Plautis

pasimetę žmonės yra pavojingi. kuo labiau jie pasimetę, tuo labiau jie atrodo rimtesni ir teisesni. aplinkiniai patiki pasimetusiais žmonėmis, todėl pastarieji pasijunta tvirčiau ir taip jų pasimetimas įgija daugiau svorio, pamažu tampa normalia būsena. kai kurie pasimetę žmonės savo pasimetimą perduoda kitiems žmonėms, ypač jeigu kalba eina apie moterų ir vyrų santykius.

aš turėjau problemų dėl pasimetusių merginų, manau, kad turiu ir dabar. jos tokios įdomios ir sudėtingos, kiekvienos pasimetimas unikalus. (iš dalies visi žmonės kažkiek yra pasimetę, bent jau tam tikru laiku.) aš ir pats dažnai pasimetęs. tiksliau – sėkmingai naudojuosi savo pasimetimu jau daugiau nei dvejus metus: susilaukiu palaikymo, užuojautos, patarimų, dėmesio ir t.t. juokauju ;) bet tuose žodžiuose yra tiesos. pasimetimas, kad ir koks negeras dalykas būtų, atneša kažkiek ir naudos, įvairesnės patirties. tik neaišku, kada tavo pasimetimas baigiasi, nes gali būti, jog tu esi vienas didelis pasimetimas. bet aš toks nesu, ne, man visąlaik norisi surasti harmoniją ir neišgyventi taip jautriai dėl kitų žmonių, kartais visai nepažįstamų.

blogiausia yra tada, kai pasimetimas tampa normalia žmogaus būsena, nes tada jis jau yra apsėstas to pasimetimo, o jeigu aplinkiniai žmonės dar pastebi ir pakomentuoja jo pasimetimą, tada jau jam visai blogai pasidaro: jis žino, kad pasimetęs jaučiasi ne tik pats sau, bet ir kitiems toks atrodo. čia kaip su tuo kitoniškumu paauglystėje: visi paaugliai jaučiasi kitokie, nesuprasti ir t.t., nors būtent jie vieni kitus ir gali suprasti, o ir tas jų kitoniškumas yra išpūstas noras būti kažkiek skirtingu arba surasti sau terpę tam tikroje žmonių bendruomenėje.

– – –

dienos eina, aš keliuosi anksti, einu į darbą, grįžtu iš darbo, einu į paskaitas, kitą dieną kartojasi vėl tas pats, kažkuriomis dienomis aš mokausi, rašau kokius nors darbus universitetui, jaučiu nuolatinę įtampą dėl baimės nespėti nesugebėti nepadaryti, gyvenu nuo žadintuvo iki žadintuvo, kartais rytais prabundu pavargęs, nors pvz. šiandien buvo keista diena: kadangi vakar rašiau mokslinį esė, tai miegoti nuėjau vėlai, ir miegojau tik tris su puse valandos, bet visą dieną jaučiuosi beveik žvalus ir negaliu skųstis, jog sunkiai mąstau ar pan. tik kai išgeriu arbatos apsunkstu taip, šiluma veikia per daug migdančiais.

norėčiau ilgo savaitgalio, nes per paskutinį nebuvo užtektinai laiko pailsėti: šeštadienį dirbau, o sekmadienį negalėjau tiesiog padrybsoti. gerai nors tiek, kad buvau futbolo varžybose ir su bendrabučio šeimyna aplankėm ką tik išsikrausčiusį kambarioką – prablaškė pabuvimas tarp žmonių. kad ir kaip ten bebūtų, vis tiek geidžiu ilgo, maždaug keturių dienų savaitgalio, kurio metu galėčiau gulinėti bute Alytuje, žiūrėti ką nors nereikšmingo, skaityti knygas ar laikraščius, nes tų neperskaitytų Šiaurės Atėnų jau prisikaupė tiek, jog net neramu: kiekvieną penktadienį vis nusiperku, bet galų gale viskas baigiasi tuo, jog perskaitau vieną ar du puslapius ir padedu į šalį, nes neturiu laiko. bet ką aš čia kalbu dabar! – laiko juk aš visad turiu, tiesiog prioritetai dabar šiek tiek pasikeitė.

– – –

tu nustoji būti auka tik tada, kai pats ant savęs supyksti dėl to, kad leidiesi būti auka. pvz., kai išsiskiri su mergina, tu būni toks nusivylęs ir pan., o jeigu dar jautiesi įskaudintas, tada esi tipiška aukų auka. gyveni sau liūdėdamas, gadini nervus sau ir artimiesiems. ir kad ir kiek bendrauji su draugais, kad ir kiek jie tau bando padėti, tu vis tiek esi nelaimingas, nes esi jau per daug pripratęs prie aukos vaidmens. kartais man rodosi, jog kai kurie žmonės nemoka nebūti aukomis, jie nuolat skundžiasi ir t.t., tačiau nesiima jokių veiksmų, kad kas nors pasikeistų. nežinau, kas gali padėti tokiems žmonėms. net tikėjimas jiems perša idėją apie nuodėmių atpirkimą, nors dažnai tokie žmonės net nėra nusidėję. vargą jie priima kaip kažką įprasto. ak, ta unikali lietuvių tauta!

– – –

kartais visa, kuo gali pasikliauti, yra spėjimas. tai toks nelabai fainas dalykas, nes jis lyg ir turi logišką pagrindą, bet tuo pačiu tos logikos yra per mažai, ir tu gali lengvai apsijuokti kaip reikiant. kad ir kaip ten bebūtų, spėjimai apie žmones gali pasirodyti labai taiklūs, jeigu juose yra bent ta maža maža dalis logikos. galų gale, juk visi (užjaučiu tuos, kurie neturi, jeigu tokių yra) intuiciją, o ji visad turi kažkokį logišką/jausminį pagrindą.

kai galvodamas apie kitą žmogų naudoju labai mažai spėjimų arba spėjimų nenaudoju visai, greičiausiai jaučiuosi supratęs tam tikrą to žmogaus elgesį, logiškai jį pagrindęs su pavyzdžiais ir t.t. nemalonu, kai pagalvojęs apie ex-simpatiją suvoki, jog jos elgesys yra tau aiškus, o dar aiškiau yra tai, jog tavimi vienaip ar kitaip buvo manipuliuojama.

nesakau, kad pats nemanipuliuoju žmonėmis, manipuliuoju – kartais suvokdamas, ką darau, o kartais suprantu tai jau tik po kurio laiko.

– – –

užstrigau su tokiu vienu įrašu, kurį neseniai parašiau, ketindamas publikuoti čia. kitą dieną jį perskaitęs supratau, jog reikia jį dar šiek tiek patobulinti. dar kitą dieną jį skaičiau ir pagalvojau, jog to įrašo visai nereikia publikuoti čia. praėjus dar kelioms dienoms pajutau, jog tas sukurtas tekstas pradėjo mane veikti: būna, einu kur nors ir staiga susimąstau apie jį. tada einu ir mąstau, keičiu žodžius, trinu sakinius, prirašau naujus. kai jau vakare prisėdu prie kompiuterio norėdamas pataisyti tekstą, pajuntu, jog tekstas tarsi priešinasi tam – visi anksčiau suplanuoti pakeitimai staiga pasirodo netinkantys.

džiaugiuosi, kad praėjus savaitei, kada nešioju tą neišrašomą idėją/nuotaiką savyje, pagaliau pavyko ją praplėsti. tiesa, kai perskaičiau galutinį teksto variantą, supratau, kad jis vis tiek nėra baigtinis. aš net jau nebežinau, ar tai yra išvis tekstas, kuris gali būti baigtas. tikiuosi, jog bent jau dar po savaitės jį sutvarkysiu taip, kad likčiau patenkintas juo labiau, nei esu dabar. tas keistumas su tekstu ir erzina, ir teikia tam tikrą kūrybinės kančios malonumą, nors aš nesu tikras, ar aš jaučiu kūrybinę kančią – kūrybinė kančia skirta tiems, kas negali kurti, ir tie žmonės turėtų nekurti nieko, jiems reiktų išmokti išlaukti laiką, gyvenime juk yra ką veikti ir be kūrybos. pvz. save senatvėje įsivaizduoju žvejojantį, sėdintį bare, dažantį tvorą – kasdienių gyvenimo dalykų panaudojimas taip, kad gyvenimas teiktų tau džiaugsmo yra pati svarbiausia kūryba, tad kodėl reikia apsimetinėti, jog buitiški dalykai nėra meniški?

Žymos: , , ,

4 atsakymai to “Plautis”

  1. alkoholikairnieksai Says:

    aš irgi šiuo metu jaučiu nuolatinę įtampą dėl baimės nespėti nesugebėti nepadaryti. bet nepersistengiu daryti ko nors, kad ta įtampa nedidėtų :)

    labai patiko tavo mintis apie kasdieninių dalykų panaudojimą. labai teisinga :) gi viskas iš smulkmenų susideda, ir jei gerai sudedi, gauni patį didžiausią malonumą :)

  2. Onute Says:

    patiko apie paauglius ir kitoniškumą. manau tai būdinga ir suaugusiems. ir aš baisiai nekenčiu šito dalyko

  3. proz Says:

    geras tekstas, neabejotinai
    (nors prie daugumos įrašų galima būtų tą kartoti)

  4. deathblow Says:

    ačiū.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: