Vilko Mėnuo

šiandien niūriai pagalvojau: gali juk būti, kad ir kaip aš stengiuosi išvengti tuštybės (rečiau geriu ir ypatingai mažiau rūkau), tuštybė mane jau seniai pasiekusi, gal net prieš tą dieną, kai nusipirkau su drauge pirmą cigarečių pakelį, ar kai pradėjau gerti alų. ar ta tuštybė prasidėjo su alkoholiu ir cigaretėmis? ne. tai jau buvo manyje. kaip ir visas tas idealų, tikslų vaikymasis, kuris baigiasi iškart, kai tik užsižiūriu į blizgučius, kai nustoju galvoti apie didelius dalykus ir apsistoju ties gražiomis smulkmenos, iš kurių vėliau neišeina nieko rimto sukurti. turbūt normalu sakyti, kad gražus moters veidas yra tik gražus moters veidas, kad kojos, vertos nuodėmės, pasikartos dar šimtus kartų, o tavo įgeidį draugauti su kokia nors mergina lemia viso labo baimė būti vienam, nes tik būdamas vienas matai savo tuštybę ir negali jos paslėpti: tavo visa matanti trečia akis niekad nepaleidžia tavęs iš savo akiračio.

gali būti, kad aš jau nuvariau save į užribį, kurio taip norėjau išvengti. esu su visais tais netikusiais žmonėmis, kuriuos prisimindavau, bandydamas save atgrasinti nuo tuštybės, bet vis dar manausi esąs ne toks kaip jie.

– – –

ko aš niekad nesupratau, nes esu naivus: jeigu šeima problematiška 362 dienas per metus, tai kokia tikimybė, jog per Kūčias ir Kalėdas viskas bus gerai?

pavargstu būti susikaldžiusioje, netaisyklingoje šeimoje, tačiau tuo pat metu neįsivaizduoju savęs kitokioje šeimoje. šeima mane apibrėžia, įtakoja.

kaip, pvz., ir merginos, su kuriomis bendrauju, arba merginos, kurios man patinka: paanalizavus mano mėgstamas merginas, galima padaryti išvadą, jog aš baidausi normalių ir mėgstu linkusias į depresiją, problematiškas. kodėl taip yra, neaišku, bet gali būti, jog aš pats jaučiuosi netikęs, todėl nesinori savęs užkrauti normalioms.

– – –

vasarą vienišumas vienu metu smaugė, bet vėliau jis kažkur pradingo, gyvenau sau laimingas ir ramus, o dabar jis vėl sugrįžo. praleisti du metus vienam nebuvo nei sunku, nei lengva. blogiausia, jog kartais tas noras būti su kažkuo ir dėl kažko, kažkam aplankydavo netikėtai, pvz. geriant alų su draugais, klausantis koncerto, smagiai leidžiant laiką. tas jausmas aplankydavo, ir aš imdavau grimzti į save, draugai ir alaus bokalai likdavo čia pat šalia manęs, stalas likdavo, mano rankos – ant jo, kėdės likdavo, mūsų užpakaliai ar sukeltos kojos – ant jų, kažkur vykdavo pokalbiai, žmonės kalbėdavo, tačiau aš jau būdavau pradingęs. vos viena mintis – vienas – viena mintis, ir vakaras sugadintas man, atsiranda tas alkoholiu ir pokalbiais neištrinamas jausmas, jog esu niekam ir dėl nieko. net kai jausmas pradingsta ir aš sugrįžtu pas draugus, kėdės, talpas su alkoholiu, būnu jau pažymėtas, būnu pats sau nebelinksmas ir nebeįdomus. pokalbiai, nors vyksta ir toliau, manęs jau taip nebejaudina, nebelinksmina, aš daug ką praleidžiu pro ausis; galų gale užknisu pats save dėl to ką tk aplankiusio savigailos jausmo ir imu pykti ant savęs, kad nesusilaikau nuo mąstymo apie tai, apie ką nereikia mąstyti.

du metai, kelios galimybės kurti santykius, bet nė viena iš jų nerealizuota: ir dėl manęs, ir dėl kito žmogaus.

vėliau viskas tampa sudėtingiau, negu tikėjaisi, kad bus. muzika nebestebina, alus nebesigeria, buvimas su draugais neprablaško. vaikštai kaip pats savo šešėlis, neįdomus net pats sau. aišku būna nušvitimų, atrodo, net nuostabių pažinčių su viena ar kita mergina, kurios kartais net priverčia susimąstyti apie gražius ir amžinus dalykus, kurių trokšti jau taip ilgai. tačiau nušvitimai irgi praeina, lyg man ir tiems dalykams jau būtų nepakeliui, ir tampa visai neaišku, ko aš iš tiesų ieškau ir ko man reikia.

vėl noriu būti surastas ir išgelbėtas. tai labai kvailas, egoistiškas noras, bet jis dažnai mane aplanko. lyg būčiau kvaila avelė, nesugebanti nieko padaryti pati. dieve, neleisk man būti taip lengvai išgelbėtam, nes tokie kaip aš niekad to nesugeba deramai įvertinti.

Žymos: , , , , , ,

4 atsakymai to “Vilko Mėnuo”

  1. Paulius Says:

    Toks dalykas kaip “taisyklinga” šeima egzistuoja, tik teorijoje, kiekviena šeima turi savo ypatybių, sunkumų, nelaimių. Bet, kaip ir sakei, ta šeima įtakoja. Aš, tik noriu patikslint, kaip ta šeima tvarkosi su tais sunkumais, tai tave įtakoja, ugdo kaip žmogų ir asmenybę.
    Jei galima, norisi paklaust, kodėl pas tave toks didelis noras kurti santykius? Kokios dalelės santykių, tau taip trūksta dabar? Nes kaip skaitau, susidaro mintis jog tu labai rimtai žiūri į juos ir planuoji (“galimybė kurti”, “nerelizuota”) ir neleidi jiems vystytis patiems.

  2. deathblow Says:

    na, taip jau nutiko, jog užaugau galvodamas, kad negaliu būti pilnai laimingas, jeigu būsiu vienas, todėl man santykiai tokie svarbūs.

    o santykių planavimas reiškia gebėjimą suprasti, ko man reikia ar nereikia, taigi planuodamas aš galiu nuspręsti kaip toliau bendrausiu su mergina: leisiu suprasti, kad ji manęs nedomina kaip mergina, bet domina kaip draugė/žmogus ir t.t. kodėl turėčiau leisti vystytis santykiams, jeigu pvz. matau, jog man ta mergina iš tiesų nepatinka?

  3. Salomėja Says:

    “negaliu būti pilnai laimingas, jeigu būsiu vienas” – labai primena mano exvyrą :). Bet žinok patirtis rodo, kad tai ką galima pavadinti santykiais atsiranda arba pradingsta be tavo įsikišimo :)
    O jei mergina iš tiesų nepatinka, tai santykiai niekaip nesivystys patys (todėl drąsiai viską galima palikti srovei, vistiek nenuneš ten kur suki), nebent esi didžiausias veidmainis :)

  4. rut Says:

    surasi kai nustosi ieškoti :)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: