Sapnas / 2016.12.06

2016/12/06

Sapnavau, kad mūsų šeima darni ir mes visi laimingi. Buvo labai gražus sapnas.

Lapkritis (2)

2016/12/01

Po to baigėsi priešpilnis, ir man viskas kažkaip palengvėjo. Tiesiog nubudau vieną rytą ir jaučiausi gerai, nors dar iš vakaro ėjau miegoti labai neramus. Buvo antradienis, ėjau gatve šypsodamasis, panosėj dainuodamas, pasaulis atrodė nebaisus.

Toks drastiškas nuotaikos šuolis šiek tiek gąsdina, kita vertus – ne pirmas kartas.

***

Sapnavau, kad susitikinėju su Beata Tiškevič. Mes lankomės koncertuose ir tyrinėjam kažkokias molekules. Beata dėvi juodas pėdkelnes. Daugiau nieko nepamenu.

***

Vilis Normanas, duodamas interviu apie savo paskutinį romaną „Masturbacija“: „Aš visuomet dėkoju autoriams, kurių knygos man padeda pajusti, kad ne aš vienas esu toks išprotėjęs šiame protingų ir labai intelektualių žmonių pasaulyje, kur su niekuo negaliu pasikalbėti nė viena įdomia tema.“

***

O dar vėliau sapnavau, kad laukiu eilėje prie Seimo narės Agnės Bilotaitės kabineto. Nežinau, ko man reikia pas ją, bet nekantrauju su ja susitikti.

Tai buvo šlapias sapnas.

***

Susitikimas su kiemo draugais. Nesimatėm visi kartu beveik metus. Jaučiuosi šiek tiek nejaukiai, man kartais taip nutinka, kai patenku tarp žmonių, kurie yra kažką pasiekę gyvenime. Arba kurie tiesiog man atrodo normalūs žmonės. Neslėpsiu – jaučiu jiems pavydą dėl to; jaučiuosi už borto. Jie iškart pastebi, kad su manimi kažkas ne taip, kad aš per tylus, bet vėliau visgi viskas atslūgsta, aš irgi bendrauju ir juokiuosi, ir viskas lyg ir normalu.

Kai grįžtam parūkę su Edgaru ir jo mergina, kol dar stovim koridoriuje ir niekas mūsų nemato, apkabinu jį – žinau, kad žodžiais savo meilės jam kaip draugui nemokėsiu išreikšti.

***

Šįvakar ji atrodo labai gražiai, ypatingai gražiai atrodo jos plaukai. Ir čia man kyla klausimas: ar aš jai kada nors sakiau, kad ji graži ar kad atrodo gražiai? Bendraujam turbūt pusantrų metų, ir ji visada atrodydavo gražiai, bet ar aš kada nors jai tai pasakiau – blaivus, neišgėręs, puikiai suprasdamas, kad noriu jai tai pasakyti, o ne šiaip malu liežuviu neatsakingai?

Tada greitai, tarsi skubėdamas, pasakau, kad jos plaukai atrodo labai gražiai.

Bet vis tiek – kažkaip kvailai viskas skamba, tarsi tik plaukai būtų gražūs; ir vis tiek gėdingai jaučiuosi.

Pusantrų metų!

***

Mama sako: tavo romane visi veikėjai perpisti.

***

Po šaunaus savaitgalio nubundu pirmadienį išpiltas prakaito. Laikrodis rodo 05:30, galvoje sukasi juodžiausios mintys. Neįsivaizduoju, kaip reikės prastumti dieną, kai ji prasideda šitaip baisiai. Norėčiau užmigti, bet negaliu. Einu į tualetą, matau, kad per naktį prisnigo. Reiktų užsiregistruoti pas psichiatrę, reiktų pradėti vėl gerti vaistus, reiktų kažkaip rasti savyje drąsos priimti nemalonius sprendimus. Reiktų nenumirti.

***

Jeigu pirmuoju romanu save teisinu, tai antruoju pasmerkiu.

Nužudyti Eliją

2016/11/28

Sapnuoju, kad greitai vairuoju automobilį, o danguje du lėktuvai vejasi trečiąjį, trečiasis yra bombonešis, tai priešų lėktuvas, jį reikia numušti, tie du lėktuvai daro įvairius manevrus, kad jį prisivytų ir sušaudytų, bet bombonešis kol kas gerai laviruoja ir išvengia raketų, po to lėktuvai kažkur susidaužia, sudūžta, aš ieškau kur jie nukrito, ten keli priešų kariai yra išlipę iš bombonešio ir šaudosi su kitų dviejų lėktuvų įgulos nariais, aš išsitraukiu pistoletą ir šaudau į visus žmones, pasirodo mano užduotis yra eliminuoti tiek bombonešio, tiek kitų dviejų lėktuvų pilotus, šaudau taikliai, tik pistoletas kartais užsikerta, jis toks prastas, kažkoks plastmasinis, mane ima siutas, kad negaliu lengvai įvykdyti savo užduotise, pagaliau lieka tik vienas žmogus, jis slepiasi už krūmo, priėjęs pamatau, kad tai Marius Povilas Elijas Martynenko, man visai nesinori jo žudyti, bet ką čia padarysi, jei mano tokia užduotis, aš nusitaikau į jį ir šaunu, bet pistoletas užsikerta, o Elijas bando bėgti, aš jį pagavęs parverčiu ant žemės ir suduodu kelis smūgius į galvą, kad jis nebėgtų daugiau, jis guli ant žemės dabar, aš laikau jį prirėmęs ranka prie žemės, nutaikau pistoletą į jo galvą ir šaunu, bet nėra jokio šūvio, kulka tiesiog iškrenta ant jo kaktos, ir viskas, tai aš vėl dedu ją į pistoletą, vėl užtaisau, o Elijas bando bėgti, man nesinori jo mušti, bet vėl tenka mušti, kad nebėgtų, ir bemušdamas jį sakau Elijau, aš atsiprašau, tiesiog mano toks darbas, Elijas sako nieko tokio, aš suprantu tave, ir tada vėl nutaikau į jo galvą pistoletą, vėl šaunu, bet dabar užsikerta gaidukas, todėl aš išvis paleidžiu Eliją, kad susitvarkyčiau pistoletą, Elijas vėl bėga, aš vėl jį gaudau, pagavęs parverčiu ant žemės, mušu, kad nejudėtų, tada vėl šaunu į jį, bet kulka vėl iškrenta, mane ima pyktis dėl viso šito betikslio smurto, išvis nesuprantu kam aš dirbu, kas man paskyrė šitą užduotį, toks nervas paima, kad numetu pistoletą ant žemės ir nusprendžiu pasmaugti Eliją, kad būtų greičiau, bet čia sapnas ir baigiasi.

Moterų savižudybės / Ilgesio projekcijos

2016/11/23

Romas Zabarauskas, atsakinėdamas į Charles Met Hugo klausimus:

„Koks Tavo pirmasis prisiminimas?

Sapnas apie raganą ant palangės.“

 

Mano pirmasis prisiminimas – sapnas apie raganą ant užuolaidų karnizo.

***

SAPNUOJU,

kad esu pas kiemo draugą kambaryje, jis gyvena penktame aukšte, žiūrėdamas pro langą matau kaip kitame name moteris iššoka pro balkoną, stebiu kaip ji krenta ir teškiasi į asfaltą, mane sukausto siaubas, puolu skambinti pagalbos telefonu, atsiliepia moteris, sakau jai moteris iššoko pro langą greičiau atvažiuokit galbūt ji dar yra gyva, tada pasakau savo kiemo adresą, o po to klausiu kodėl ji taip padarė?

Dabar aš už savo namo, sėdžiu ant žolės su draugais, mes žaidžiam kortomis, pasukus akis į šalį ir išvystu kaip penktame aukšte prasiveria balkono langai, ten stovi paauglė, ji žengia žingsnį ir iššoka, stebiu kaip ji krenta, ji trenkiasi į žemę tiesiai veidu, jos kaklas turėjo perlūžti nuo tokio trenksmo, sėdžiu visiškai sukaustytas baimės, man dreba rankos, aš bėgu kažkur, nes pats neturiu telefono, tada skambinu pagalbos centrui, prašau, kad atvažiuotų greičiau, nes galbūt ta mergina dar yra gyva, po to priduriu, kad jos tėvas girtuokliavo, galbūt tai jis kaltas dėl jos bandymo žudytis.

Vėliau esu pas močiutę, valgom su šeima pietus, močiutė gyvena kažkokiame dangoraižyje, esame labai aukštai, žvilgteliu pro langą ir matau kaip iš kito dangoraižio balkono ruošiasi iššokti moteris, ji stovi ant kėdės, nešok, galvoju, dabar ji atsispiria ir krenta, ilgai krenta, ir tik kai priartėja prie žemės, aš užsimerkiu, aš atsitupiu, kad nieko nematyčiau, tada skambinu pagalbos numeriu, sakau močiutės adresą ir kad moteris ten iššoko pro langą, o man operatorė sako ačiū, kad paskambinot, bet mes jau žinom apie tą situaciją, iš viso šiuo metu tame name nusižudė trys žmonės, visi jie, kaip čia pasakius, buvo saugumo pareigūnai; aš išeinu į lauką, matau greitosios pagalbos, policijos, kariuomenės automobilius, turbūt tie pareigūnai vykdė kažkokią slaptą užduotį, bet greičiausiai jiems nepasisekė ir savižudybė buvo vienintelis kelias.

NUBUNDU,

esu visas išprakaitavęs, laikrodis rodo 03:33, ištiesiu ranką, paimu stiklinę vandens, atsigeriu ir bandau užmigti toliau, bet tik blaškausi, keičiu padėtis lovoje, tačiau tai nepadeda, laikas eina lėtai ir negailestingai, jaučiuosi žvalus, todėl neiškentęs įsijungiu šviesą kambaryje ir pradedu skaityti knygą, tai tęsiasi gerą valandą, po to vėl užmiegu.

SAPNUOJU,

kad aš esu netoli savo namų, sutinku buvusią klasiokę, mes niekad nebendravom net mokykloj, dabar ji našlė ir kviečia užeiti į svečius, aš užeinu, nors ir nenoriu, esu pažadėjęs ją kažkur pavežti, kažkuo padėti, namuose ji turi kažką pasiimti, ką buvo palikusi, ten visur labai netvarkinga, grindys seniai nevalytos, daiktai ir drabužiai mėtosi bet kur, jos mama buvo mūsų auklėtoja, aš ją pasisveikinu, bet ji manęs neatpažįsta, aš ir nesistengiu priminti jai kas aš toks, mama atrodo prasigėrusi, sėdi ir rūko, jos paakiai labai pajuodę, aš nežinau kur man dėtis, nes čia visur purvina, matau prie klasiokės lovos mėtosi jos nešvarios kelnaitės, man norisi kuo greičiau išeiti iš čia, štai jau mes ir išeinam, klasiokės džinsai turbūt tie patys nuo dvyliktos klasės laikų, mane apima beviltiškumo jausmas, mes pagaliau įsėdam į mano automobilį, o ji sako aš niekaip nesusitaikau su savo vyro mirtimi.

NUBUNDU,

einu atsigerti vandens, o tada grįžtu ir vėl bandau užmigti.

SAPNUOJU,

kad sėdžiu šalia didelės purvinos upės, yra keistas aparatas, kuris prijungtas prie mano rankos, tas aparatas leidžia savo prisiminimus paversti į visokias projekcijas, aš galvoju apie Rū., kuri yra mirusi, ir aparatas sukuria jos projekciją, štai mes sėdim dviese prie didelės purvinos upės, ji paprašo prisidegti, rūkom abu, Rū. atrodo rami, vėliau jai pasidaro šiek tiek šalta, ji prisiglaudžia prie manęs, aš ją apkabinu, bet mano rankos eina kiaurai per jos projekciją, apkabinti projekcijos neįmanoma, tai beviltiška, aš vis bandau ją apkabinti ir sulaikyti, tačiau man nepavyksta, aš jaučiu pyktį ir pradedu verkti, prieina kažkokie marozai ir pradeda juoktis iš manęs ir mano projekcijos, aš šoku ant vieno, bet jis pasitraukia ir aš įkrentu į upę, nieko nedarau, pramerkęs akis stebiu kaip skęstu, žinau, kad moku plaukti ir galėčiau išplaukti į paviršių, bet man norisi nugrimzti iki dugno, pagaliau pasitaikė galimybė numirti.

NUBUNDU,

dabar 09:23, atsikeliu ir einu darytis kavos – laukia sekmadienis.

Lapkritis

2016/11/18

„Rašytojas nuolat klausia savęs, kokia forma aš galiu sąžiningai aprašyti savojo „aš“ patiriamą pasaulį. Tai yra kiekvieno rašytojo kompromiso su savuoju „aš“ paieškos išeities taškas, o tai drauge yra neišvengiamas kompromisas su tiesa – tiek, kiek jos atsiskleidžia manajam „aš“. Štai kodėl skaitant savo paties kūrinį dažniausiai apima ir Prufrokui būdingas jausmas: „Tai visai ne tai… tai visiškai ne tai, ką turėjau omenyje…“ Rašymas tampa saviapgaule, savotiška nesėkme.“ (Zadie Smith)

http://www.satenai.lt/2016/10/07/klysti-geriau/

http://www.satenai.lt/2016/10/21/klysti-geriau-2/

***

Iškentėta diena.

vėl pamečiau sielą, vėl

Košmarų pilna naktis.

***

Nubudau 8 val., atsikėliau ir kurį laiką sėdėjau ant sofos. Apžvelgiau savo kambarį, viskas atrodė kaip visada. Tada atsistojau ir nuėjau prie lango. Rytas buvo šlapias, už lango tirpo sniegas, ant palangės buvo prikritę cigarečių pelenų iš šeštadienio nakties. Nuėjęs į virtuvę pasidariau kavos, tada išsiploviau galvą, grįžęs į virtuvę pasidariau du sumuštinius. Prisėdau prie stalo, valgiau, po to skaičiau naujienas, tikrinau paštą ir t.t. Galiausiai išėjau į darbą, bet dar prieš tai užsukau į biblioteką. Ir visur, kur ėjau ir kur buvau, jaučiau keistą ramybę. Rami, beveik tuščia Kalvarijų gatvė; snaudžianti biblioteka; nedaug žmonių 10 maršruto autobuse. Ir tas jausmas – tarsi būtų viskas po Kalėdų, tokia keista ramybė.

Tarsi manęs jau nebūtų.

***

Nerimastingas interviu su Marijum G.

Keista kalbėti apie šviesų romaną, kai žinau, kas iš tiesų sekė po jame aprašomų įvykių.

***

Kartais man atrodo, kad Vakarų žmonės su nekantrumu laukia kažkokios baisios tragedijos.

***

Po to ta keista ramybė mane aplankė vėl.

Išlipu T. Ševčenkos stotelėje, einu gatve. Nors aplink yra žmonių ir važinėja automobiliai, man vėl viskas taip tylu atrodo. Pasuku į Naugarduko gatvę, artėju link picerijos, kurioje kažkada dirbau. Tai buvo melo ir įtampos kupina žiema. Kartu tai buvo jauki žiema su mylimu žmogumi.

Pradeda snigti. Vytenio gatvėj visai nėra žmonių.

Tą žiemą aš mylėjau. Dabar – jokių vertybių, jokio tikslo, jokios saugios minties ar idėjos, už kurios galėčiau dar užsikabinti. Tik šita keista tyla, stovint vienam prie pėsčiųjų perėjos. Laikas, kurį galėčiau pavadinti „po visko“. Tas vis dažniau aplankantis supratimas, kad aš pasibaigiau – lėta mirtis.

***

Pats sau nepažįstamas.

Kvietimas į knygos pristatymą

2016/11/14

 

pristatymo-pic-copy

Kviečiu į romano „Ko negalima sakyti merginai bare“ pristatymą lapkričio 17 d., 19 val. bare „Paviljonas“. Kartu su komiku ir poezijos slemo organizatoriumi Lietuvoje Domu Raibiu kalbėsim apie rašymą, romaną, tragikomiškas meilės istorijas, vienatvę baruose ir klausysim geros muzikos. Renginio metu bus galima įsigyti knygą.

Romanas „Ko negalima sakyti merginai bare“

2016/11/08

untitled-2a

Romanas „Ko negalima sakyti merginai bare“ jau knygynuose, o internetu užsisakyti galima čia:

1.) https://www.knygos.lt/…/k…/ko-negalima-sakyti-merginai-bare/ (siunčia ir į užsienį)
2.) http://www.patogupirkti.lt/…/Ko-negalima-sakyti-merginai-ba… (siunčia ir į užsienį)
3.) http://www.tytoalba.lt/ko-negalima-sakyti-merginai-bare

Mano tėvas, mano sūnus

2016/10/30

Ištrauka iš būsimo romano.

***

BET BŪDAVO IR GRAŽIŲ EPIZODŲ:

idiliškas šeštadienis su mama ir tėvu. Viskas kaip visada – pusryčiai prie rytinio laikraščio, kurį mums kiekvieną šeštadienį atneša jauna mergina. Tėvas skaito apie politiką, mama varto gyvenimo būdo priedą, o aš skaitau apie sportą. Vėliau mes apsikeičiame laikraščio dalimis, o dar vėliau važiuojame apsipirkti į turgų ir prekybos centrą, aplankome senelius. Mama turguje išsirenka naują suknelę, net tėvas ją pagiria, nors jis šiaip dažniausiai susilaiko nuo komentarų apie mamos drabužius. Mama patenkinta. Grįžę sėdame valgyti pietų. Mama pagamino skanius kepsnius, padarė ridikėlių salotas su grietine.

BET IR JIE BAIGDAVOSI

Mums bevalgant mama sako tėvui ar tu žinojai, kad kai kurie žmonės valgo ridikėlius su jų lapais? Tėvas sako nesąmonė, niekas taip nevalgo. Mama jam prieštarauja, sako pati mačiau. Staiga šeštadienio idilė pradeda pamažu griūti – niekas jiems taip nesvarbu kaip šitas klausimas ar žmonės valgo ridikėlius su lapais, ar be jų. Tarsi nujausdamas kažką bloga, pasišalinu į savo kambarį, sakydamas, kad einu pasimokyti. Bet mokytis man nepavyksta, nes iš virtuvės girdžiu garsėjantį tėvų konfliktą. Užsidarau duris, tačiau tai nepadeda. Iš jų padrikų žodžių girdžiu, kad jie nuo ridikėlių temos jau perėjo prie savo amžinųjų kaltinimų vienas kitam. Mama kaltina tėvą, kad šis nemoka išklausyti, suprasti kito nuomonės, yra karštakošis. Tėvas iškart pereina prie to, kad ji nusišneka, nes yra neišsilavinusi ir pati nesupranta, ką kalba. Pamažu jie kaltina vienas kitą vis rimtesniais dalykais. Viskas baigiasi tuo, kad mama pasako, jog tėvas traumuoja vaiką, o tėvas kaltina mamą vaiko nuteikinėjimu prieš tėvą.

Norėdamas išvengti šito konflikto, kuris vis dar tik įsibėgėja, atsidarau langą, norėdamas, kad kiemo garsai užlietų mano kambarį ir aš galėčiau negirdėti besiriejančių tėvų. Tačiau kiemas kaip niekad tuščias ir tylus, atrodo, kad visi žmonės sėdi namuose ir nenori lįsti lauk. Tada ir susimąstau apie pabėgimą, o mintį pakiša šalia mano kambario lango auganti alyva. Jos kamienas pakankamai storas, o šakos užtektinai arti mano lango, kad galėčiau nuo palangės įlipti į tą alyvą ir taip išsinešdinti iš buto. Vienintelė problema ta, kad esu be batų. Nusprendžiu rizikuoti ir nerti į kivirčo sūkurį, kad pasiimčiau batus. Man sekasi geriau, nei tikiuosi, nes kai nueinu iki koridoriaus, besivaidijantys tėvai net nepastebi manęs. Pasiėmęs batus grįžtu į kambarį, ten jais apsiaunu ir įsikariu į tą alyvą. Nulipęs ja žemyn galvoju kur man dabar eiti. Prisėdu ant laiptinės suolelio pamąstyti. Čia gera ir ramu, tėvų nesigirdi. Taip sėdžiu kurį laiką. Suprantu, kad galėčiau nueiti pas savo senelius, bet mes jau juos aplankėme šiandien – jie kažką iškart įtars, o ir niekuo padėti negalės.

Man taip besėdint ateina kiemo draugas Edgaras. Kažką kalbamės, kai staiga išgirstu savo tėvų balsus – jie dabar vaidijasi mano kambaryje prie atverto lango. Edgaras klausia kas vyksta mūsų namuose. Aš atsakau, kad tai tik garsiai įjungtas televizorius. Turbūt rodo kokią nors melodramą, sakau jam. Edgaras dabar tyli, tyliu ir aš. Po to abu stebim kaip mano tėvas išlekia pro laiptinės duris, nueina prie savo automobilio, įsėda į jį ir greitai išvažiuoja.

Spalis (2)

2016/10/26

elope – pabėgti iš namų (įsimylėjus, norint slapta susituokti).

Aš niekada nenorėjau pabėgti iš namų, bet daug kartų norėjau atsiriboti nuo šeimos – kad nebegalėtume vieni kitų daugiau skaudinti.

***

Dienos dabar žvarbios, bet saulėtos. Išsitraukiau žieminę striukę, su ja nebijau jokio šalčio. Tiesa, kažkurią savaitės dieną vardan geros nuotaikos apsiaviau konversus, tai grįžau sustiręs.

***

Yra tokių moterų ir vyrų, kuriems nepatinka „paprasti ir geri žmonės“, jie siekia sudėtingų ir pastangų reikalaujančių santykių. Svarbu suvokti tai, kad toks iššūkis dažniausiai susijęs su savęs nuvertinimu.“

Interviu apie Lenos Andersson romaną „Estera: romanas apie meilę“.

***

Vėl repetuojam su Eimantu, ir tai džiugina. Nors po ilgo laiko negrojimo regresas labai didelis, viskas kažkaip juda į priekį.

***

Man atrodo, kad mane kurti skatina tik įtemptos situacijos ir nepatogios padėtys, kuriose atsiduriu. Tuomet rašymas tampa priebėga, užuovėja nuo visko, kas tuo metu mane žeidžia. Todėl kaskart, kai man trūksta pinigų, aš imu daugiau rašyti.

Pradėjau ieškoti naujo darbo.

***

„Kai vokiečių leidykla „Claasen“ leido mano romaną, susirašinėjau su knygą prižiūrinčia redaktore. Ji atsiuntė viršelio maketą su paveikslėliu ir su didžiausiu džiaugsmu parašė, kad, jos nuomone, sumanymas labai vykęs. Kadangi mačiau tiktai naktines kelnes, taip ir atsakiau – į parašiutą nepanašu, labiau į kelnes. Naktines. Klouno apdarą. Nupiešta karikatūriniu stiliumi, o ir apskritai idėja piešti parašiutą man atrodanti visai neoriginali. Ilgai susirašinėjom, kol galiausiai ji neiškentusi leptelėjo – kultūrų skirtumai. Dėl pastarųjų skirtumų aš negalįs tinkamai įvertinti nuostabaus viršelio sumanymo, kuris man vis tiek atrodė visiškai nevykęs. Tad neiškenčiau ir nelikau skolingas: atsakiau, kad skonio neturėjimą galima teisinti įvairiomis kvailystėmis, tačiau dėl to niekas nesikeičia. Kadangi leidėjai rašytojų nuomonę dažniausiai laiko tik kaip nebūtinų konsultantų veblenimą, taip buvo ir su vokiečiais – išleido knygą su šlykščiu viršeliu. Kultūrų skirtumai.“ (Sigitas Parulskis, „Mano tikėjimo iltys“)

***

Archyvaro sindromas: kai darbo reikalais užsisėdžiu kokiame nors kabinete laukdamas parašo, kyla didelis noras paimti tuos dokumentų segtuvus ir pažiūrėti ar juose dokumentai yra sudėti tvarkingai.

***

Vangus apsilankymas pas psichologę – nesu nei kalbus, nei žinau apie ką noriu kalbėti. Po dviejų savaičių – paskutinis vizitas. Nežinau, ar lankysiuosi toliau, nes dabar jaučiuosi kur kas geriau, kai kuriu ateities planus, išsikeliu naujus tikslus ir rūpinuosi kas bus toliau.

Spalis

2016/10/11

Go. manęs paklausė ar aš jaučiuosi vienišas. Atsakiau, kad ne – kad jau seniai toks nesijaučiu.

Tai įvyko antradienį.

Trečiadienį grįžęs po darbo pasišildžiau maistą, prisėdau kažkodėl kambaryje ant grindų, ir vos pradėjęs valgyti pagalvojau: aš esu vienas. Ne vienišas, bet vienas, t.y. niekam net mintimis neįsipareigojęs; ir nėra jokių projekcijų su kitu žmogumi į ateitį, nėra jokių lūkesčių.

Ruduo yra patogus metas susivokti.

***

Pokalbiai su psichologe kartais tokie, kad mane krečia drebulys – man nepatogu pripažinti tam tikrus dalykus. Kad ir kaip bebūtų, vos iš jos išeinu, pasijuntu geriau ir tada pradedu galvoti apie tai, ką su ja kalbėjomės, ir po dienos-dvejų aš įsileidžiu jos mintis į galvą ir apsvarstau jas nesikarščiuodamas.

Man reikia laiko, kad galėčiau išmokti savęs neapgaudinėti.

***

Dansu.lt rašo apie tai, kas yra bendra tarp atminties ir kūrybiškumo – pirma ir antra dalys (pirmoji įdomesnė).

***

Žiūrint „Lietuvos humoro lygą“ per LRT man kyla klausimas – kodėl jauni žmonės mėgdžioja pasenusias humoro klišes? Kaip mano amžiaus žmonės sugebėjo augdami nematyti kitokio humoro aplink?

Kad laidos komisija liaupsina tokį humorą, man neskauda.

Anyway, žiūrėjau tą laidą dar 20 minučių.

Kai tiki žmogaus galimybėmis tobulėti, tokie dalykai yra puikus antausis už tavo naivumą.

Kita vertus, aš tik pats kaltas, kad turiu iškreiptą suvokimą ir galvoju apie tobulus dalykus.

***

Sekmadienio vakarą pas Go. valgom vegetariškus burgerius. Kai vienu metu pažvelgiu pro langą, už jo matau tik akliną tamsą.

Go. klausia ar aš kada nors galvojau apie savižudybę. Galvojau, bet ne tiek apie savižudybę, kiek kartais man tiesiog atrodydavo, kad tam tikromis akimirkomis mirtis būtų logiškas mano gyvenimo rezultatas.

***

Patrick Phillips, „Heaven“

 

It will be the past
and we’ll live there together.

Not as it was to live
but as it is remembered.

It will be the past.
We’ll all go back together.

Everyone we ever loved,
and lost, and must remember.

It will be the past.
And it will last forever.

***

Kai peržvelgęs savo knygų lentynas nerandu nė vienos knygos, kurią norėčiau paimti paskaityti, pasijuntu nejaukiai.

***

Įdomus interviu su rašytoju Milan Kundera, kurio kūrybos aš vis dar neprisiruošiau paskaityti.

***

Pirmadienį vakare išėjęs iš radijo patalpų apsižvalgau, ir aplink vėl ta pati tamsa. Nieko daugiau, tik tamsa.

Ir tos mintys, kad aš vėl artėju prie gyvenimo pabaigos.

***

Kolegos iš radijo dukra pribėga su baltu lapu ir sako: va čia nupiešiau kai ką, žiūrėk – čia debesėliai, čia žolė, o ant žolės guli kirmėlė, ne kirmėlė, susimaišiau, čia gyvatė, gyvatė guli, nes ilsisi.

Ir tada aš nusišypsau.

Po to mes žaidžiam šilta-šalta, stalo futbolą, ridenam kamuoliuką (šitas nepaėjo), mane pamoko kaip išlankstyti popierinį laivelį (niekad nemokėjau, rimtai), o tada aš du kartus užrišu po batą, ir tada mokau kaip išlankstyti popierinį lėktuvėlį, ir ir ir aš oficialiai tampu dėdė Povilas, nors likusį vakarą mane kažkodėl vadina Kalėdų seneliu.

Ir tada aš šypsausi dar plačiau, ir visos niūrios mintys kuriam laikui kažkur išgaruoja.


%d bloggers like this: