Kelionė Po Lietuvą (2010 m. Vasara)

Nutariau pagaliau padaryti įrašą apie kelionę po Lietuvą, kuri vyko 2010 m. vasarą.

– – –

1 DIENA

Šįryt prabudom apie 08.30h. Pabėgau nuo visų į kempingo virtuvę, kad galėčiau ramiai parašyt apie kelionės pirmąją dieną.

Vakar išvažiavom paimt kambarioko draugės, bet važiuodami prisiminėm, jog užmiršom šašlykus. Teko grįžti atgal. Taip išėjo, jog pavėlavom išvažiuoti iš Vilniaus.

Nežinau, kada buvom už Molėtų esančioje astronomijos observatorijoje, bet ten irgi vėlavom. Gidas nepyko, ir šiaip buvo fainas. Iš pradžių rodė filmukus ir nuotraukas per projektorių, po to vedė prie didelio teleskopo. Kol buvom salėj ir žiūrėjom, ką jis rodo per projektorių, visus ėmė migdyti, o Kęstas vienu metu visai užsimerkęs buvo ir jo galva pamažu linko žemyn ;) Šiaip buvo įdomu (o kokie man gražūs ūkai!), tik kėlimasis anksti ryte ir prieblanda salėje darė savo. Dar kol buvom salėj, gidas davė geležinį akmenį, kuris nežinau kada nukrito į Žemę. Akmuo buvo labai karštas man (aš jautriai reaguoju į karštus dalykus savo delnuose; kažkur skaičiau arba kažkas sakė, jog moterys visada kantresnės karščio atžvilgiu nei vyrai) ir šiltas kitiems. Vėliau, kai nuėjom į bokštą, kuriame įtaisytas teleskopas, ten mums leido paspausti kelis mygtukus – bokšto kupolas pasisuko ir atsivėrė nedidelė anga jame.

Molėtai (fone matosi ne ta vieta, kurioje lankėmės)

Molėtai (fone matosi ne ta vieta, kurioje lankėmės)

Pasisėmę astronominių žinių važiavom link ežero, bet truputį blogai nuvažiavom. Iš pradžių kelionės maršrutus buvom susidarė per google maps, bet kelionės pradžioje viename automobilyje kambariokas naudojo GPS įrangą. Teko pavažinėti siaurais duobėtais keliukais ir žvyrkeliu, kol pasiekėm ežerą, nes GPS buvo nustatyta, kad šis gali rodyti ir visokius off-road‘us. Tiesa, nuvažiavus prie ežero paaiškėjo, jog nuvažiavom net ne prie to ežero, prie kurio planavom: Alnio ežerą pakeitė visai šalia jo buvęs Stirnių ežeras. Ten radom be galo daug kemperių ir palapinių. Apsistojom prie vieno laisvo stalo, ten maloni moteris mums papasakojo kaip čia kas, buvo maloni iki negalėjimo. Mes irgi stengėmės būti malonūs. Įdomu tai, jog ta moteris užsiminė, kad ji čia stovyklauja nuo balandžio mėnesio. Pagalvojau, kad aš taip negalėčiau.

Vienintelė nuotrauka, padaryta prie ežero, kurioje nesimato niekieno pilvų, krūtinių ir t.t.

Vienintelė nuotrauka, padaryta prie ežero, kurioje nesimato niekieno pilvų, krūtinių ir t.t.

Nusimaudę ir pavalgę nusprendėm, kad dėl mūsų vėlavimo pagal kelionės maršrutą reikia atsisakyti poros vietų, kurias buvom numatę aplankyti. Sutarėm, kad nevažiuosim į Ledakalnį ir ten ar kažkur šalia esantį apžvalgos bokštą.

Kitas sustojimas buvo Palūšė. Ten mano kambariokai kempinge šventė savo bakalauro baigimą ir jau iš anksto buvo numatę, kad mes ten apsilankysim ir šitos mūsų kelionės metu. Palūšėj sustojom prie ežero ir pasukom botanikos taku. Buvau jau keistai apgirtęs, oras Palūšėj buvo labai tvankus, arba man tik taip atrodė. Šiaip visi nusivylėm tuo botanikos taku, tikėjomės kažko Tokio, bet nieko tokio ten nebuvo.

Palūšės botanikos takas

Palūšės botanikos takas

Tiesa, šauni vieta buvo pasėdėti ant lieptelio virš pelkės ir dar buvo smagu pabėgioti liepteliu tarp didelių išsikėrojusių nendrių.

Palūšė, alkoholinis lieptelis

Palūšė, alkoholinis lieptelis

Grįžę prie ežero nusprendėm, kad valtimis neplaukiosim, tai šiaip nusimaudę sėdom į automobilius ir pasukom link Zarasų. Kažkokiu būdu nepastebėjom kelio ženklo į kempingą ir nuvažiavom į patį Zarasų centrą, nors visi žinojom, kad kempingas turi būti dar prieš pasiekiant miestą. Centre Kęstui kilo problemų dėl sysiū, nes aplink nebuvo kur to daryti, ir galų gale taip ir nesupratau, kur jis tai padarė, nes bėgiojo kelias minutes tarp kažkokio namo, bažnyčios ir dar kažkokio pastato ;) Apsukę ratą po Zarasus pasukom atgal ir kempingą radom. Kempingas buvo keistas tuo, jog mes jame buvom vieninteliai poilsiautojai. Po valandos atvažiavo šeimyna, dar po kitos – porelė. Buvom patys triukšmingiausia kempinge to net nenorėdami.

Zarasų kempingas

Zarasų kempingas

Kol kepė šašlykai, spardėm kamuolį, gėrėm alų. Mano girtumas jau seniai buvo pasiekęs vieną ribą, kuri nekito; tam tikra prasme jaučiausi blaivus. Ežero krantas buvo vienintelė bloga kempingo vieta, o maudymuisi skirtas siauras ruožas, visa kita apaugę įvairiomis žolėmis. Likusį vakarą praleidom gerdami alų, kalbėdami apie ateities perspektyvas, darbą, panas ir t.t. Miegoti nuėjom trečią, nes kai tik išgerdavom vieną Vilniaus pilstomo alaus dvilitrinį butelį, tai kažkas sakydavo „na, gal dar vieną?“, ir visi sutikdavo, sakydami „jo, dar vieną ir eisim miegot“. Neaišku, kiek buvo išgerta tų „paskutinių“ butelių.

Smagiausia dienos akimirka: su kambarioku Tadu sėdim Kęsto džipo gale, garsiai groja Pearl Jam „Keep on rockin‘ in the free world“, o mes trise dainuojam, rėkiam ;)

Nesmagiausia dienos akimirka: mes užstojom siaurą miško keliuką dviems automobiliams, nes Kęstas su kitu vairuotoju išėjo paieškoti ežero, ir dabar jų nėra, ir jie vis negrįžta, ir nemalonu taip. Gerai, kad bent tie žmonės buvo kantrūs ir nepikti.

– – –

2 DIENA

Vilniaus pilstomas nefiltruotas (gyvas) alus gal ir skanus, bet turi minusą – visą rytą man pučia pilvą nuo jo. Problemų turiu ne aš vienas: Tadui šiaip pagirios, o Džimiui kažkas nutinka su galva, gal netyčia persikaitina, ar ką. Kęstas pusryčiams daro kopūstienę, kurios niekas beveik nenori valgyti. Diena karšta nuo pat ryto.

Kęsto kopūstienė

Kęsto kopūstienė

Zarasų žurnalistas ima interviu iš kaimo poeto

Zarasų žurnalistas ima interviu iš kaimo poeto

Komunos vadas dėkoja už maistą

Komunos vadas Milošas Bekešas dėkoja už maistą

Smagi akimirka: sėdėti pavėsyje netoli kempingo durų, vedančių į tualetą ir žiūrėti į saulės apšviestą pušį. Taip sėdėdamas apie nieką negalvojau, tik džiaugiausi ta paprasta akimirka.

Iš kempingo išvažiavom šiek tiek vėliau, nei planavom, užsukom į Zarasų Maximą šiek tiek apsipirkti. Vėliau pravažiavom Zarasus, dairiausi pro langą į merginas, tačiau nesėkmingai. Kitas mūsų planuotas sustojimas buvo Rokiškis, bet važiuodami į tą miestą sustojom dar prie kažkokio gražaus malūno, kuriame veikė restoranas. Tas malūnas yra kažkur Obeliuose, nuo malūno kalno matosi ir gamyklos kaminai. Ir šiaip Obelių apylinkės man paliko malonų įspūdį, ten tiek daug kalvų kalniukų, vaizdas dažnai keičiasi, nepabosta.

Malūnas (Obeliai)

Malūnas (Obeliai)

Rokiškyje mes matėm Dalykų. Visų pirma, man įstrigo autobusų stotis. Žodis „sovietinė“ būtų per švelnus tai stočiai apibūdinti. Kažkokia griuvena, ne stotis. Važiuojant gatvėmis link centrinės alėjos aš stebėjausi namais: gatvėse tarp nuosavų nedidelių senų namukų įsiterpę daugiabučiai, viskas atrodo kaip bardakas. Centrinė alėja iš esmės irgi tokia pati: stovi seni seni pastatai, šalia jų stovi gražiai restauruoti seni pastatai. Viduryje alėjos buvo paminklas, nusifotografavom prie jo ir nuėjom link bažnyčios.

Paminklas (Rokiškis)

Paminklas (Rokiškis)

Dažniausiai bažnyčios man nekelia jokio jausmo, tačiau ši buvo visai simpatiška. Apsisukę ėjom į kitą alėjos pusę, bet priėję kažkokią arką nusprendėm neiti toliau, grįžom į automobilius ir palikom tą tarp praeities ir dabarties pasimetusį miestelį.

Parapijos valgykla (Rokiškis)

Parapijos valgykla (Rokiškis)

Laukė kelias į Biržus. Biržuose norėjom pamatyti Biržų pilį/dvarą ir atsigerti Biržų alaus. Firminę alaus parduotuvę radom labai atsitiktinai, nusipirkę alaus prisėdom šiek tiek jo išgerti. Nepamenu dabar, kokį alų gėriau, vieną iš nestipriųjų, bet jis nepaliko man teigiamo įspūdžio. Pasėdėję ir pagėrę alaus ant bordiūrų susėdom į automobilius ir išvažiavom ieškoti Biržų dvaro. Užsiknisom, pasimetėm, nors turėjom žemėlapius. Galų gale pasistatėm automobilį kažkokioj aikštelėj, paklausėm vietinių, kur tas dvaras, ir tada jie paaiškino, kad mes visai šalia jo esam, reikia tik paeiti ta gatvele, pasukti dešinėn ir dar šiek tiek paeiti. Pasekėm žmogaus nurodymais ir jau po dešimties minučių visi išvydom Biržų dvarą. Dvaras buvo daugiau nei nusivylimas. Susėdom ant laiptelių ir sėdėjom, niekam nebuvo įdomus dvaras. Karštis vargino, nusprendėm eiti greičiau atgal ir važiuoti toliau.

Fail'as Biržuose

Fail’as Biržuose

Grįžę prie automobilių pradėjom tartis dėl tolimesnės kelionės. Iš pradžių mes lyg ir buvom nutarę, kad kirsim Latvijos sieną ir apsistosim Papės miestelio kempinge, bet vėliau Kęsto mergina pasiūlė važiuoti toliau už Papės, pasiekti kažkokį žvejų miestelį ir ten (nelegaliai) pasistatyti palapines kopose, nes ten labai gražu ir t.t. Mes taip ir išvažiavom į kelionę tvirtai nenutarę, kur apsistosim prie jūros, ir dabar būnant Biržuose reikėjo nutarti viską iki galo. Iškart kilo žmonių susiskaidymas dėl tų dviejų vietų, nes vieni norėjo šiek tiek komforto kempinge, kitiems buvo nesvarbu, o keli žmonės norėjo į žvejų miestelį. Prasidėjo toks mažas erzelis, kalbos ėjo į niekur, ir vienu metu aš išsigandau, jog visi susipyksim. Gerai, kad nesusipykom; blogai, kad tas aiškus nesutarimas paveikė likusią mūsų kelionę.

Išvažiavom nusprendę apsistoti Papės kempinge, nes jis buvo arčiau nei žvejų miestelis, be to žinojom, kad vėluojam pagal grafiką ir kad gali būti, jog net ir pasiekę Papę jau būsim pavėlavę pamatyti saulėlydį. O nuvažiuoti prie jūros sutemus nėra kažkas super, tikrai.

Kelias nuo Biržų buvo ilgas, nuobodus, tiksliau – labai nuobodus. Visur vienodos vienodos lygumos ir karvės. O dar kambariokas susipyksta su drauge automobilyje ir aš negaliu išvengti blogos nuotaikos. Pravažiavę Šiaulius kažkur sustojom pailsėti/nusilengvinti, spėjom dar trumpai paspardyti futbolo kamuolį, ir važiavom toliau. Alus visai nesigėrė, automobiliuose tvyrojo labai tingi atmosfera, muzika nekėlė jokių emocijų. Man nuotaika sugrįžo tik kai pasiekėm Palangą, o po to važiavom keliu iš Palangos į Šventąją ir aš prisiminiau kaip kartą važiavom su mama autobusu iš Palangos į Šventąją, tai buvo pats paskutinis autobusas, buvo vėlu, autobuse buvo per daug žmonių, nei jame gali tilpti, aš visgi buvau gavęs vietą sėsti su mama, ir per radiją grojo kažkokia maloni daina. Tuo metu aš visai nesidomėjau muzika, bet daina man patiko, dainavo lietuvė, dainoje buvo kažkas susiję su jūra ir meile. Tik po daug metų aš supratau, kad tai buvo Atlantos daina „Kažkur pietuose“.

Mes kirtom Lietuvos-Latvijos sieną, po kiek laiko pasukom link Papės ir tada važiavom žvyrkeliu maždaug 10-15 km. Atkratė kaip turi būti. Pasiekę kempingą susimokėjom, be to buvom maloniai nustebinti, jog kempingo valdytojai puikiai moka lietuviškai, o kai patekom į kempingą, supratom, kodėl – čia buvo vien tik lietuviai (vėliau per visą laiką pamatėm tik vieną automobilį su vokiškais numeriais). Pasistatėm palapines, susirinkom svarbiausius daiktus ir pasukom link jūros. Jūra čia buvo visai šalia, vos už 50 metrų. Dar niekad nebuvau matęs, jog prie jūros būtų tokios neaukštos kopos kaip kad Papėje. Paplūdimys nebuvo kažkuo ypatingas, tiesą sakant jis buvo labiau negražus nei normalus, bet tai netrukdė.

Rankšluostis, senesnis už mane

Rankšluostis, senesnis už mane

Kęstas užkūrė šašlykinę, mes turėjom dešrelių, o aš išėjau pasivaikščioti link švyturio. Brisdamas per vandenį/smėlį mąsčiau apie visokius dalykus, bet man nelabai kas mąstėsi, galva buvo maloniai tuščia. Žinojau, jog tam tikri dalykai įvyko gyvenime, ir dabar jau nieko nebepakeisi. Taip eidamas užsinorėjau šiek tiek pabėgioti, bet iš pradžių tramdžiau šį norą. Kai supratau, jog iki švyturio liko dar daug eiti, apsisukau eiti atgal. Iš draugų pusės matėsi maža maža šašlykinės skleidžiama švieselė. Pradėjau lėtai bėgti link jų.

Bėgti buvo taip gera, supratau, jog esu labai seniai bėgęs va taip, savo malonumui, tai bėgau ir šypsojausi, kartais prabėgdavau uodų spiečius, kurių šiame kempinge buvo begalė, ir bėgau toliau, ir toliau, ir vis nepavargau. Draugai vis artėjo, šviesa ryškėjo, keli žvejai metė meškeres nakčiai, aš juos prabėgau, prabėgau kai kuriuos sunkius gyvenimo epizodus, leidau jiems ramiai būti mano dalimi. Taip aš pribėgau prie draugų. Dešrelės dar nekepė, aš pakalbėjau apie bėgimą, atsigėriau alaus, pamindžikavau ir nusprendžiau bėgti toliau. Bėgau į kitą pusę tol, kol atsisukęs į draugus pamačiau, jog šviesa nuo šašlykinės dar mažesnė nei tada, kai pamačiau ją nuo švyturio pusės. Apsisukau ir bėgau link draugų. Parbėgęs sugalvojau nusimaudyti, nors vanduo tikrai nebuvo šiltas. Maudžiausi trumpai, nors po to prisijungė ir Kęstas, vanduo buvo šaltesnis nei atrodė. Išlipę į krantą šluostėmės, džiovinomės, kepėm dešrelės, gėrėm alų, po to aš su kažkuo gėriau žalias 999, Audinga su Džimiu nuėjo anksti miegoti, nes juos užkniso uodai, po kiek laiko miegoti nuėjo ir Monika su Tadu, likom tik Indrė, Kęstas ir aš. Nežinau, apie ką mes kalbėjom, bet vienu metu Kęstas pasiūlė pasitikti aušrą. Tai atrodė nebloga mintis, juolab kad jau buvo tikrai vėli naktis, saulė tekėti turėjo gana greitai. Kad ir kaip ten bebūtų, aš užsnūdau, užsnūdo ir draugai, ir vėliau prabudau dėl šalčio, pasiėmiau daiktus ir nuėjau į palapinę.

Ryte prabudau anksčiausiai. Dangus buvo visai giedras, paėmiau skardinę alaus ir nuėjau prie jūros. Bangų nebuvo, aš prisėdau ant kažkokios padangos pasėdėti. Iš lėto gėriau alų, pagalvojau kaip nesinori grįžti namo, į dulkiną karštą Vilnių, eiti į darbą, dėlioti lapus, nešioti bylas, nešioti dėžes su bylomis.. Žvejai toliau žvejojo, atrodė, jog jie čia žvejoja 24h per parą ir nepavargsta. Pakilęs nuo padangos ėjau link švyturio, bet šįkart vėl jo nepriėjau. Po nakties ant kranto buvo daug akmenukų išmesta, kai kurie buvo labai gražūs. Pamažu pradėjau juos rinkti, man jie ką nors priminė vis, mintyse daviau jiems vardus. Po kiek laiko apsisukau ir ėjau atgal, toliau rinkdamas akmenukus. Galų gale pririnkau dvi šortų kišenes, akmenukai net tempė šortus žemyn, nuėjau į palapinę, radau jiems indelį ir sudėjau juos ten. Galvoje man sukosi mintys apie akmenukų kolekcionavimą.

Vėliau prabudo visi kiti draugai, pusryčiavo, ėjo tualetą ir t.t., kol galiausiai visi vėl nuėjom į paplūdimį. Nusprendėm būti ten iki 16h, o po to važiuoti namo, nes oras buvo geras ir norėjosi neišlipti iš jūros į krantą. Diena buvo karšta, ir kai susirinkę daiktus sėdom į automobilius, visi supratom, kad nudegėm odą per daug, nei derėjo. Nė vienas iš mūsų to neišvengėm, todėl kelionė namo buvo šiek tiek nepatogi. Už Klaipėdos nusprendėm sustoti į kokią nors piceriją pavalgyti, Kęstas pasiūlė užsukti į Kretingą.

Kaip man patiko Kretinga! Kokios ten merginos.. Gražiausias mažas miestelis su gražiausiom merginom, kokį tik pravažiavom/aplankėm per šią kelionę. Ir dar mačiau labai gražią gatvę, ji kilo ir leidosi, joje buvo nedideli seni nuosavi namai, priminė vietą, kuri egzistuoja tik filmuose. Tiesa, picerija buvo juokinga, aptarnavimas juokingas, barmenė ir jos dukros/anūkės, sėdinčios ir žiūrinčios kaip mes valgom, buvo kraupus vaizdas, pica buvo tokia miltuota, jog iškart strigo burnoj, bet tai tik sustiprino Kretingos magiją.

O vėliau tiesiog važiavom. Važiavom. Kęstą už vairo pakeitė Indrė, didžiąją kelionės laiko dalį važiavau Kęsto automobilyje. Važiavom. Parvažiavom, kai jau buvo sutemę. Spėjom dar pamatyti kaip Olandija nugalėjo Braziliją atkrintamose varžybose, buvo geras kelionės pabaigimas.

Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

10 atsakymai to “Kelionė Po Lietuvą (2010 m. Vasara)”

  1. pūkelis Says:

    Labai turistinės nuotraukos:D

  2. pūkelis Says:

    Labai turistinės nuotraukos:D

  3. Kaspinuotis Says:

    O aš Biržuose kažkada labai skanų alų gėriau.:] Ko gero, vieną iš skaniausių.

  4. Kaspinuotis Says:

    O aš Biržuose kažkada labai skanų alų gėriau.:] Ko gero, vieną iš skaniausių.

  5. skvotere Says:

    ir aš turiu tą rankšluostį, atatinkamai purpurinės spalvos!
    be galo norėčiau pasivaikščiot kretingoj.

  6. skvotere Says:

    ir aš turiu tą rankšluostį, atatinkamai purpurinės spalvos!
    be galo norėčiau pasivaikščiot kretingoj.

  7. teisusis Says:

    Nu jau kretinga, vienas slyksciausiu miesteliu pasaulyje. grazios mergos? aik aik, nemaciau …. gal ir yra…

  8. teisusis Says:

    Nu jau kretinga, vienas slyksciausiu miesteliu pasaulyje. grazios mergos? aik aik, nemaciau …. gal ir yra…

  9. mademoisellee Says:

    Tai ko išsigandot arkos Rokiškyje? Būtumėt paėję šiek tiek ir aplankę labai labai gražų dvarą.
    Iš tiesų gal atvažiavusiems vaizdas nekoks, bet yra ir gražių vietų ;)

  10. mademoisellee Says:

    Tai ko išsigandot arkos Rokiškyje? Būtumėt paėję šiek tiek ir aplankę labai labai gražų dvarą.
    Iš tiesų gal atvažiavusiems vaizdas nekoks, bet yra ir gražių vietų ;)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: