Skėtis Šiai Dienai

Kažkada kažkas man komentare parašė kažką apie knygą „Skėtis šiai dienai“. Neseniai tą knygą pastebėjau radijo lentynoj, tai paėmiau paskaityt. Ir labai patiko, tikrai. Radau daug savęs tame romane.

Pagrindinis veikėjas yra toks užsiparinęs maždaug 40 metų vyrukas, kuris dirba lievą darbą, labai daug stebi aplinką ir vis ką nors mąsto. Tai vienas iš tų einu-matau-galvoju tekstų, kurie man labai patinka. Vienintelė romano keista vieta yra jo pabaiga, nes atrodo, kad romanas kaip ir baigiasi, o pagrindinis veikėjas nors ir pakeičia kažką gyvenime, bet, matyt, tai jo neišgelbės visą likusį laiką, nes jo toks jau būdas – būti užsiparinusiu.

Ištraukos iš Vilhelmo Genazino romano „Skėtis šiai dienai“:

– – –

Margot primena man moteris, kurias pažinojau prieš Lizą. Jos visos man netiko. Anuomet aš lioviausi įsivaizdavęs, kad kažkur yra „man skirta“ moteris, ir pripratau prie skausmo, kurį kėlė nuolatinis buvimas su netinkančia moterimi. Netrukus po to susipažinau su Liza. Dabar Lizos nebėra, ir aš svarstau, ar man ir vėl reikia pratintis prie moterų, kurios man netinka, bet su kuriomis aš vis viena būnu kartu, nes kitų moterų nėra.

– – –

Iš kairės molio taku ateina itin apsileidusi penkiasdešimties šešiasdešimties metų moteris. Kairėje rankoje ji nešasi lagaminą. Jos drabužiai, batai ir plaukai nešvarūs, pastarieji dar ir susivėlę. Stengiuosi į moterį nekreipti dėmesio, nors tai ne visai atitinka mano vidinę tiesą. Iš tiesų man patinka būti šalia sutrikusių, pusiau išprotėjusių ir paklaikusių žmonių. Tuomet įsivaizduoju, kad greitai ir aš būsiu vienas iš jų. Tada būsiu atleistas nuo prievolės ieškotis galutinio, garantuoto darbo. <…>

– – –

Man visai patiktų apsimestinis išprotėjimas, kuris padėtų gyventi nekliudomam. Retkarčiais, tik kelioms minutėms, apsimestinis išprotėjimas turėtų virsti tikru ir dar labiau nutolinti mane nuo tikrovės. Tiesa, visada turėtų likti galimybė grįžti į žaidimą, kai tik tikras išprotėjimas pasidarytų per daug pavojingas. Tikriausiai po to išaiškės, kad žmonės gali būti laimingi tik tada, kai turi pasirinkimą tarp apsimestinio ir tikro išprotėjimo. Šiaip ar taip, jau ne kartą pastebėjau, kad žmonėms būdingas įgimtas polinkis į psichines ligas. Stebiuosi, kad daugelis nepripažįsta, jog jų normalumas – tik apsimetamas. Šeima, kaip tik einanti pro mane, taip pat kolektyviškai išprotėjusi. Vyras, moteris ir senelė šaiposi iš vaiko. Vaikas dar mažas, jis sėdi vežimėlyje ir nieko negali. Jis negali laikyti galvos, negali nieko paimti, negali normaliai išsižioti, negali ryti. Kaskart, kai vaikas ko nors negali (šiuo metu jam iš burnos teka seilės), vyras, moteris arba senelė smagiai suspiegia. Jie nemato, kad šiurkštus jų susižavėjimas vaikui yra tikra patyčia, nors galėtų pastebėti, kad neramus klaidžiojantis vaiko žvilgsnis kažkur tolumoje ieško prieglobsčio.

– – –

Mano pasipūtimas susideda iš beveik nepaliaujamų grumtynių tarp nuolankumo ir šleikštulio. Abi jėgos maždaug vienodai stiprios. Viena vertus, nuolankumas mane ragina: turi klausytis kaip tik pačių idiotiškiausių savo artimųjų istorijų! Tuo pat metu kanda šleikštulys: jei dabar nepabėgsi, paskęsi savo artimųjų tvaike! Pikčiausia tai, kad šios grumtynės neduoda jokio rezultato. Jos tik kartojasi.

– – –

Pastaruoju metu man darosi baisu! – sako ponia Dornzaif. Man tenka bendrauti tik su seniais, ligoniais, apsileidėliais arba absoliučiai žlugusiais žmonėmis! Tai klaiku!

Ponia Dornzaif vėl nusišaipo iš savo pačios skundo, Himelsbachas pažvelgia į savo taurės dugną.

Vieną dieną, sakau poniai Dornzaif, jūs susidėsite su vienu iš šitų bjaurių vyrų.

Niekada, sako ji.

Pamatysit, sakau, vieną dieną jūs nebesiginsite! Myli tada, kai nebenori bėgti nuo kito žmogaus, nors nujauti, kad jis kels neįmanomų reikalavimų.

Bravo! – sušunka Zuzana.

Kaip nuobodu, sako ponia Dornzaif.

Nuobodžiųjų meilė yra giliausia ir patvariausia, pareiškiu aš.

<…>

Gal galėtumėte paaiškinti savo žodžius? – paklausia ponia Balkhauzen.

Aš giliai įkvepiu ir iki dugno išgeriu savo taurę.

Myli tada, kai pastebi, kad su šita meile visi ankstesni požiūriai į meilę tampa nebesvarbūs. Suprantat?

Ne, atsako ponia Dornzaif.

Nemanau, sakau aš, kad jums netrukdo tai, kad taip bjauritės apsileidusiais ir žlugusiais vyrais. Jūs visai nenorit jais taip stipriai bjaurėtis, bent jau ne visais ir ne visada. Jūs norėtumėt rasti nors vieną, kuris nekeltų pasibjaurėjimo, o kai jį rasite ir pamilsite, galėsite pamilti ir savo kaltę, net daugiau nei…

Dabar aš jau nieko nesuprantu, pertraukia mane ponia Dornzaif, ką bendra turi meilė ir kaltė?

Mat tas vienas, kurį mylėsite, bus iš tos minios, kurią prieš tai niekinote, todėl dėl šios nepateisinamos paniekos jausite kaltę, paaiškinu aš.

Žymos: , ,

3 atsakymai to “Skėtis Šiai Dienai”

  1. alkoholikairnieksai Says:

    vargšė…ponia Dornzaif ;)

  2. Ina Says:

    kaip bebūtų (ne)keista vėl patiko. Šauni knyga, pastūmėjai ją skaityti.

  3. deathblow Says:

    džiaugiuosi, kad patiko ;)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: