoju tave, nes man linksma.

***

Mane visada stipriai sutrikdo tas kartais pasireiškiantis stiprus seksualinis potraukis, kurį netikėtai iššaukia kokia nors mergina. Kovodamas prieš jį, aš ignoruoju tą merginą, net jei ją pažįstu ir turėčiau iš mandagumo pasisveikinti. Nepaisant to, mane siutina mintis, kad kažkas mane veikia taip stipriai, kad aš elgiuosi kvailai, kad esu prigautas nepasiruošęs, kad negaliu kontroliuoti situacijos.

Trečiadieniai

2017/05/04

Kartais, kai tenka bendrauti raštu su žmonėmis, su kuriais šiaip jau nesi įpratęs daug bendrauti išvis, kyla keistų problemų. Štai ir dabar informuoju G., kad rezervavau staliuką restorane tai ir tai valandai, o ji atrašo „Puikiai!“, ir aš galvoju: 1.) kodėl ji panaudojo būtent tokį žodį?; 2.) ar tas žodis yra pašaipus?; 3.) kodėl aš galvoju, kad ji gali ką nors pašaipiai man rašyti?; 4.) kodėl ji parašė ir šauktuką?

Pamenu, kad kai dar kažkiek bendravom su V., tai niekad nesuprasdavau nei jos parašytų sms, nei žinučių feisbuke – tiesiog viską perskaitydavau visai ne taip, kaip turėdavau perskaityti, ir mes nuolat nesuprasdavom vienas kito ;))

***

Trečiadienis būna diena, kai lengviau atsikvepiu, nors ir dirbu iki 23 val. Bet trečiadienis jau žymi savaitės vidurį, o ypatingai – kad praėjo antradienis, kuris yra mano nemėgstamiausia diena. Kas blogai su tais antradieniais? Tiesą sakant, lyg ir nieko ypatingai blogo, bet antradienis žymi tik savaitės pradžią, be to, turiu prižiūrėti vieną radijo laidą, su kurios vedėjais niekad nejutau ryšio, nejuntu jo ir po dvejų metų, praleistų kartu.

Trečiadieniai smagūs ir tuo, kad kartais su kuo nors baigęs darbą einu išgerti alaus. Tai prasidėjo visai netikėtai, kai vieną trečiadienį buvau geros nuotaikos ir netikėtai sutariau su G. ir L. susitikti, ir mes susitikom ir ilgokai užsibuvom, bet buvo smagu.

Vakar buvo trečiadienis, ir po darbo ėjau susitikti su G. Buvom Who Hit John, kalbėjom apie koncertus, muziką, mano būsimą romaną, o į darbą vis plūdo keistokiem žmonės, kurių barmenas vis nesiteikdavo aptarnauti. Pagalvojau gal pilnatis ar priešpilnis, bet kad ne – kažkas lauke rūkant pasakė, kad dabar delčia. O lauke visai šilta, galima su megztiniu būti, šaltis nesikandžioja.

Po to G. išėjo namo, o aš užsukau į Tapo Doro, ten prisėdau prie baro, pasisveikinau su barmene L. ir užsisakiau dar vieną alaus. Gurkšnojau jį žiūrėdamas į aukštai pakabintą televizorių, rodė kažkokius keistus filmukus. Pastaruoju metu nemažai laiko leidžiu ieškodamas visokių senų animacinių serialų ar šiaip serialų, skirtų vaikams, kuriuos žiūrėdavau vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje. Tai T. priminė šituos dalykus, jei ne jis, būčiau taip ir neprisiminęs tokių šedevrų kaip Eerie Indiana ar Visionaries. O kur dar X-Men, kurių per niekur nerodydavo, bet aš labai norėdavau juos pamatyti (nusprendžiau pažiūrėti juos greitu metu).

Išgėręs alaus išėjau namo. Reikėjo užsukti į bankomatą, tai eidamas link jo dar sustojau prie Marso, parūkiau ir užėjau vidun. Barmenas buvo nepatenkintas ir nenorėjo aptarnauti, sakydamas, kad jau užsidaro, ir kai aš kiek nuliūdęs jau ruošiausi išeiti, jis šūktelėjo, sako tai kokio alaus tu nori?, atsakiau, kad Heinekeno, ir jis man jo įpylė. O po to ten užėjo nauja banga žmonių ir barmenui nieko kita neliko kaip tik juos aptarnauti. Jis atrodė tiek nusivylęs ir nusikalęs, tiek ir linksmas, kad kažkas jį pakalbina. Po to šalia manęs įsitaisė kažkokie žmonės, vienas iš jų buvo aktorius, kurio nepamenu, ir mes visi pradėjom kalbėtis apie filmus ir serialus, kol aš baigiau alų, išsikviečiau taksi ir parvažiavau namo.

Ketvirtadienį nubudau geros nuotaikos, nuėjau maudytis, o tada sėdau prie pianino ir skambinau kažkokią melodiją iš galvos, nors ir nemoku skambinti pianinu, išvis man su muzikavimu sunkoka; nors gali būti, kad galėčiau būti charizmatiškas vokalistas, nors dainuoti, tiesa, irgi nemoku.

Pavalgiau sriubos, prieš išeidamas į darbą – keptų koldūnų.

Dabar esu darbe, tuoj ateis studentai su svečiais, vyks laida, o vakare vyks kita laida su kitais svečiais, o dar vėliau eisiu su G. vakarieniaut.

Ir mąstydamas apie visa tai jaučiuosi kažkoks laimingas.

Balandis

2017/05/02

https://themindsjournal.com/narcissists-one-trick/

Narcizų triukas, kurį aš moku ir kurį esu patyręs savo kailiu.

***

https://themindsjournal.com/narcissist-says-i-love-you/

Baisus narcizo prisipažinimas apie meilę.

***

Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad per šį balandį tiek daug ir intensyviai galvojau apie savo narcisizmą, kad net sugedo nuotaika ir nusprendžiau, jog man reikia psichologinės pagalbos. Nes kad ir ką dabar bandyčiau suprasti, viskas atsiremia į tai, kad, na, esu labai blogas.

***

Balandis taip pat ir valgymo mėnuo. Štai nuvykstu pas Lijaną, savaitgalis, gaminu vėlyviems pietums čili troškinį, kurį neseniai išmokau gaminti. Pagaminu, tada valgom, pavalgę parūkom, po to pereinam į jos kambarį ir gulim ant lovos, žiūrim televizorių, per daug net nėra apie ką kalbėtis, tai užsnūstam geram pusvalandžiui.

Kartais ir namie taip pat leidžiu laiką – pavalgau, žiūriu X failus arba skaitau knygą, tada užsnūstu, nubundu – vėl užkandu, vėl pasyviai leidžiu laiką; taip diena ir praeina.

***

Paskutinį balandžio penktadienį, kai visą dieną buvo apsiniaukę ir vis lijo ir lijo, šiaip ne taip prisiverčiau save išeiti į sunkios muzikos koncertą – klube XI20 grojo Faršas, Stranguliatorius ir kažkokia rusų grupė; visos patiko. Koncerte buvau vienas, bet sutikau alytiškį Vilių su kitais jo pažįstamais. Taip išėjo, kad su jais praleidau ir likusią vakaro dalį baruose, ir viskas išsitęsė iki to, kad grįžom pas vieną iš jų tik apie 04 val., tada dar gėrėm paskutinį alų ir garsiai klausėm muzikos, o po to staiga apleido jėgos ir nusprendžiau, kad metas miegoti, tai pasitiesiau striukę ant grindų po džiovykla ir atsiguliau; vėliau Vilius man davė antklodę, ačiū. Kitą rytą nubudau ir išvažiavau namo, pagirių nebuvo, tik toks juokingas jausmas, kad nei iš šio, nei iš to paleidau vadeles ir nesiparinau dėl to. Truputį keista, kad man taip įvyko su šiaip jau nepažįstamais žmonėmis, nes esu išrankus žmonėms. Na, bet jei vakaras buvo geras, tai neverta dabar skųstis ;)

***

Vieną naktį nubudau ir pirmą kartą susimąsčiau apie ką gi ir kodėl parašiau antrą romaną „Mano tėvas, mano sūnus“. Mintyse kalbėjausi su Neringa Butnoriūte, pasakojau jai kas ir kaip, kokios sąlygos lėmė tokią niūrią nuotaiką, kokie paskutiniai įvykiai pakuždėjo romano temas, kas dėjosi mano gyvenime berašant romaną. Kalbėjomės apie valandą, ilgokas toks pokalbis išėjo, bet pagaliau man pačiam tapo šis tas aiškiau. Tai ačiū, Neringa, už pokalbį.

Sapnas 2017.04.23

2017/04/23

Sapnavau, kad važiuoju pas R. į Kauną, ten mes susitinkam ir kažkur einame valgyti, apie kažką kalbamės. Po to man staiga prireikia grįžti, traukinys sustoja Vilniuje, Konstitucijos prospekte, bet ten, kur dabar išaugę dangoraižiai, vien sodybos ir privatūs namai. Einam ten su Saulium, Kęsto broliu, jis tempia kažkokį vežimą, mes bandom surasti greitesnį kelią iki mano namų, bet pasiklystam. Iš kažkur atsiranda automobilis, mes važiuojam, bet nepravažiuojam pro kiemus, visur akligatviai arba kelio ženklai, draudžiantys važiuoti, taigi paliekam automobilį ir einam pėsti toliau, o aš labai skubu namo, nes manęs ten laukia R.

Kai pagaliau grįžtu į butą, randu R. namie, ji atrodo labai rimta, kalbasi su mano motina. Nežinau, kodėl mano motina yra mano bute, man norisi, kad jos nesusipyktų, aš išeinu į kitą kambarį ir įsijungiu televizorių, staiga suprantu, kad esu ne Vilniuje, o namuose Alytuje. Po kurio laiko ateina R. ir atsisėda ant manęs, ji visa nuoga ir šilta, aš liečiu jos krūtis, šlaunis, užpakalį, liečiu jos makštį su gaktiplaukiais, liečiu, bet jos neglamonėju, liečiu ir nežiūriu į jos nuogą kūną, žiūriu jai į veidą; mes apie kažką kalbamės, po to ji užsinori atsigerti. Nuėjęs į virtuvę ieškau jai puodelio ar stiklinės, bet visi tokie negražūs, nenoriu, kad ji gertų iš negražaus, galiausiai surandu įdomią spalvotą stiklinę ir prileidžiu į ją vandens, paduoda jai, ji geria, dabar R. jau apsivilkusi chalatą, aš noriu, kad ji vėl būtų nuoga.

***

Nepamenu, kad būčiau kada nors taip sapnavęs R., jei išvis ją kada nors esu sapnavęs. Bet suprantu, kodėl ją sapnavau – tai dėl neseniai sulaukto komentaro apie žmones, kuriems mes būname nepasiruošę. Kai susipažinau su R., buvau jai visiškai nepasiruošęs. Ir net keista, kad tas nepasiruošimas iki šiol mane gėdina. O kas visai ne keista, tai kad R. taip giliai strigo, jog vėliau metus praleidau bandydamas užglaistyti savo nebrandą su kitu žmogumi.

Nueinanti moteris (2016.05.08)

2017/04/19

Nieko nėra baisiau nei stebėti nueinančią moterį.

Viena mergina iš prancūzių kompanijos, stovinčios šalia manęs, priėjusi klausia why you‘re so sad?

Nusišypsau jai, nieko neatsakau, ir kai nueinanti moteris pasuka už kampo ir išnyksta iš akiračio, užeinu į barą.

Čia aš niekada nebuvau. Ne, galvoju, buvau kartą – kažkada čia atėjom su K. išgerti vyno, bet tada greit supratom, kad nenorime gerti vyno čia, tai išėjom, parduotuvėj paėmėm vyno butelį ir gėrėm jį prie Vilnelės.

Aš seniai nebegalvoju apie K. Seniai nebegalvoju apie IL. Niekada nežiūrėjau kaip jos nueina, todėl man lengviau.

Prisėdęs už stalo galvoju: jei kada nors turėsiu sūnų, mokysiu jį niekada nežiūrėti kaip nueina moteris. Tai bus svarbiausias mano uždavinys – išmokyti sūnų turėti užtektinai stiprybės, kad nežiūrėtų kaip nueina moteris, kuri jam patinka.

Ji nuėjo pas kitą vyrą, galvoju. Ji, žinoma, to nesakė, bet yra dalykų, kurių tu negali nenujausti. Net toks nebrandus žmogus kaip aš kartais ima ir labai aiškiai supranta dalykus.

Stebėti nueinančią moterį yra tikras savęs žalojimas. Tu gali užmiršti daug dalykų, tau atmintyje gali migla apsitraukti daug kas – tavo pirmoji meilė, pirmas bučinys, pirmas seksas, pirmas išsiskyrimas su mergina, skausmas likus vienam. Bet tą akimirką, kai matai nueinančią moterį, nieko nėra baisiau.

Žinai, ką ji pasakė šį vakarą? Kad mano emocinis intelektas labai aukštas. Ar aš todėl suprantu, kad ji nuėjo pas kitą vyrą? Ar aš todėl nejaučiu jokio pykčio nei jai, nei vyrui, pas kurį ji eina?

Tai tik liūdesys, geluonis, patekęs į tavo kraują, kaip pašinas badantis tą dalyką kairėje krūtinės pusėje, kurį tu vadini širdimi.

Mano pasaulis dar kartą griūva.

Jaučiuosi blaivus, turbūt tai blogiausia, todėl užsisakau dar vieną alaus.

Bet alus nepadeda, jis niekad nepadėjo.

Išėjęs parūkyti į lauką matau porelę, jie abu vos pastovi ant kojų, bet bando apkabinti vienas kitą, bando bučiuotis. Žiūriu į juos šlykštėdamasis, žiūriu į juos žavėdamasis.

Po to grįžtu į barą, paimu savo striukę ir išeinu. Telefonas išsikrovęs, man būtų geriausia eiti link Flagmano ir ten pabandyti rasti laisvą taksi.

Taksi randu lengvai, štai aš jau ir savo kieme; štai jūsų mirtis, pone.

Prisėdęs ant laiptinės suolelio rūkau. Guodžiu save, kad rytoj bus kita diena, rytoj mąstysiu kitaip, galva bus šviesesnė. Su tokiomis mintimis nueinu miegoti ir užmiegu.

Tik kai kitą rytą nubundu, atmintyje vėl regiu nueinančią moterį.

Galėčiau parašyti gerą eilėraštį, galvoju. Bet esu sau davęs pažadą, kad niekada apie ją nerašysiu eilėraščių. Išvis klaida buvo apie ją rašyti. Ką aš sau galvojau?

Nusiprausęs apsirengiu kelnėmis, marškiniais, švarku, pasirišu kaklaraištį. Man patinka šitas kaklaraištis, jis man visada tinka. Juodas kaklaraištis su gražiu, tvirtu mazgu.

Kadangi nežinau ramesnės vietos už bažnyčią, pasuku link Antakalnio, galvoju užsuksiu į Petro ir Povilo bažnyčią – ten taip balta, taip gražu.

Eidamas Tuskulėnų gatve negaliu pakelti karščio, nusirengiu švarką ir nešu jį rankoje. Pasiekęs parduotuvę nusiperku mineralinio vandens; mane troškina ne dėl pagirių.

Kai prieinu bažnyčią ir užeinu, prisėdu paskutiniame suole. Čia vėsu, apsirengiu švarką.

Aplink šmirinėja turistai, iškart suprantu, kad čia negausiu tokios ramybės, kurios man reikia. Priešais mane esančiame suole įsitaiso vyras, jis pagyvenęs. Stebiu kaip jis priklaupia ir meldžiasi. Jis meldžiasi ilgai, aš galvoju ar jį kas nors kankina, galvoju jei aš pasimelsčiau, ar man palengvėtų?

Kartais aš kalbu maldas mintyse, kai atsigulu į lovą – kad mama nesirgtų, kad kiti artimieji nesirgtų, kad mano draugai būtų laimingi, kad ta moteris rastų susitaikymą su savimi ir aplinka, o po to prašau ramybės mirusiems prosenelei ir seneliui, o dar vėliau sakau dievui, sakau žinau, kad tu ir taip turi daug reikalų, suprantu, kad esi užsiėmęs, bet šitie žmonės man svarbūs, ir jei tau liktų laisvo laiko, pasirūpink jais šiek tiek, nes jiems kartais reikia pagalbos.

Nelaikau savęs nei tikinčiu, nei netikinčiu. Man tik nepatinka bažnyčia kaip institucija.

Išėjęs iš bažnyčios einu Antakalnio gatve, einu ir einu, man vėl karšta, bet švarko nenusirengiu. Po to per Šilo tiltą pereinu į Žirmūnų pusę ir einu Minties gatve, galvodamas gal visgi ji nenuėjo pas kitą vyrą? Taip eidamas baigiu gerti savo mineralinio vandens buteliuką.

Kai grįžtu į namus, nusirengiu. Aš visas suprakaitavęs, todėl einu po dušu. Stoviu jame ilgai, vanduo mane visada ramina. Jei užsimerkiu, matau nueinančią moterį, todėl stengiuosi neužsimerkti, žiūriu į visokius daiktus, esančius vonioje: dušo želė, šampūnas, kitas šampūnas, kambariokės dušo želė, kempinė, dantų pasta; žiūriu į juos ir galvoju mintyse: štai čia yra dušo želė, štai čia yra šampūnas, aš matau dušo želę, aš matau šampūną, šampūnas skirtas trinkti galvą, dušo želė skirta prausti kūną, dušo želė kvepia miško uogomis, šampūnas kvepia mėtomis, o kitas šampūnas – kažkokiais vaisiais.

Aš kovoju su savimi. Man žūtbūt reikia negalvoti apie nueinančią moterį, noriu išmesti ją iš galvos.

Prisėdęs ant lovos jaučiu nuovargį kojose. Turbūt tai dėl mano batų, jie nėra labai patogūs.

Prigulu su Bohumil Hrabal knyga Pernelyg triukšminga vienatvė, tai šauni knyga. Skaitau apie veikėją, kuris miške sutinka kitą žmogų, o tas žmogus labai susivėlęs, visas aplipęs vištašūdžiais, ir tas veikėjas juo šiek tiek baisisi, bet žmogus-vištašūdis pasakoja labai įdomius dalykus apie apylinkes, jo pasakojimas skamba labai įdomiai; aš užsnūstu.

Pabudęs po kelių valandų atsikeliu iš lovos ir užverčiu nuėjusios moters nuotrauką, kurią ji man yra padovanojusi; aš

užsimerkiu nuo jos.

Nuėjęs į virtuvę darau sojų ir daržovių troškinį. Sojos jau keptuvėje, dabar pjaustau pievagrybius, pomidorus, šparagines pupeles ir papriką. Kai sojos išbrinksta, suberiu daržoves į tą pačią keptuvę. Stebiu, kaip viskas kepa, kaip garuoja, vėl užsigalvoju apie nueinančią moterį.

Kai troškinys baigtas, suberiu jį į gražią baltą lėkštę, paimu peilį ir šakutę, įsipilu apelsinų sulčių ir prisėdu prie stalo. Pakabinu sojos gabalėlį ir kelias daržoves, įsidedu į burną. Kramtau.

Kažkas man neduoda ramybės.

Tada grįžtu į kambarį ir atverčiu nuėjusios moters nuotrauką, galvoju

aš nenorėjau
aš susmukau ant kelių iš nevilties
spausdamas tavo nugręžtą veidą dar tvirčiau
prie savo krūtinės

Ir žiūrėdamas į tą nuotrauką galvoju

ji kažką sako jam
akimis sklidinomis mėlynumo
ir kaskart
kai jis ištiesia ranką
ji atsitolina

O tada grįžtu į virtuvę ir ramiai pavalgau.

Kovas

2017/04/03

Sapne senelio paklausiau: kaip jums ten? Jis atsako, kad gerai, kad yra daug knygų, tai jis gali skaityti.

Tai teikia vilties – kad po mirties irgi galima skaityt.

***

Sėdim su Martyna ant stalo ir geriam vyną, atitraukę užuolaidas žiūrim pro langą. Visas kiemas skendi rūke, kartais praeina vienas kitas žmogus, grįžta kaimynas su šunimi, kituose languose pamažu gęsta šviesos.

Martyna klausia ar kada nors turėjau žmogų, dėl kurio galėdavau bet kur trenktis, kad ir naktį, jei jis man paskambindavo ar parašydavo, prašydamas/siūlydamas susitikti. Atsakau, kad buvo toks žmogus – ir kaip gerai, jog aš nustojau gyventi jo gyvenimą ir susirūpinau savuoju.

***

Smagu matyti ką daro pavasaris su suaugusiais bernais.

Į radijo laidą atsivedę jauną merginą gėlėtu sijonu, jie kosčioja, kosčioja, kol galiausiai nutaria pramušti ledus ir sako: o iš kur tu muziką siuntiesi?

„O iš kur tu muziką siuntiesi?“ 2017 metais ;)

***

Kartais įsijungiu Facebook‘ą ir pažiūriu kaip gyvena kitas Povilas Šklėrius.

Šiaip mes nepanašūs – jis šviesių plaukų, aukštesnis už mane, aukšta, kiek praplikusi kakta, žydros akys.

Tai vyresnis už mane vyras, bet jo amžius paslėptas, todėl belieka tik spėlioti. Kad ir kaip bebūtų, atrodo artėjantis link keturiasdešimties. Su branda tai niekuo nesusiję – duodu jam arti keturiasdešimt metų tik dėl to, kaip atrodo jo sudėjimas ir kad turi vaiką, nors kas ten žino – galbūt tai kieno nors kito vaikas? Kai susiduri su nepažįstamu žmogumi Facebook‘e, dėl nieko negali būti tikras. Net tai, kad šitas vyresnis Povilas Šklėrius savo darbo vietoje yra įrašęs „nedirbu“, greičiausiai yra melas, nes jei jis niekur nedirbtų, nesifotografuotų ant vandens motociklų ir nekeltų fotografijų iš Monako, ar ne?

Dar šitas Povilas turi kaimą/namą užmiestyje, ten dirba traktoriumi, ir šiaip daug fotografijų yra iš ūkio aplinkos, taigi gali būti, kad gyvena kažkur Alytaus pašonėje. Mėgsta rengtis baltais marškinėliais, turi žmoną (jaunesnę), kurios darbas susijęs su nagų priauginimu; turi motorolerį ir mažytį šunį. Tiesa, šuo figūruoja 2012 metų fotografijose, o vėliau yra visai nepastebimas, todėl galima pagalvoti, kad gal to šuns jau ir nebėra jo gyvenime.

Povilas labai mėgsta vandenį – visai kaip aš. Trečdalyje fotografijų užfiksuoti vandens telkiniai – jūra, ežeras, baseinas, dušas. Būtent iš šių fotografijų man atrodo, kad šitas Povilas Šklėrius yra emigrantas, jo žmona – irgi, tačiau iš fotografijų sunku spręsti, ar jie anksčiau dirbo užsienyje, ar tai daro ir dabar – abiejų Facebook profiliai sustoję ties 2016 m. lapkričio mėnesiu.

Kuo vyresnis Šklėrius domisi? Pirmiausiai – vandens pramogomis, tada – Formule-1, o po to jau seka mažiau svarbūs dalykai: domėtasi puslapiais „Kaip gaminami čipsai“, „Pamatyk kaip gyvatė prarijo kengūrą“, „Juokingesnių girtų merginų dar nematei FOTO“ ir „Žmogus nukrito iš 5 aukšto, pagulėjo, atsistojo ir išėjo namo“.

Kai kuriose fotografijose šitas Povilas Šklėrius atrodo šiek tiek išdykęs, ypač kai daro triukus su vandens motociklu. Bet šiaip jis toks žmogus prie ūkio, šeimos žmogus; yra nusifotografavęs ir prie žydinčių sakurų, tačiau didžiąją dalį fotografijų užima kaimo vaizdai – purvini keliukai, sužėlusi žolė, kiemas – visa tai jis vadina „kaimuku“. Ir šiaip jis mėgsta mažybinius žodžius – „žiemužėlė“, „darbukas“ ir pan.

Ir tik viena fotografija, kurioje Povilas Šklėrius yra šalia tupinčio sakalo (nesuprasi – užsieny ar Lietuvoj), kelia nerimą dėl Povilo Šklėriaus asmenybės – po ja kažkoks draugas yra parašęs „gyvenimi prisiminimais“. Iškart tampa neaišku, ar nėra taip, kad fotografijos darytos seniai, o įkeltos daug vėliau, desperatiškai bandant prisiminti prabėgusią jaunystę ir šiltus kraštus, vandens pramogas ir artimuosius. Vėliau, ieškodamas kitų įrodymų, kad Povilo Šklėriaus gyvenimas nėra toks smagus kaip jis nori parodyti, radau dar vieną įkaltį – kažkokios moters komentarą po 2015 metais įkelta fotografija: „Ilgiesi tų praėjusių dienų :)“. Taigi gali būti, kad šitas Povilas Šklėrius gyvena dvigubą gyvenimą – grįžęs į Lietuvą gyvena kaimuky, bet visa savo siela yra atsiskyręs ir nardo po praeities prisiminimus. Kažin ar jo žmona tai pastebi ir kaip ji į tai reaguoja?

***

Labai nefaina suprasti, kad tai tu turi problemų, o ne kitas žmogus.

Metas pas psichologę.

X failai / Markučiai

2017/03/13

Žiūrėti X failus prieš miegą nėra labai gera mintis, jei nori ramiai išsimiegoti.

Kaskart, kai žiūriu X failus, aš suprantu, kad labiausiai gyvenime norėjau būti kaip Foksas Malderis – užsiiminėti visokiais niekais, žiūrėti krūvas vaizdajuosčių, kaupti visokias fotografijas ir nuolat tikėti.

Tai savotiškas gyvenimas paraleliniame pasaulyje, kuomet surandi porininką/-ę ir sukuri atskirą pasaulį, kuriam visas atsiduodi. Kažkada galvojau, kad tokį paralelinį pasaulį gali sukurti meilė, bet dabar, kai meilės sąvoka tapo labai neapibrėžta ir aš pažinau skirtingas meilės formas, nežinau ar meilė garantuoja dviejų žmonių laimę, nes kiekvienas pats atsako už savo asmeninę laimę ir išsipildymą.

Kaip dažnai mes sutariam su kuo nors ne dėl to, kad abu mokam būti laimingi, o dėl to, kad abu kalbam liūdesio kalba? Tai gali žavėti, bet ar iš vienatve paremto santykio gali kas nors gražaus išsivystyti? Ten, kur daug nuoskaudų, pūlinių ir kaltės jausmo, dažnai nėra vietos nei šviesai, nei meilei.

***

Markučiai primena du dalykus – kaip 2006 m. žiemą ėjau ten į Žaislų planetos išparduotuvę ieškodamas Pokemon kortelių ir kaip 2016 m. gegužę su draugais lankėmės klube Vault.

Šiuos du dalykus skiria dešimtmetis. 2006 metais ten ėjau apimtas keisto troškimo kolekcionuoti pokemonų korteles, tada jais domėjausi daug labiau nei savo studijomis, kurias, berods jau ir buvau metęs. Kaskart, kai kažkuo karštai susidomiu, ypač jei tai susiję su žaidimais, tai byloja tik viena – kad mano psichinė savijauta nekokia, ir aš ieškau pabėgimo nuo nemalonių dalykų. Tai pasikartojo ir vėliau, dažniausiai per vis atsirandantį ir pradingstantį norą žaisti Lineage‘ą. Tąkart žaislų išparduotuvėje pokemonų kortelių neradau, grįžau prisivaikščiojęs apsnigtas į senamiestį.

Kai 2016 metais vykom į klubą Vault, nuotaika buvo ne ką geresnė – nerūpėjo man labai tas vakarėlis, nerūpėjo ir pats klubas (buvęs bunkeris ar priešraketinė slėptuvė, ar dar kažkas). Jaučiau tik didelę įtampą, kuri neapleido manęs visą vakarą, po to ji išvirto į nusivylimą, nepasitenkinimą, pyktį, o visa naktis baigėsi ganėtinai fantasmagoriškai ir padarė milžinišką įtaką likusiems metams.

Dabar, kai važiuoju pas Martyną gaminti vakarienės, nuotaika visai kitokia. Ir kai sėdim pas ją, aš jaučiuosi ramus. Ji turi fainą balkoną, jos katė pasiutus, bet visai mėgsta mane, skamba gera muzika, ir aš norėčiau čia užsukti dažniau.

Vasaris

2017/03/06

Kodėl mums nepatinka klausytis savo įrašyto balso:

https://www.youtube.com/watch?v=BOP2lwme_Pk

***

Sapnavau, kad Rūta sako: Bet Martynai 24 metai, ji tau melavo dėl savo amžiaus!

***

Antradienio vakarus ištveriu sunkiausiai. Tai dėl vieno laidos vedėjo, kurio kažkodėl nemėgstu. Iš tiesų ne „kažkodėl“ – puikiai žinau, kodėl. Kartais jis gali ir nieko nepadaryti, kas mane erzintų, bet vien jo buvimas mane veikia erzinančiai. Ir dar tas jo kompiuteris su purvina klaviatūra – ne šiaip purvina, o tiesiog riebaluota. Kai mes kalbamės, aš kalbu bet ką, aš su viskuo sutinku, kad tik mes greičiau nustotume kalbėti. Kartą jis mane pavaišino alumi, bet tai buvo prieš daugiau nei metus turbūt, tai nesiskaito, o galų gale – jau ir tada jo nemėgau.

Aš gėdijuosi, kad nemėgstu kokio nors žmogaus, man tai atrodo taip žema, todėl išpirkdamas kaltę Facebook‘e laikinu manęs nedominančių žmonių neįdomius įrašus – taip bandau atstatyti pusiausvyrą, o gal save nubausti.

***

Grikiai yra mano 2017 metų atradimas, bet šiandien juos itin persūdžiau. Dabar sėdžiu ir nežinau, ką daryti. Paimu žiupsnelį, įsidedu į burną, kramtau – labai sūru. Tada skrolinu feisbuką, atsigeriu arbatą, paimu dar vieną žiupsnelį grikių, įsidedu į burną, kramtau – blet kaip sūru.

Einu bent jau gražiai apsirengsiu, jei negaliu skaniai pavalgyt.

***

Knygų mugė.

Nežinau, knygos pristatymas buvo keistokas, per jį labai jaudinausi, o po jo jaučiausi pavargęs. Daug maloniau buvo bendrauti su skaitytojais prie leidyklos stendo. Labiausiai pralinksmino mergina, atėjusi manęs paklausti makaronų su saulėj džiovintais pomidorais recepto ;)

***

Paskutinė vasario diena tokia saulėta ir šilta, kad nuėjęs į darbą nusivelku striukę ir užsimetu savo naują gražų paltą, tada einu į parduotuvę ir taip gerai jaučiuosi. Grįžtu nešinas šokaladu Mars ir dviems krosanais – tokie pietūs bus šiandien.

Knygos pristatymas Vilniaus knygų mugėje

2017/02/22

1681

Kviečiu užsukti į romano „Ko negalima sakyti merginai bare“ pristatymą Vilniaus knygų mugėje.

Kada? Vasario 24 d., penktadienis, 17 val.

Kur? Litexpo parodų rūmai, salė 5.5.

Dalyvauja žurnalistas Marijus Gailius, poetė Aušra Kaziliūnaitė, autorius Povilas Šklėrius.

Bilietai į knygų mugę: https://www.bilietai.lt/lit/renginiai/vilniaus-knygu-muge-2017-207485/

Knygą galima įsigyti čia:
1.) https://www.knygos.lt/lt/knygos/ko-negalima-sakyti-merginai-bare/
2.) http://www.tytoalba.lt/ko-negalima-sakyti-merginai-bare

„Dabar užsimerk, mes sapnuosime“

2017/02/17

Dienos šaltos, bet saulėtos. Man patinka kaip saulės šviesa įkrenta pro palėpės langą į mano kabinetą, patinka kaip ji užlieja kitas patalpas. Kartais išsirenku patogią vietą, atsistoju prie sienos ir, nukreipęs veidą į langą, taip stoviu kurį laiką.

Saulė glosto mano veidą.

***

Kokia šviesi mano galva. Jaučiuosi gerai savo kailyje.

***

Įdomus straipsnis apie rašytoją Primo Levi ir pasyvų savižudybės troškimą.

***

Antrą kartą su Martyna susitinkam ir einam į Vytauto Stankaus poezijos skaitymus kartu pritariančiais muzikantais Domantu Razausku ir kitais.

Po praėjusio apsilankymo Vytauto Stankaus skaitymuose žinojau, kad blogai nebus ir renginys nenuvils, o dar šįkart ir vyksta kur kas akiai patrauklesnėje vietoje – Jaunimo teatro salėje „99“. Salė nedidelė, jauki, žmonių apie 150. Kai ateinam likus 10 minučių iki renginio pradžios, žmonių jau prisirinkę, bet mes randam dvi laisvas vietas ir atsisėdam. Laukdamas galvoju – ką aš pamenu iš praėjusio Stankaus skaitymo su muzikiniu fonu? Buvo įtaigu, buvo gerai; Stankus man yra mirties poetas.

Po to prasideda pasirodymas, ir aš greit suprantu, kad dabar yra dar geriau nei praėjusį kartą – anksčiau nebuvo būgnų, o dabar yra, ir tie būgnai prideda dar daugiau gėrio muzikiniam fonui. Negaliu išskirti nė vieno muzikanto, čia puikiai dera ir smuikas, ir bosinė gitara, ir būgnai, ir akustinė gitara bei specialieji efektai iš kompiuterio.

Pats Vytautas Stankus man atrodo visada susikaustęs. Jo apranga (balti marškiniai ir juoda liemenė) man primena grupės The National vokalistą arba Nick’ą Cave’ą; turbūt Stankus labiau taiko į Cave’ą. Galėtų tik labiau atsipalaiduoti ir daugiau judėti ant scenos – kita vertus, čia visgi poetinis performansas, o ne roko koncertas, todėl negaliu dėl to priekaištauti.

Bet kad Vytautas Stankus su šiais muzikantais galėtų tapti rock super star’u, tai aišku jau dabar.

***

Po to trumpai vaikštinėjam po senamiestį, ir netikėtai iš Stiklių gatvės užeinam į Žydų gatvę. Kokia ji man graži ir šviesi, kiek visokių ten nematytų parduotuvėlių – malonu ir keista atrasti Vilnių iš naujo.

***

Turiu tris skirtingas idėjas naujam romanui, ir nežinau, kurios iš jų turėčiau imtis, todėl šiek tiek parašęs metu ir tiesiog skaitau knygas, kurios papuola po ranka.

***

O tada nutinka antradienis, kai man reikia užsukti į leidyklą ir pristatyti jiems sąskaitą. Važiuoju nuo namų 49 autobusu, išlipu prie Žvėryno ir tada jau einu iki Kęstučio g. Diena šilta ir šviesi, eidamas klausausi The Kills, dainuoja sau po nosim. Man patinka Žvėrynas, patinka The Kills, kažkada čia gyveno Jurgis Kunčinas, bet tie laikai, kai žavėjausi jo kūryba, jau praeityje, man šiek tiek gelia rankas, bet pirštinių nesimaunu – įsivaizduoju, kad jau pavasaris.

***

Kiek neįprastas baras „Alaus stotelė“ Žirmūnų rajone. Kai ateinam su Martyna ir prisėdam, iškart suvokiu, kad ji čia vienintelė mergina. Tai ne merginų baras, sakau jai. Sienos nukabinėtos Vilniaus „Žalgirio“ sirgalių atributika ir fotografijomis, tai toks vyriškas baras, ir ten mums besėdint tarp vieno vyro ir kitų vyrų įvyksta kažkoks trumpas konfliktas, kurį visi išsprendžia taikiai, tik tam agresoriui nebeleidžiama grįžti į barą, todėl jis stovi lauke su savo sportiniu krepšiu ir mindžikuoja.

Draugai rašo, kad atvažiuočiau į centrą prisijungti prie jų, bet man patinka su Martyna

Kažkodėl noriu paimt tau už nosies, sakau jai.

To negalima sakyti merginai bare.

***

Dabar aš jaučiu, kad galiu turėti švarią pradžią.


%d bloggers like this: