Smegduobės

Ilgas tekstas, atsiprašau.

– – –

Penktadienį išvažiavau į gimtadienį, turėjau šešis alaus butelius kuprinėj. Gimtadienio metu žmonės pasiskirstė į dvi erdves – vieni sukiojosi virtuvėj, o kiti kambaryje. Man labai patinka tūseliai virtuvėse, ten taip jauku, miela, alus geriasi lėtai ir maloniai, šiltai, tad labai daug laiko praleidau toje nedidelėje virtuvėje. Visą laiką jaučiausi be ryšio, netinkantis gimtadieniui, nes buvau nelabai su nuotaika ir nelabai kalbus. Pastaruoju metu aš taip dažnai jaučiuosi, o laimingas esu tik tada, kai žiūriu serialą „Draugai“, bet tokios laimės laime vadinti nesinori, taigi mano nuotaika pastarosiomis savaitėmis yra fucked up, ir tai labai išryškėja, kai atsiduriu tarp daugiau žmonių, kada stengiuosi būti su visais, bet man nepavyksta. Manęs neapleidžia jausmas, kad esu įkritęs į duobę, iš kurios negaliu išlipti, nors kartais beveik pasiekiu jos kraštą, užsikabinu už jo, bet ir vėl nugarmu žemyn.

Gimtadienyje buvo tokia jauna motina su mažu gražiu berniuku, kuris yra juodaodis (bet toks truputį šviesus juodaodis). Praeitais metais jie irgi buvo gimtadienyje, vaikas buvo visų dėmesio centre. Aš nelabai moku (tiksliau – visai nemoku) elgtis su mažais vaikais, bet man jie visai patinka, nes jų fantazija yra dar neribota, ir jie mato daugiau nei suaugusieji. Žiūrėjau aš į tą žaidžiantį vaiką, o vienatvė taip mušė į širdį, kad pradėjau ieškoti išėjimo iš gimtadienio.

Ilgai ieškoti neteko. Pažįstama dirbo netoliese įsikūrusiame bare. Išėjau 01:40 iš gimtadienio, bet vienoje perėjoje prie Žaliojo tilto pamačiau gulintį žmogų. Pradėjau jį žadinti, trankiau jam per veidą, kad nubustų, bet jis visai nereagavo. Po to bandžiau pramerkti jo akis, bet ir tai nepadėjo. Ant žemės gulėjo jo mobilusis telefonas, pakėliau jį ir įdėjau jam į tašę. Bičas buvo mano metų arba pora metų vyresnis, neatrodė sumuštas, tai nelabai ir žinojau, kas jam nutiko. Sukaupęs visą kantrybę bandžiau jį žadinti toliau, kol galų gale supratau, kad geriausia, ką galiu padaryti, yra nutempti jį iki stotelės ir pasodinti ant suoliuko. Paėmiau jį už pažastų, bandžiau statyti ant kojų, bet jis nepastovėjo, sukniubo iškart, taigi aš paėmiau jį už pažastų ir pradėjau tempti. Taip tempiamas jis pradėjo busti, o kai padėjau jį ant žemės prie suoliuko, kad sukaupčiau jėgas ir pasodinčiau jį ant suoliuko, jis pakėlė galvą ir pradėjo dairytis. Buvo girtas, sunkiai vartė akis. Pasodinau jį ant suoliuko, pradėjau klausinėt, ar jį kas nors sumušė ir ar jis žino, kur jis yra. Jis pasakė, kad jis yra Žirmūnuose, o kai pasakiau jam, kad radau jį gulintį prie Žaliojo tilto, tada jis apsidairė, nužvelgė aplinką ir sako tikrai Žalias tiltas. Bet tada reiškia, kad tu dėl visko klysti. Tie jo žodžiai man labai pakėlė nuotaiką, tikrai; kalbinau jį toliau, bet jis staiga vėl atlūžo, ir aš, supratęs, kad nėra man čia ką daugiau veikti, nuėjau palikęs jį sėdintį stotelėje.

Bare sutikau girtą klasioko pusbrolį, paklausiau jo, kur dabar yra mano klasiokas ir gavau atsakymą, kad jis yra Kretoj, po to man buvo pasakyta, kad jis yra Kipre, o dar vėliau išgirdau, kad jis visgi yra Kretoj. Baras oficialiai užsidarė, mes likom ten trise ir gėrėm kas ką. Viskas išsitęsė iki ar galiu tave pabučiuot?, stebėjimo kaip iš lėto naktis pereina į rytą, pirmųjų rytinių troleibusų namo su alumi ir buku žvilgsniu pro langą apsiniaukusį šeštadienį.

Matau dabar du bičus, jie išeina iš bendrabučio ir eina link degalinės. Žinau juos abu – alytiškiai. Vienas iš jų baigė tą pačią mokyklą kaip ir aš, o kitas trynėsi su gretimo kiemo kompanija. Žinau juos abu: buvo visada geriantys „vyriškai“ (daug ir dažnai, ir vien tik su bičais), tad greičiausiai dabar eina į degalinę alaus pachmielui.

Sakau jai aš turiu labai gražų prisiminimą iš to laiko, kai tėvas dar buvo šeimoj. Buvau maždaug šeštokas, ir mes turėjom neseniai nusipirkę sumuštininę, o kadangi man labai patiko karšti sumuštiniai, tai juos dažnai valgydavom. Ir šeštadieniais visada juos valgydavom, ir šeštadieniais visada turėdavom tos dienos „Lietuvos rytą“; šiaip mes visada turėdavom laikraštį šeštadieniais, o nuo kažkada tai buvo vien tik „Lietuvos rytas“. Mes susėsdavom už stalo pusryčiauti, visi valgydavom karštus sumuštinius ir skaitydavom laikraštį, dažniausiai aš skaitydavau „Sporto areną“. Mama visada pykdavo, nes labai lėtai valgydavau, kai skaitydavau. Ji sako, kad pas ją šeimoje irgi taip būdavo (būna?), ir kad mama pykdavo ant tėvo, nes jis ilgai skaitydavo laikraštį.

Sakau jai kažkoks bičas vemia lauke, ar girdi? Žiūriu į tą bičą ir suprantu, kad čia vienas iš tų dviejų, kurie neseniai išėjo į degalinę. Jis palinkęs į priekį, susiėmęs už šonų, jo galva virš plytelės, kurios nėra grindinyje. Tiesa, jis nevemia, kaip man iš pradžių pasirodė, o tik žiaugčioja, bet žiaugčioja taip nepavydėtinai, išleisdamas didelį garsą, net skausmingą, atrodo. O jo draugelis garsiai juokiasi ir net pasišokinėja, stovėdamas prie bendrabučio durų. Dabar tas žiaugčiojantis bičas atsitiesia, pradeda eiti, bet greit sustoja ir vėl sulinksta, žiaugčioja prie laiptų. Ji ateina prie lango tada, kai abu bičai jau būna įėję į bendrabutį ir jų nepamato, sako netikiu, niekas nevėmė čia. Ir iš tikrųjų – vėmalų nesimato niekur, asfaltas šlapias; žiūriu į tą vietą, kurioje tas bičas žiaugčiojo pirmąjį kartą, žiūriu į tą plytelę, kurios trūksta grindinyje.

Po to mes žiūrim seną „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ laidą, dvi serialo „Draugai“ serijas. Man paskausta kairįjį smilkinį, padedu galvą ant lovos. Norėčiau padėti galvą jai ant peties, bet aš taip nemoku – esu neprijaukintas. Esu neprijaukintas jau taip ilgai, kad bet kokie panašūs veiksmai man rodosi keisti, turiu stengtis, kad galėčiau juos atlikti; net su savo ex-simpatija vasarį buvo keista sėdėti apsikabinus, liesti jos rankas – tai malonu, bet kartu ir baugina.

Ji išeina po pietų. Išgeriu stiprią tabletę nuo galvos skausmo, atsigulu į lovą. Patalynė vienoje vietoje kvepia ja. Man šiek tiek šalta. Pasuku galvą į sieną, gausmas kairiajame smilkinyje šiek tiek sumažėja. Užmiegu, nubundu 18h. Jaučiuosi pailsėjęs, noriu valgyti, ir daug valgau. Nusimaudau, išsivalau dantis ir 20:30h išvažiuoju pas buvusį/būsimą kambarioką. Nusiperkam šiek tiek maisto, paliekam viską jo namuose ir išeinam išgerti po vieną alaus į „Alaus namus“ (aš vis ten noriu paragauti alaus su medumi).

Einant tiltu nuo VPU jaučiuosi einantis tuščioje erdvėje su dekoracijomis. Pasakoju kambariokui apie merginą su barzda, kurią mačiau penktadienį. Nusileidžiam nuo tilto, pasukam link „Alaus namų“. Pasakoju kambariokui, ką man primena A. Goštauto gatvė. „Alaus namuose“ vyksta kažkoks koncertas, nutariam eiti kur nors kitur. Iš salės išeina mergina su barzda, apie kurią ką tik pasakojau kambariokui; ji išeina į lauką su drauge, guodžia draugę, o greitai išeina ir kažkoks bičas, jis sako tos merginos su barzda draugei viskas, einu namo, o mergina sako kur tu eini? ateik čia! Girtų pankų reikalai.

„Bermuduose“ vyksta džiazo vakaras, įėjimas kainuoja dešimt litų, taigi mes vėl neinam vidun. Staiga kambariokas prisimena barą „Route 66″, esantį visai netoli, ir mes pasukam link jo. Įėjęs į „Route 66″ matau žmones, sėdinčius už stalų, garsiai groja muzika, visi žmonės žiūri į tą pusę, kur yra „scena“. Nusigąstu, kad ir čia koks nors koncertas, bet priėjęs prie baro matau vieną girtą vaikiną, kuris vienas šoka, o visi į jį žiūri, po dainos jam paploja.

Sėdam prie baro, pastebiu vienos merginos, sėdinčios toliau prie baro žvilgsnį. Ji simpatiška, bet ne mano skonio. Vėliau ir kambariokas sako, kad pastebi jos žvilgsnius. Suprantam, jog greičiausiai taip yra tik todėl, jog sėdim beveik vieni prieš kitus, nes kai taip sėdi, tai negali nepažiūrėt į priešais tave sėdinčius žmones.

Išgėrę po du alaus išeinam, pavažiuojam troleibusu pora stotelių ir nueinam pas jį į namus. Žiūrim futbolą, turim po du alaus. Rungtynės baigiasi, aš beveik jau miegu. Prabundu pas kambarioką prieš 09h, susitvarkau susivėlusius plaukus, nusiprausiu veidą, atsisveikinu ir išeinu. Laukiu 9 troleibuso, bet atvažiuoja 30 autobusas, kuris man puikiai tinka, ir aš įsėdu. Man patinka važiuoti tais autobusais, kuriais labai retai važiuoju.

Kadangi dabar savaitgalis, tai 30 autobusas nevažiuoja į Saulėtekį, o tik iki Antakalnio žiedo. Išlipęs einu pėsčias iki bendrabučio. Mano nuotaika keista: jaučiuosi pametęs Povilą, palikęs kažkur kažkada. Aš nesu aš pats. Norėčiau būti Povilas Š., bet nerandu savo kūno anei sielos. Galbūt Povilas paseno ir numirė, tai paaiškintų viską, kas dabar vyksta: tai yra pomirtinis gyvenimas, todėl taip stipriai juntamas jausmo trūkumas.

Užsuku į degalinę kažko, nors nežinau, ko man reikia, nes kuprinėje nuo vakar turiu jogurto, tris obuolius, skardinę „Sprite“, miško uogų skonio „Halls“ ledinukų (pirkau juos penktadienį, kai pamačiau tą merginą su barzda). Degalinėje žiūriu į sausainius, žengiu į kitą skyrių – žiūriu į riešutus, keptą duoną, šokoladus, žengiu į kitą skyrių – žiūriu į traškučius. Pavaikštau traškučių skyriuje. Suprantu, kad tempiu laiką, nes man tiesiog nesinori grįžti į bendrabutį. Nueinu link kasos, ten žiūriu į submarinus. Yra su vištiena, su kalakutiena ir su kumpiu. Paimu su kumpiu, žiūriu į jį, noriu išsiaiškinti, ar yra sūrio. Sūrio nesimato, tad pradedu skaityti sudėtį etiketėje. Skaitau, bet suvokiu, kad nesuprantu nieko. Staiga pastebiu itališką apkepėlę, padedu submariną atgal, paimu apkepėlę, dedu prie kasos, o čia pamatau ir vakarykštį „Lietuvos rytą“. Paimu ir jį.

Atsirakinu duris, persirengiu, pasišildau ne apkepėlę, o visai kitą maistą (buvau teisus dėl to, kad man nieko nereikėjo degalinėje), įsijungiu „Draugų“ seriją. Po to skaitau laikraštį (viename straipsnyje rašoma apie žmogų, kuris investavo daug pinigų į butą Vilniaus centre ir ten dabar rengia svingerių vakarėlius – pelnas fantastiškas). Paukščiukas, kurį man paliko kaimynai savaitgaliui, čiulba, nešioja šapelius ir žoleles į savo namelį. Randu labai gražią reklamą, išsikerpu ją. Kartais aš galvoju apie žmones, kurie turi nuolatinę veiklą, tam tikrą hobį, pvz. rinkti automobilių modelius, pašto ženklus. Aš dažnai įsivaizduoju save irgi turintį tam tikrą veiklą, ir dabar planuoju pradėti rinkti gražias reklamų iškarpas. Dėčiau jas į įmautes, įmautes – į gražų segtuvą. Sekmadieniais vartyčiau savo kolekciją, pats bandyčiau sukurti gražias reklamas. Niekada netapčiau geru dizaineriu, bet man mirus kokie nors mano pažįstami pasakytų jis visą gyvenimą kolekcionavo gražių reklamų iškarpas, ir tai suteiktų mano nugyventam laikui bent kažkokį pateisinimą.

To pilnai užtektų.

Žymos: , , , , , , , , , , , ,

Vienas atsakymas to “Smegduobės”

  1. vynousmirth Says:

    ,,vienatvė taip mušė į širdį“- gražiai nuskambėjo.

    Mūsų kaimynės dukra taip pat turi šviesiai tamsų berniuką ir vasarą grįžta atostogų į Lietuvą. Tada man būna labai gėda dėl mamos, kuri nenuleidžia nuo to vaiko akių ir prie visų giria, koks jis gražus, o po to grįžusi namo grasina man, kad niekada nesusidėčiau su juodaodžiu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: