Mokykla #3

Žiauriai depresyvus rašinėlis tema “sutikau save ateityje” (ar kažkaip pan.). Iš pradžių rašiau absurdišką rašinį, kad esu mafijos narys, bet po to parašiau naują rašinį. Mokytoja skaitė prieš visą klasę, o aš sėdėjau rausdamas, nes dvi merginos, aprašytos rašinyje, buvo mano klasiokės, ir visi viską suprato ;) Čia pateikiu rašinio gražią versiją, nors radau ir juodraštinę, bet joje labai daug neesminių dalykų prirašyta ir išlietas pyktis ant vieno klasioko.

– – –

2002 m., vasaris

Vėl išaušo rytas. Tik jis jau nebe toks mielas. Jau neisiu į kiemą žaisti krepšinio, vos tik atsikėlęs, dar nenusiprausęs ir nepavalgęs. Jau praėjo tie laikai. Sąnarius gelia skausmas, galvoje tuščia. Ir šypsena jau nebe ta… Trūksta kelių priekinių dantų. Ant kaktos išsibarstę raukšlės. kur dingo tie smagūs laikai?!

Man jau 37-eri metai. Ir ką gi aš nuveikiau per tiek daug (o gal mažai?) laiko? Visada sau sakiau, kad mano gyvenimas bus kitoks, nei kitų. Jis bus išskirtinis! Aš vis kartodavau, kad stengsiuosi padaryti savo gyvenimą kuo geresniu. Ne, Povilas nesiruošia būti laiko švaistytoju.

***

Labai aiškiai prisimenu tą dieną, kai vakare klausydamasis muzikos pasakiau savo motinai:

– Žinai, ką?! Kai užaugsiu būsiu muzikantu!

– Eik jau, – kalbėjo mama

– Aš pažadu – būsiu muzikantas ir grosiu gitara! Pažadu!

– Niekada neprižadėk tų dalykų, kai pats nesi tikras ar juos išpildysi, – mamos žodžiai dar ir dabar man įstrigę širdyje. Aš jų iki šiol nenoriu priimti, kaip tikros tiesos.

Taigi gitaristu netapau. Pažadų ir svajonių neužteko, kad tapčiau muzikantu. Vienas pažadas iš milijono jau neištesėtas.

***

Žiūriu, o tiksliau sakant – spoksau į kieme žaidžiančius vaikus. Jiems dar visas gyvenimas prieš akis. Dar tik karą žaidžia, dar tik mokyklą lankyti pradėjo. Jų laukia tolima ateitis. Bet ne, aš jiems nepavydžiu.

Kiekvienas žmogus yra savo laimės kalvis. Pats žmogus nulemia savo laimės dydį. Mano laimė siekė šimtą procentų.

Kažkada savo rankose turėjau didžiausią kada nors galvoje subrendusią svajonę.

Kai buvau gal aštuoniolikos metų, labai rimtai draugavau su klasioke. Tai buvo didžiausia patirta laimė (ir kartu nelaimė) gyvenime! Kas galėjo patikėti, kad aš su ja draugausiu?!

Dvyliktoje klasėje per anglų kalbos pamoką, taip jau susiklostė aplinkybės, kad teko sėsti pas Kitną (čia Jos slapyvardis) į suolą. Man buvo nieko įvykusi permaina, bet ar jai tai taip pat patiko? Abejoju…

Abu per pamokas karts nuo karto paplepėdavome. Temos buvo visada tos pačios: kaip sekasi, kaip šeimos reikalai, kaip meilėj? Į pirmus klausimus atsakydavau, o į klausimą apie meilę visada atsakydavau mykimu. Ji atsakymą suprasdavo – aš vis vienas. Aš jos apie meilę niekada neklausdavau – juk ji graži! Kokios Kitnai gali kilti problemos meilėje? Tai kvaila!

Ir vis dėl to kartą įsigudrinau jos paklausti kaip jai sekasi meilėje.

***

Tik dabar supratau, kad ji tokia pati kaip ir visi. Jai irgi skaudūs šeimos barniai. Ji tokia pat trapi. Kitna labai panaši į mane. Mano svajonių svajonė taip pat yra dūžtanti. Ji man pasakodama apie savo nelaimes per anglų pamoką vos nepravirko. Mačiau kaip jos akyse kaupėsi ašaros.

Taip ir tapome gerais draugais. Šnekučiuodavomės vis daugiau. Susirašinėdavome sms‘ais. Tada jau niekas negalėdavo trukdyti. Net Aringas.

Jis irbuvo tas asmuo, kuris visaip mums trukdė. Jis man labai įgrysdavo. Kartais norėdavosi jam toje pačioje vietoje visus dantis išbarškinti. Aringas taip pat buvo iki ausų įsimylėjęs Kitną. Mes juk konkurentai. Jis negalėjo suprasti kaip man pasisekė „pakabinti” Kitną. Žinoma, jeigu aš būčiau bandęs atkreipti jos dėmesį, taip kaip daro Aringas (laužo rankas, smaugia ir pan.), tai tikriausiai dabar vis dar tik sapnuočiau Kitną.

***

Meilėje sekėsi puikiai. Deja moksle…

Visai apleidau pamokas. Aš lyg užsnūdau antrame pusmetyje. O juk visada taip puikiai (beveik puikiai) sekėsi. Meilė daro savo! Mokslo metams pasibaigus (visgi sugebėjau baigti tik su vienu aštuonetu) net nežinojau kur stosiu.

Visą vasarą skyriau tik Kitnai. Abu važiuodavome prie ežerų. Buvome ir Palangoje. O jeigu nebūdavo ką veikti, tiesiog gulėdavome laukuose ir žiūrėdavome į dangų. Taip tysodavome tol kol danguje užsižiebdavo pirmosios žvaigždės. Gyvenimo nešvaistėme!

Tik ateitis kėlė baimę. Juk reiks kur nors studijuoti! Kaip mes išsiskirsim? Prižadėjome rašyti laiškus, kalbėtis telefonu…

Studijuoti sekėsi puikiai. Artėjo Kalėdos. Susitarėme susitikti Alytuje. Aš taip jos pasiilgau. Pasiilgau meilės, šilumos.

***

Taip ir nesulaukiau.

Trumputis rasos lašo gyvenimas. Kaip ir žmogaus.

Kiekvienas žaidimas turi pabaigą. Šis taip pat turi.

Trumpas buvo jos gyvenimas. Mūsų žaidimas „meilė” priėjo pabaigą. Mes išsiskyrėme amžiams. Dabar žaidimas persivadino. „Kančia”.

Laidotuvės buvo mano pats skaudžiausias išgyvenimas. Tiek neverkiau net per savo motinos laidotuves.

Kitna žuvo autoavarijoje, kai važiavo į Alytų.

Po to labai puoliau. Nesiskyriau su degtinės buteliu. Pradėjau rūkyti. Žaidimas „kančia” dar tik prasidėjo.

***

Tikriausiai būčiau dar žemiau puolęs, jei būčiau nesutikęs Čečmekės. Ji mane ištraukė iš šio pragaro. Man padėjo susivokti. Man įrodė, kad dar verta dėl ko gyventi. Verta gyvuoti atmerktomis akimis ir blaiviu protu. Aš dar ir dabar jai dėkingas.

Po kelių metų su savo „gelbėtoja” susituokiau. Mano beprasmis gyvenimas tapo vėl šviesiu ir kupinu vilties.

***

Turiu du vaikus. Mergaitei 10,  berniukui 8. Gyvenu pilnavertį gyvenimą.

Laikas bėga. Jis nelaukia. Gyvenimas nestovi vietoje. Žaidimas vėl žaidžiamas. Jo pavadinimas vėl „meilė”. Kaip gera jausti, jog esi kažkam reikalingas.

Aš pažadėjau, kad mano gyvenimas bus išskirtinis. Jis nebus nuobodus. Aš stengiausi, kad taip ir būtų. Įsikišo Ponas Likimas ir pasuko mano gyvenimą kita vaga.

Galiu visiems pasakyti – nesu laiko švaistytojas!

Aš nesigailiu prabėgusių metų. Juk dar nei 50-ies neturiu. Mano gyvenimas sėkmingas.

…bet aš vis dar savo gyvenimą stengiuosi padaryti kuo geresnį.

(Sakėt, kad pabandyčiau rimtai. Pabandžiau!)

Žymos: , , , , ,

4 atsakymai to “Mokykla #3”

  1. Dainius Says:

    Pamenu pavydėjau tau, kai mokytoja gyrė už šį rašinį, bet dabar jau suprantu kad man dar buvo (ir yra?) toli iki tavęs :)))) Respect :) Ypač už

    “Tada jau niekas negalėdavo trukdyti. Net Aringas.”

    “…taip kaip daro Aringas (laužo rankas, smaugia ir pan.)…”

    “Tikriausiai būčiau dar žemiau puolęs, jei būčiau nesutikęs Čečmekės.”

    :)))))

  2. Dainius Says:

    Pamenu pavydėjau tau, kai mokytoja gyrė už šį rašinį, bet dabar jau suprantu kad man dar buvo (ir yra?) toli iki tavęs :)))) Respect :) Ypač už

    “Tada jau niekas negalėdavo trukdyti. Net Aringas.”

    “…taip kaip daro Aringas (laužo rankas, smaugia ir pan.)…”

    “Tikriausiai būčiau dar žemiau puolęs, jei būčiau nesutikęs Čečmekės.”

    :)))))

  3. matrica Says:

    “Laikas bėga. Jis nelaukia. Gyvenimas nestovi vietoje.” :DDD
    Aš iš tiesų visada jaudinuosi prieš skaitydama tokius atvirokus (net jei tai fikcija) rašinius – kažkaip nejauku. Tad per vidurį kokius penkis kartus ruošiuosi mesti skaityti, bet ištvėriau iki galo ir turiu pasakyti, kad samgus rašinėlis pavyko. Pralinksmino :)

  4. matrica Says:

    “Laikas bėga. Jis nelaukia. Gyvenimas nestovi vietoje.” :DDD
    Aš iš tiesų visada jaudinuosi prieš skaitydama tokius atvirokus (net jei tai fikcija) rašinius – kažkaip nejauku. Tad per vidurį kokius penkis kartus ruošiuosi mesti skaityti, bet ištvėriau iki galo ir turiu pasakyti, kad samgus rašinėlis pavyko. Pralinksmino :)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: