Ji apsiverčia ant kito šono

mergina-lovoje-kazkieno-large

Ji iš­sprūs­ta, lė­tai ap­si­ver­čia ant ki­to šo­no, ir aš da­bar žiū­riu į jos nu­ga­rą. Ji vi­sa­da taip už­mig­da­vo, kiek tik ga­liu pri­si­min­ti: kad ir kaip at­si­gul­da­vo­me, po kiek lai­ko ji at­suk­da­vo man nu­ga­rą, ta­da aš pa­si­slink­da­vau ar­čiau jos, pri­si­glaus­da­vau, tar­si įsi­kniaub­da­vau į ją vi­sas, kad ne­ati­tol­čiau per nak­tį, kad tam­sa ma­nęs ne­nu­blokš­tų per to­li, ir taip gu­lė­da­vau, kol ji už­mig­da­vo.

Ši­ą­nakt aš ne­ar­tė­ju prie jos, kai ji at­su­ka man nu­ga­rą. Aš gu­liu kaip gu­lė­jęs, ma­no žvilgs­nis įsmeig­tas į jos nu­ga­rą. Ji ap­si­vil­ku­si bal­tais marš­ki­nė­liais su pet­ne­šė­lėm. Jai la­bai tin­ka ši­tie marš­ki­nė­liai, anks­čiau ji taip gra­žiai at­ro­dy­da­vo juos dė­vė­da­ma. Bet tai bu­vo anks­čiau, o anks­čiau vi­sa­da yra šven­tas, ne­lie­čia­mas lai­kas, gal­vo­ju gu­lė­da­mas pa­žįs­ta­mo­je lo­vo­je ir šią aki­mir­ką aš su­vo­kiu ją ir jos marš­ki­nė­lius kaip du at­ski­rus da­ly­kus. O kaž­ka­da vi­sa, kas bu­vo su­si­ję su ja, kas bu­vo pa­lies­ta jos ran­kų, kas den­gė jos kū­ną, bu­vo ne­at­ski­ria­ma jos da­lis; bet da­bar tai tik daik­tai: jos džin­sai, marš­ki­nė­liai, cha­la­tas, ci­ga­re­tės, alus, sen­ti­men­tai.

Jei ne alus ir sen­ti­men­tai, ma­nęs čia ne­bū­tų. Gal­būt čia gu­lė­tų kas nors ki­tas, gal­būt jis net įsi­kniaub­tų į ją mie­gan­čią, kad per nak­tį ne­pa­mes­tų jos, bet aš, su­ti­kęs ją ba­re po dve­jų me­tų, net ne­pa­si­do­mė­jau, ar ji tu­ri drau­gą. Ji ir­gi ne­pa­klau­sė, ar aš tu­riu mer­gi­ną. Ben­dra­vom, tar­si pri­klau­sy­tu­me vie­nas ki­tam, tar­si vis dar bū­tu­me kar­tu, lyg to dve­jų me­tų tarps­nio nė ne­bū­tų bu­vę. Jaus­mas toks, tar­si tu tie­siog mie­go­jai vi­są tą lai­ką, o da­bar nu­bu­dai ir ban­dai gy­ven­ti taip, kaip gy­ve­nai prieš už­mig­da­mas.

Iš­tie­siu ran­ką link jos ir pa­lie­čiu jos nu­ga­rą, švel­niai brau­kiu pirš­tais že­myn. Anks­čiau ji vi­sa­da su­re­a­guo­da­vo į tai, at­mes­da­vo kai­rę ran­ką at­gal ir su­ras­da­vo ma­ną­ją, su­im­da­vo ją ir pri­dė­da­vo sau prie vei­do, pa­bu­čiuo­da­vo ma­no del­ną. Jei­gu ji tai pa­da­ry­tų da­bar, nu­steb­čiau, ta­čiau tai nie­ko ne­keis­tų: tarp mū­sų ve­ši dve­jų me­tų tar­pas. Tam­sa ir ty­la, ku­ri ne­ga­li bū­ti pra­švie­sin­ta ir pra­kal­bin­ta. Su­ti­kęs ją ba­re pa­ju­tau, kad ji vis dar to­kia pat ža­vi kaip ir anks­čiau ir vis dar taip pat trau­kian­ti. Sten­giau­si ir ap­ga­vau sa­ve, kad kaž­kas dar ga­li pa­vyk­ti, o ir ji taip šil­tai ir ma­lo­niai ben­dra­vo su ma­ni­mi, taip gra­žiai, kad ne­pa­ban­dy­ti bu­vo ne­įma­no­ma.

Bet da­bar gu­liu su ja šio­je, at­ro­do, mil­ži­niš­ko­je lo­vo­je, iš ku­rios ne­ga­li­ma iš­lip­ti ir pa­bėg­ti nuo vis­ko, kas ne­se­niai įvy­ko, ir su­pran­tu, kad ir vėl aš bu­vau nai­vus, gal­vo­da­mas, jog kaž­kas gra­žaus, gal­būt net am­ži­nai gra­žaus ga­li pa­vyk­ti su ja. Vi­sa­da, kai tik su ki­tu žmo­gu­mi nu­sto­jat da­lin­tis ben­dra erd­ve ir lai­ku, pra­de­dat tol­ti vie­nas nuo ki­to ir pa­ma­žu blun­kat vie­nas iš ki­to gy­ve­ni­mo. Net ta­vo šyp­se­na, ta­vo šyp­se­na jau ne to­kia leng­va, ko­kią ją pa­me­nu. Kaž­ka­da įleis­da­vai ma­ne vi­dun ir šyp­so­da­vai­si, pri­pil­dy­da­ma ma­no pa­sau­lį švie­sos, o da­bar šyp­sai­si kur kas sub­ti­liau, tarp ta­vo šyp­se­nų pra­bė­ga pa­slap­čių še­šė­liai. Tiek tu, tiek aš ne­ga­lim ap­si­mes­ti, kad vis dar ge­rai pa­žįs­tam vie­nas ki­tą, ži­nom, ko ga­lim ti­kė­tis vie­nas iš ki­to.

Tai, kad šį­va­kar po dve­jų me­tų per­trau­kos su­ti­kau ta­ve, ir va­ka­ras su­si­klos­tė taip, kad nu­ė­jom pas ta­ve iš­ger­ti ar­ba­tos, bet taip ir ne­už­kai­tę ar­ba­ti­nu­ko at­si­gu­lėm į lo­vą, už­puo­lėm vie­nas ki­tą tar­si plėš­rū­nai, yra pui­kus pa­vyz­dys, kaip man sun­ku su­si­tai­ky­ti su gy­ve­ni­mu be ta­vęs. Aš ne­sa­kau, kad tu bu­vai mer­gi­na, ku­rią my­lė­jau la­biau­siai, ku­rią my­lė­jau karš­čiau­siai, ir net bū­da­mas su ta­vi­mi kar­tais gal­vo­da­vau, ko­kia tu nuo­bo­di, bet vi­sad ži­no­jau, kad tu esi ki­to­kia nei vi­sos, su ku­rio­mis bu­vau iki ta­vęs. Tu bu­vai to­kia pa­pras­ta ir to­kia re­a­li, to­kių mo­te­rų kaip tu bu­vo pil­nos gat­vės, par­duo­tu­vės, mies­tai, ta­čiau man nie­kad anks­čiau ne­bu­vo te­kę pa­tir­ti to­kio mo­te­riš­ko pa­pras­tu­mo, ko­kį pa­ty­riau iš ta­vęs. Tai, kad tu vi­sai ne­si­da­žei, tai, kaip pa­pras­tai lei­dai lais­va­lai­kį, tai, kad ne­tu­rė­jai di­de­lių iš­pūs­tų vil­čių dėl at­ei­ties, bu­vo įspū­din­ga, vi­sa tai bu­vo nuo­sta­bu, nie­kad ne­pa­žin­ta. At­ro­dė, lyg tu ži­no­jai pa­slap­tį, kaip bū­ti nuo­lan­kiai gy­ve­ni­mui ir dėl to ne­si­jaus­ti blo­gai, ir man no­rė­jo­si su­ži­no­ti tą pa­slap­tį iš ta­vęs, per­im­ti ją.

Dar mums drau­gau­jant, kai ry­tais kar­tu kel­da­vo­mės ir va­ka­rais at­si­gul­da­vom mie­go­ti, aš pa­ma­žu ban­džiau pri­ar­tė­ti prie ta­vo pa­slap­ties. Ste­bė­da­vau ta­ve iš šo­no tau ne­ma­tant, sek­da­vau ta­vo ju­de­sius, ban­džiau nu­spė­ti ta­vo nuo­tai­kas, kuo grei­čiau su­pras­ti, ką tam tik­ra ta­vo vei­do iš­raiš­ka reiš­kia, su­ži­no­ti, kas de­da­si ta­vo gal­vo­je. Anks­čiau man to­kie da­ly­kai pa­vyk­da­vo, o tu man bu­vai ne­per­kan­da­ma: kad ir kaip sten­giau­si ta­ve ge­riau pa­žin­ti, man se­kė­si pra­stai, ir aš vi­są­laik jaus­da­vau­si klai­džio­jan­tis kaž­kur to­li nuo ta­vo pa­slap­ties, esy­bės. Bu­vai pa­pras­ta ir tuo pa­čiu me­tu ste­buk­lin­ga, bu­vai ste­buk­lin­ga ir dėl to ne­įkan­da­ma man. Tai, kad dir­bai ne­ma­lo­nų dar­bą ir nė kar­to ne­si­skun­dei tuo, kė­lė ne­ri­mą. Ta­vo nuo­lan­ku­mas gy­ve­ni­mui ir vis­kam, kas ja­me vyks­ta, bu­vo man ne­su­vo­kia­mas. Kar­tais gal­vo­da­vau, kad esi di­de­lis ak­muo, įsi­rė­žęs upės va­go­je: ta­ve nuo­lat plau­na, o tu neiš­si­plau­ni; ir ta­ve nuo­lat ban­do iš­ju­din­ti, ta­čiau tu vi­są­laik lie­ki ten pat. Ta­vo kan­try­bė man bu­vo ne­su­pran­ta­ma, ta­vo kan­try­bė man ėmė ro­dy­tis vi­so pa­sau­lio kan­try­bė. Ir vi­sa ko gy­vy­bė, ir vi­sa ko mir­ti­s.

Kad ir kaip man ne­pa­vy­ko per­pras­ti ta­vęs, vė­liau, ne­te­kęs ga­li­my­bės ar­tė­ti prie ta­vo pa­slap­ties, aš vis tiek slap­ta sva­jo­jau vie­ną die­ną su­ras­ti ta­ve iš nau­jo. Ši­ą­nakt pa­si­tai­kė pro­ga vėl pri­ar­tė­ti prie ta­vęs, įsi­kniaub­ti į ta­ve, pa­ban­dy­ti su­pras­ti tai, ko man ne­pa­vy­ko iš­si­aiš­kin­ti anks­čiau.

Iš tie­sų aš nie­kad ne­ieš­ko­jau to­kios kaip tu, gal­vo­ju žiū­rė­da­mas į ta­vo nu­ga­rą. Man ta­vęs ne­rei­kė­jo, tik­rai – aš bu­vau su ta­vi­mi vien dėl to, kad ži­no­jau, jog ga­liu bū­ti su ta­vi­mi. Jau­čiau ta­vo pa­lan­ku­mą ma­no at­žvil­giu, jau­čiau, kad tu ga­li pa­dė­ti man at­si­ties­ti, nes tuo me­tu iš­gy­ve­nau di­de­lę kri­zę. Aš net per daug ne­si­sten­giau ta­vęs su­ža­vė­ti, bu­vau su ta­vi­mi pa­pras­tas, ir man da­bar šiek tiek gai­la, kad at­ėmiau iš ta­vęs ga­li­my­bę stip­riai stip­riai su­si­ža­vė­ti ma­ni­mi: ki­ti vy­rai ne­ria­si iš kai­lio, no­rė­da­mi ap­suk­ti gal­vą sa­vo my­li­ma­jai, o aš, bū­da­mas su ta­vi­mi, vi­są­laik bu­vau iš­ti­ki­mas sau, ne­si­sten­giau pa­si­ro­dy­ti ge­res­nis, nei esu iš tik­rų­jų.

Gal bū­tent dėl to nuo­šir­du­mo aš ir nu­ta­riau iš­si­skir­ti su ta­vi­mi: kar­tą pa­klau­sęs sa­vęs, ar my­liu ta­ve, su­tri­kau ir dau­giau to klau­si­mo sau ne­be­už­da­viau. Jei­gu ne­ga­lė­jau at­sa­ky­ti į klau­si­mą tei­gia­mai pir­mą kar­tą, var­gu ar tas klau­si­mas ka­da nors vė­liau bū­tų su­lau­kęs tei­gia­mo at­sa­ky­mo. Tie­sa bu­vo la­bai pa­pras­ta, prag­ma­tiš­ka: bu­vau su ta­vi­mi, nes man bu­vo pa­to­gu. Ne­neig­siu, tu man pa­ti­kai, aš pa­si­ilg­da­vau ta­vęs, jei ne­ma­ty­da­vau il­ges­nį lai­ką, tu bū­da­vai ma­no pir­mo­ji min­tis ry­te ir pas­ku­ti­nė va­ka­re, ta­čiau tai bu­vo tik­rai ne mei­lė. Bu­vai pir­mo­ji mer­gi­na, su ku­ria bū­da­mas aiš­kiai su­vo­kiau, kad drau­gys­tė ir mei­lė ga­li pra­si­lenk­ti. Ir vis­gi kaip tra­gi­ko­miš­kai vis­kas su­si­klos­tė – aš pa­li­kau ta­ve ir pas­kui il­gė­jau­si ta­vęs vi­są šį lai­ką.

Laik­ro­dis ro­do tre­čią va­lan­dą nak­ties, bū­tų pro­tin­ga pa­ban­dy­ti už­mig­ti, bet aš gal­vo­ju apie vi­so­kius da­ly­kus, ku­riuos esu ne kar­tą jau ap­mąs­tęs ir nu­stū­męs į ša­lį. De­ja, jie da­bar vi­si grįž­ta: šir­dis va­ri­nė­ja krau­ją, šir­dis va­ri­nė­ja ši­tas ne­pa­to­gias min­tis. Bū­ti nuo­šir­džiam reiš­kia ne ne­bi­jo­ti ap­si­nuo­gin­ti prieš ki­tus, bet ne­bi­jo­ti ap­si­nuo­gin­ti pa­čiam prieš sa­ve ir su­ge­bė­ti pa­žvelg­ti į sa­ve iš šo­no. Ir štai da­bar aš ma­tau sa­ve iš vir­šaus: ma­no kū­nas gu­li lo­vo­je, pa­si­slė­pęs pa­ta­luo­se, sau­giu at­stu­mu at­si­trau­kęs nuo ki­to kū­no, gu­lin­čio gre­ta. Kū­nas at­ro­do ra­mus, ne­ju­da, ta­čiau tai, kad jis ne­mie­ga, iš­duo­da jį – jis ne­ri­mau­ja.

Vis­kas tie­siog ne­de­ra tar­pu­sa­vy­je, gal­vo­ju. Ji ir aš, su­grį­ži­mas į ši­tą erd­vę ir nak­ties lai­ką, da­li­ni­ma­sis kū­nais ir lo­va, fi­zi­nis ar­tu­mas, dva­si­nio ar­tu­mo sty­gius – vi­sa tai tie­siog ne­de­ra.

Ma­no nuo­tai­ka kin­ta, ji pra­de­da trūk­čio­ti, aš ban­dau su­gau­ti min­tis, ku­rios da­bar mai­šo­si vie­nos su ki­to­mis: jei­gu pa­vyk­tų už­si­ka­bin­ti už vie­nos sau­gios ar ra­mios min­ties, gal­būt vis­kas ne­su­bjur­tų dar la­biau, gal­būt man net­gi pa­vyk­tų nu­si­ra­min­ti ir už­mig­ti. Ta­čiau vis­kas ir to­liau mai­šo­si, cir­ku­liuo­ja, šir­dis va­ri­nė­ja liūd­ną krau­ją po ma­no kū­ną, aš pra­de­du jaus­ti gai­les­tį vis­kam: mi­ru­siam se­ne­liui, ka­tei, ku­rią kaž­ka­da au­gi­nau, ši­to kam­ba­rio ne­gra­žioms sie­noms, vir­tu­vė­je at­si­lu­pu­siam li­no­leu­mui, se­nai pa­juo­du­siai kep­tu­vei, bal­ko­ne ant vir­vės iš­ka­bin­tiems skal­bi­niams; vi­siems jau­niems įsi­my­lė­jė­liams ir žmo­nėms, ku­rie yra pri­vers­ti nau­do­tis vie­ni ki­tais, kad ga­lė­tų su­ras­ti lai­ko pa­bėg­ti nuo sa­vęs; mo­te­rims, my­lin­čioms vy­rus, ku­rie jas skriau­džia, ir vy­rams, ku­riems ne­sun­kiai pa­vy­ko ap­gau­ti mo­te­ris ir dar leng­viau – sa­ve. Pa­sau­liai ir gy­ve­ni­mai su­ka­si ma­no gal­vo­je, aš no­riu, kad tai pa­si­baig­tų, no­riu, kad pra­ei­tų, aš su­imu ta­vo pe­tį, su­imu stip­riai, kad pa­bus­tum.

Ji ap­si­ver­čia ant ki­to šo­no ir da­bar žiū­ri tie­siai į ma­ne. Ji no­ri su­ži­no­ti, ko­dėl ją pa­ža­di­nau. Tu­rė­čiau da­bar jai ką nors pa­sa­ky­ti. Tu­rė­čiau da­bar jai ką nors at­sa­ky­ti, nors ji ir ne­klau­sia ma­nęs, tik žiū­ri. Tas jos žiū­rė­ji­mas – aš ne­ga­liu jo pa­kel­ti. Pa­si­slen­ku ar­čiau ir pri­sig­lau­džiu. Sten­giuo­si val­dy­tis ir ne­pra­virk­ti, ne­no­riu iš­duo­ti jai, jog vi­są ma­ne šiuo me­tu apė­mė be­vil­tiš­ka nuo­tai­ka, su­pra­ti­mas, kad nors ir kaip gra­žiai žmo­nės pra­de­da jung­ti sa­vo gy­ve­ni­mus, daž­nai jie yra ne­pa­jė­gūs su­kur­ti nie­ko gra­žaus ir am­ži­no.

Tu pa­imi ma­no del­ną, už­de­di sau ant vei­do. Trum­pą aki­mir­ką pa­jun­tu, kaip ta­vo lū­pos pa­lie­čia jį, o man skaus­min­gai ding­te­li į gal­vą – tu pri­si­me­ni ši­tą ri­tu­a­lą, ku­riuo pa­ro­dai, kad tau rū­piu. Ir tuo­met man taip su­ge­lia vi­duj, kad ne­be­jun­tu, kaip ir ką da­rau, ga­liu tik ste­bė­ti sa­ve iš ša­lies: kaip stai­ga iš­li­pu iš lo­vos ap­si­ren­giu per­ei­nu kam­ba­rį ko­ri­do­riu­je įsi­spi­riu į ba­tus ma­no ran­kos dre­ba ne­su­grai­bau raiš­te­lių aš jau ati­da­ręs du­ris prie­šais ma­ne ak­li­na tam­sa žen­giu į laip­ti­nę man rei­kia su­ras­ti iš­ėji­mą iš šios klai­kios nuo­tai­kos man bū­ti­na su­ras­ti iš­ėji­mą iš ši­to la­bi­rin­to ku­ria­me šį­va­kar sa­ve pa­klai­di­nau.

Ko­kia nak­tis.

Žymos: ,

15 atsakymai to “Ji apsiverčia ant kito šono”

  1. alkoholikairnieksai Says:

    dėl nuoseklumo/logiškumo, kad jau taip klausi – man užkliuvo tik 5-oj pastraipoj nukrypimas apie bičiulius. visa kita gud.
    toks paklaikęs savy tekstas, bet savaip jaukus.

  2. giljotina Says:

    kiek daug, gal atvirumo ar jausmu ar dramatizmo, nežinau. Man per daug, nebe 5domu, tik gražiai ir lengvai skaitosi.

  3. deathblow Says:

    apie atvirumą čia nereikia kalbėti, nes visa tai yra tik fikcija.

  4. matrica Says:

    Kad taip jau klausi, tai pasireikšiu :)))
    Man antroje pastraipoje užkliuvo kai herojus pasakoja apie jos baltus marškinius ir kad jai tikdavo jie: kokia mergina du metus nešioja tuos pačius marškinius?? Geriau keisk, kad jai tikdavo balta spalva.
    Iš ketvirtos pastraipos išmesčiau “sutikęs ją bare pajutau, jog ji vis dar tokia žavi, kaip ir anksčiau, ir ji vis dar tokia pati traukianti. stengiausi, ir apgavau save, jog kažkas dar gali pavykti, o ir ji taip šiltai ir maloniai bendravo su manimi, taip gražiai, kad nepabandyti buvo neįmanoma.“ ir pridėčiau prie trečios pastraipos galo.
    Nežinau, ar labai verta pereiti kai kuriose pastraipose nuo “ji“ prie “tu“ ir vėl grįžti, kažkodėl atrodo, kad jei būtų parašyta vien per “ji“ būtų sklandžiau. O šiaip puikiai :)

  5. deathblow Says:

    tekste yra ne marškiniai, o marškinėliai (maikutė). bet vis tiek tavo pastaboje yra logikos, ačiū už tai. privertė nusišypsoti ;)

  6. proz Says:

    ai, man tai gražus tekstas ir tiek. įtikini :)

  7. n_nzn Says:

    Nors autorius ir prašo, bet niekaip nesuprantu žmonių, kurie gali kištis į patį tekstą, t.y. taisyti kažkokias s e k a s jame… Kaip yra, taip yra. Man tik ,,patalai“ gražiau, nei ,,patalynė“, skamba, ir tiek.

  8. cinamonoKrautuvele Says:

    man atrodo, mums reikės pasikalbėti.

  9. momo Says:

    Neatrodo, kad fikcija. Atrodo be galo asmeniškas tekstas.
    man labai patiko liūdnas kraujas.

  10. vytas Says:

    nu yra yra tiesos, susimasciau net dabar sededamas kaip yra is tikruju..

  11. deathblow Says:

    tam tikras detales paėmiau iš realybės, tačiau pati situacija, nuotaika – klastotė.

    viskas būtų kitaip, jums neatrodytų, jog rašau apie save, jeigu būčiau istoriją parašęs per kitą veikėją.

  12. momo Says:

    tiesa, “širdies damą“ skamba nekaip.

  13. Egle Says:

    Jo, tikiuosi, kad fikcija, nors fikcija labai retai buna.

  14. 10 metų, 800 įrašų | arsonist's prayers Says:

    […] 2010.11.18 / Ji apsiverčia ant kito šono 2010.11.03 / Karalienė 2010.10.18 / Pažymėtas 2010.09.18 / Pogo poema vienam vakaro žaidėjui 2010.02.24 / Mes išsidrėbėm ant grindų, ir ji sako nupiešk man avį […]

  15. Emilija Says:

    Kažko kas netiktų ar nesiderintų tekste, neradau.
    Galiu tik pagirti, nes tekstas taip užbūrė ir įtraukė, kad net rašydama negaliu to jausmo apibūdinti. Patiko. Labai. <3

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: