Kalėdiniai Vyrai

Kai buvau vaikas, per Kalėdas man visada labai sekdavosi gauti daugiau dovanų, nei tikėjausi jų gauti, nes mano mama buvo vieniša graži moteris, ir buvo daug vienišų (bet dažnai vedusių) vyrų, kurie per Kalėdas turbūt kaip niekad jausdavosi nereikalingi, taigi jie ateidavo pas mus į svečius. Dažniausiai per vienas Kalėdas vienam vyrui norėdavosi mano mamos dėmesio. Kartais, būdavo, kad ir du vyrai būdavo per vienas Kalėdas, tai ir dovanų daugiau gaudavau. Jie visada girdavo mano mamos valgį ir visada susiprasdavo atnešti man dovanų. Kai kurie iš tų vyrų į mane beveik visai nekreipdavo dėmesio, nors dauguma jų turėjo savus vaikus ir mane pakalbindavo, jiems būdavo įdomu, kuo aš užsiimu ir t.t. – tokie vyrai man patikdavo. Užtat mamai dažniausiai nepatikdavo jokie. Ji visada kartodavo „ir ko tie vyrai nori?“, o jeigu vyrai per ilgai užsisėdėdavo, ji mandagiai jiems paaiškindavo, kad turi darbų/reikalų, ir kad buvo malonu pasėdėti bei pakalbėti, bet dabar jau laikas jai veikti tą ar aną. Vyrai susiprasdavo ir išeidavo.

Man labiausiai įsiminę yra trys vyrai: Kaimietis, toks stambus fūros vairuotojas ir Rimukas.

Kaimietis buvo vyriškis, vardu Rimas (nepainioti su Rimuku). Jis susipažino su mano mama per mano krikštų mamos vestuves. Nors gyveno kažkokiam kaime, dažnai lankydavosi Alytuje, tai ir pas mus kartais užsukdavo. Užsukdavęs visada atnešdavo vaišių ir dar man ką nors. Man, kaip vaikui, buvo visai neįdomus žmogus, bet mėgau jį dėl jo dosnumo. Vėliau jis išvažiavo į Rusiją, dirbo kažkokiose statybose ir labai daug uždirbdavo. Grįždavo į Lietuvą kas tris mėnesius, ir visada pas mus užsukdavo. Vieną kartą jis taip grįžo prieš Kalėdas, ir pasakė mamai, kad nori jai padovanoti žiedą, o man – lego (nes lego man labai patiko, tai buvo žaislas nr.1 vaikystėj). Prisimenu, kaip laukiau tos dienos, kai eisim į parduotuvę. Parduotuvė vadinosi „Juoda katė“, buvo netoli mano močiutės namų. Nuėjom ten, mama nuėjo išsirinkti žiedo, o aš likau prie lego. Buvo sunku išsirinkti vieną, juolab kad niekas man nepasakė, už kiek pinigų galiu išsirinkti. Vėliau, kai mama išsirinko žiedą, ji grįžo su Kaimiečiu prie manęs. Paklausiau mamos, už kiek galiu išsirinkti lego, mama paklausė Kaimiečio už kiek aš galiu išsirinkti lego, Kaimietis pasakė tegul renkasi kokį nori (!), aš vos nenualpau iš laimės, beliko tik nuspręsti, ar imti fortą už keturis šimtus kažkiek litų, ar policijos nuovadą už keturis šimtus kažkiek litų, BET. tada mama pasakė Kaimiečiui nebūk išlaidus, nebūk durnas (mano mama per daug gailėjo vyrų pinigų), tegul pigesnį renkasi. aš ilgai dar pykau ant mamos dėl to. viskas baigėsi tuo, kad išsirinkau ilgą policijos automobilį su sekimo įranga ir t.t., ir dar buvo motociklininkas, ir vagis, aišku, bet.. iš galvos niekaip neišėjo tai, kad jau beveik laikiau rankose fortą. (aš dar ir dabar noriu lego. kokio nors didelio, brangaus. jeigu kada nors man gerai seksis su pinigais ir būsiu vis dar vienišas, aš sau pasidovanosiu lego už daug šimtų litų. o jeigu turėsiu vaikų, tai jiems dovanosiu lego, nes kažkur skaičiau, kad tai gerina/lavina jų motoriką. nežinau, kas ta motorika, bet tiek to.)

kitas vyras, Rimukas, dažnai paskambindavo mamai, paplepėdavo telefonu, o kartą įsidrąsino ir atėjo į svečius. Man tuo metu buvo maždaug 14-15 metų, aš jau klausiau Metallicą ir neseniai buvau atradęs Nirvaną. Rimukas tą kartą atsinešė vyno ar likerio, ir jie su mama sėdėjo, kalbėjo, ir gėrė tą, ką Rimukas atsinešė. Man mama jau seniai buvo papasakojusi apie savo gėrimo taktiką, taigi aš buvau ramus, nes žinojau, jog mano mama niekad neprisigeria. O Rimukas nežinojo, kad mano mama apgaudinėja gerdama, taigi jis ėmė ir gan greitai apgirto. Čia dar reikia pridurti, jog Rimukas turėjo žmoną ir du mažus vaikus, bet jam ir žmonai nesisekė gerai sutarti, taigi jis buvo nusivylęs šeimyniniu gyvenimu. Jis buvo pora metų jaunesnis už mano mamą, ir mano mama visada kartodavo „jis dar toks jaunas ir kvailas“. Bet dabar reikia grįžti prie to, kad Rimukas, viešėdamas pas mus, apgirto. Apgirtęs nusprendė eiti namo, bet dar užėjo į mano kambarį atsisveikinti manęs. Aš kaip tik tuo metu klausiau Metallicą, jis žinojo tą grupę ir paprašė, kad paleisčiau jam dainą „Whiskey in the jar“, tai aš jam ir paleidau. Jis sakė, kad jam labai patinka šita daina, ir tą akimirką aš supratau, kad man visai patiktų toks mamos draugas kaip Rimukas. Tuomet aš nusprendžiau jam paleisti Nirvanos „Smells like teen spirit“, jis paklausė šiek tiek ir pasakė, kad Metallica‘os „Whiskey in the jar“ yra geresnė. Aš taip nemaniau, bet nepaisant mūsų nuomonių nesutapimo jis vis tiek išliko man teigiamas vyriškis.

Rimukas buvo ir antrą kartą atėjęs pas mus, ir vėl pasigėrė, o daugiau jis nebeatėjo. Vėliau sužinojau, kad jis išsiskyrė su žmona, ji išvyko į užsienį, o jis liko su dviem mažais vaikais, susirado kitą moterį ir gyvena sau laimingas.

O apie fūros vairuotoją nėra ką per daug pasakoti. Jis buvo stambus, jo veidas buvo nemalonus, bajeriai buvo išvien pošli, bet jis buvo tikrai linksmas ir ant jo pykti negalėjai. Nepamenu, kaip mama su juo susipažino, bet žinau, jog jis visada įsiprašydavo pas mus į svečius, ir kartą man mama prasitarė, jog nors jis ir negražus, bet vis tiek kažkoks šiltas žmogus, tik jai nepatiko, kad jis labai pasileidęs. Aišku, tarp mano mamos ir jo (pamiršau vardą) nieko nebuvo, o po naujųjų metų jis pradėjo vėl važinėti su fūra ir daugiau pas mus nebeužsuko. Juokingiausia, ką jis yra pasakęs buvo tai: aš žinau, kad aš tau negražus, bet būk man gera, prašau, leisk pernakvot nors ir ant žemės.

Dar labai įsimintinos Kalėdos būdavo tos, kurias sutikdavom su tėvu. Nežinau, kiek tokių Kalėdų buvo, nes jau nepamenu, kiek kartų mano tėvai bandė kartu gyventi. Prisimenu, pirmosios Kalėdos buvo fainos: man – 9 metai, tėvas pirmą kartą grįžo į šeimą, aš jaučiuosi pilnavertis vaikas. Tiesa, po naujųjų metų mano tėvai susipyko ir aš vėl likau be tėvo.

Žinau, kad turėjo būti Kalėdos su abiem tėvais, kai buvau 6 klasėje, tačiau jų nepamenu. Užtat pamenu tas, kai buvau 7 klasėje: mes nuvažiavom pas tėvą į Šiaulius (kariuomenėje karininkai rotuojami, t.y. jie negali dirbti visą laiką viename dalinyje, taigi tėvą iš Alytaus rotavo į Šiaulius), Kūčioms buvo visko be galo daug pripirkta, aš valgiau visokiausius dalykus, gėriau limonadą ir t.t, visi buvom laimingi. O po to aš apsivėmiau ir nuėjau miegoti (iš klasioko Mantelio po to sužinojau, jog jam paleido vidurius per Kūčias). Po kiek laiko nubudęs girdėjau, jog kitame kambaryje mama verkia, o tėvas nieko nekalba, ir supratau, kad vėl viskas blogai. Kalėdų dienos ir visos kitos dienos iki naujųjų metų buvo siaubingos: tėvai nesikalbėjo ir kiekvienas bandė priversti mane palaikyti jo poziciją. Po naujų metų sutiktuvių grįžom visi į Alytų, įėjęs į butą pasakiau „kaip gražu – kilimai!“ (nes Šiauliuose tėvo bute nebuvo kilimų, ir tai buvo labai keista, nes niekad gyvenime aš nebuvau bute be kilimų).

Kai buvau 9 ar 10 klasėje, tėvas vėl bandė grįžti į šeimą. Buvo pirmoji Kalėdų diena, tėvas atvažiavo taksi išgėręs ir puolė atsiprašinėti už viską. Stovėjom koridoriuj trise: tėvas, mama ir aš. Mama ašarojo, tėvas irgi, o aš stovėjau nuleidęs galvą žemyn. Tėvas klausė, ar gali grįžti, mama sakė „nežinau, nežinau“. Vėliau mama perkėlė visą naštą man: tegul vaikas pasako, ar nori. Blogiausia, jog tuomet aš jaučiau, kad pati mama nori, kad tėvas grįžtų. Nesupratau, kodėl, gal todėl, kad baigtųsi šita kankynė koridoriuje. Turbūt ji žinojo, jog grįžęs jis greit vis tiek dings, tai per daug nesisielojo dėl to, koks mano pasirinkimas bus. O mano pasirinkimas buvo toks: aš nenoriu, kad tėvas grįžtų, nes su mama gyvenam ramiai, o kai jis grįžta, anksčiau ar vėliau prasideda visokios nesąmonės ir aš tampu jų abiejų karo lauku. Kad ir kaip bebūtų, aš pasakiau „noriu“ – iš dalies dėl mamos neryžtingumo, iš dalies dėl to, kad kažkiek prisibijojau tėvo. Po to aš nuėjau prie kompiuterio ir bandžiau iš klausos užrašyti Nirvanos „You know you‘re right“ dainos tekstą, nes tuo metu dar neturėjau interneto.

Tąkart visi kartu praleidom Kalėdas, sutikom naujuosius, o po naujųjų tėvai susipyko kalbėdami telefonu ir mes vėl likom tik su mama. Tai manęs jau nebestebino.

Ką gi, dabar man jau pats laikas eiti rašyti rašto darbą apie Naujosios Zelandijos, Pietų Afrikos Respublikos, JAV ir Didžiosios Britanijos prieigos prie archyvuose saugomų dokumentų teisinį reglamentavimą ;)

Žymos: , , , , , , , , ,

16 atsakymai to “Kalėdiniai Vyrai”

  1. Salomėja Says:

    Nu po šimto metų užsiprenumeravau naują blogą. Tai yra šitą.

  2. Salomėja Says:

    Nu po šimto metų užsiprenumeravau naują blogą. Tai yra šitą.

  3. Miga Says:

    Visi bent kiek protingi vyrai turėtų rodyt dėmesį vaikams, moterų tų, kurioms įsiteigti nori – čia sena kaip pasaulis taisyklė, net sumanumo nereikia. Kažkodėl mano tėvo moterys niekuomet simpatijos man nejautė. O ir apsimesti, kad jaučia patingėdavo. Matyt, net elementariausios nuovokos stigo :D
    O kam tie apribojimai dėl vienišumo?! Jei norisi lego, tai reikia turėti lego. Visada reikia (norėti) turėti, ko norisi.

  4. Miga Says:

    Visi bent kiek protingi vyrai turėtų rodyt dėmesį vaikams, moterų tų, kurioms įsiteigti nori – čia sena kaip pasaulis taisyklė, net sumanumo nereikia. Kažkodėl mano tėvo moterys niekuomet simpatijos man nejautė. O ir apsimesti, kad jaučia patingėdavo. Matyt, net elementariausios nuovokos stigo :D
    O kam tie apribojimai dėl vienišumo?! Jei norisi lego, tai reikia turėti lego. Visada reikia (norėti) turėti, ko norisi.

  5. Salomėja Says:

    P.S. apie lego – aš tai ir dabar labai labai norėčiau, kad man kas lego padovanotų. Konstruktoriai buvo mieliausi žaislai. deja, kai atsirado lego, mane jau laikė didele ir niekas nepirko, o ir kaina buvo mūsų šeimai neįkandama. Dar labai norėčiau traukinuko su bėgiais :)))

  6. Salomėja Says:

    P.S. apie lego – aš tai ir dabar labai labai norėčiau, kad man kas lego padovanotų. Konstruktoriai buvo mieliausi žaislai. deja, kai atsirado lego, mane jau laikė didele ir niekas nepirko, o ir kaina buvo mūsų šeimai neįkandama. Dar labai norėčiau traukinuko su bėgiais :)))

  7. deathblow Says:

    Salomėja > labai malonu, kad populiariausia lietuviška internetinė SalomEja parodė man tok dėmesį ;)

  8. deathblow Says:

    Salomėja > labai malonu, kad populiariausia lietuviška internetinė SalomEja parodė man tok dėmesį ;)

  9. alkoholikairnieksai Says:

    tavo mama man kuo toliau tuo labiau atrodo Labai Žavi Moteris.
    ir puikus įrašas!

  10. alkoholikairnieksai Says:

    tavo mama man kuo toliau tuo labiau atrodo Labai Žavi Moteris.
    ir puikus įrašas!

  11. alkoholikairnieksai Says:

    beje, likau apšalus dėl lego kainų. už kąąąąąą tie 400 ?? ir dabar taip brangiai kainuoja ?

  12. alkoholikairnieksai Says:

    beje, likau apšalus dėl lego kainų. už kąąąąąą tie 400 ?? ir dabar taip brangiai kainuoja ?

  13. deathblow Says:

    kai buvau mažas, tie dideli lego konstruktoriai (fortas, policijos nuovada) atrodė labai dideli. apie kainas vaikas būdamas negalvojau, nors supratau, jog kainuoja daug. tuo metu atrodė verta tiek ;) dabar kainuoja šiek tiek pigiau, pvz. policijos nuovada – 360lt.

  14. deathblow Says:

    kai buvau mažas, tie dideli lego konstruktoriai (fortas, policijos nuovada) atrodė labai dideli. apie kainas vaikas būdamas negalvojau, nors supratau, jog kainuoja daug. tuo metu atrodė verta tiek ;) dabar kainuoja šiek tiek pigiau, pvz. policijos nuovada – 360lt.

  15. Pieštukėlis Says:

    Vistiek daug, maniau atpigo per tiek metų, bet ką čia labai atpigsi. :) Geri įrašai tavo, lyg knygą skaityčiau.

  16. deathblow Says:

    ačiū.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: