“Vėl Pamečiau Sielą, Vėl“

Kai viskas, atrodo, krenta iš rankų, kai nebegaliu surasti ramybės pats savyje ir artimų žmonių kompanijoje, kai pats savęs baidausi, savimi bodžiuosi, bet vis tiek sau vergauju, ateina laikas, kai nusiraminimo ieškau senuose numylėtuose žodžiuose. Keista, bet Charles Bukowski eilėraščiai sugeba suteikti tą mažytę viltį, kurios būtent ir reikia (nes per didelė viltis pakenktų).

– – –

Charles Bukowski – Tą naktį, kai ruošiausi mirti

tą naktį, kai ruošiausi mirti
prakaituodamas savo lovoje
girdėjau svirplius
kačių peštynes kieme
jutau kaip per čiužinį skverbiasi
mano siela
jei nespėjus pasiekti grindų pašokau
buvau per silpnas vaikščioti
bet vaikščiojau, uždegiau visas šviesas
grįžau į lovą
vėl pamečiau sielą vėl
pašokau
uždegiau visas šviesas
turėjau septynerių metų dukterį
ji tikrai nenorėtų, kad aš mirčiau
kitaip kam visa tai
kitaip visa tai nesvarbu

tą naktį
nieks taip ir nepaskambino
nieks neatėjo nešinas alumi
nepaskambino net mano moteris
girdėjau tik svirplius
buvo karšta
o aš guliau ir kėliausi
guliau ir kėliausi
kol pirmi saulės spinduliai prasiskverbė pro langus
pro krūmus
tada atsiguliau į lovą
siela saugiai
slypėjo viduj
ir miegojau
dabar eina ir eina žmones
beldžia į langus ir duris
skamba telefonas
telefonas skamba ir skamba
paštu gaunu nuostabius laiškus
pilnus neapykantos ir meilės
viskas kaip visada

– – –

Charles Bukowski – Atokvėpis

man reikia pereiti šaligatviu
ir kur nors
ūksmingą popietę
rasti staliuką
šalia kavinės
atsisėsti
užsisakyti išgerti
aš noriu sėdėti ten
su savo gėrimu
aš noriu
kad ant staliuko
nutūptų musė.

o tada
aš norėčiau
kad pro šalį praeitų
moteris žalia suknele.
noriu
kad pro šalį prabėgtų šuo
storas šuo
trumpu rudu kailiu
ir besišypsančiomis akimis.

aš noriu taip ir numirti
ten besėdėdamas.
noriu numirti
sėdėdamas
plačiai atmerktomis
akimis.

aš norėčiau
kad virš galvos man
praskristų lėktuvas.

norėčiau
kad pro šalį praeitų
moteris žydra suknele.
o tada lai prabėga
tas pats šuo
trumpu rudu kailiu
ir besišypsančiomis akimis.
to man pakaks su kaupu
po visko kas buvo
po visko kas liko

– – –

Visko tiek daug ir kartu per mažai, kad įstengčiau susiimti ir nuskinti pergalę prieš save.

Žymos: , ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: