Vyriškumo Krizė

Pirmadienis buvo klaikus – nuo 10 valandos ryto mane užgriuvo vyriškumo krizė.

Viskas prasidėjo nuo visai nekalto dalyko: pamačiau labai gražų vyrą darbe. Toks tvarkingas, su tamsiai mėlynais marškiniais ilgomis rankovėmis, tamsiomis kelnėmis, juodais gražiais, bet ne per daug fyfiškais batais, iš veido ir plaukų panašus į mane. Pagrindiniai mūsų skirtumai buvo ūgis ir piniginės storis, ir abu skirtumai buvo ne mano naudai. Grįžęs į kabinetą prisėdau ir pagalvojau, kad ateityje galiu finansiškai geriau gyventi, nei kad dabar gyvenu, tačiau kad dar šiek tiek paaugčiau – to tikrai nebus. Viskas pradėjo rodytis absurdiška ir kvaila. Staiga į galvą šovė mintis, jog man būtinai reikia rankinio laikrodžio – juk tai taip vyriška. Užsinorėjau rankinio laikrodžio su sidabro spalvos apyranke – tai puikiai derėtų prie mano juodų marškinių ilgomis rankovėmis; bet po to užsinorėjau naujų marškinių, pageidautina brangesnių, nes pradėjau nepasitikėti savaisiais: tikras vyras turi turėti gerus marškinius ir rankinį laikrodį.

Po to darbe teko stumdyti stalus ir t.t., nes mes šiek tiek atnaujinom savo ofiso aplinką. Moterys stebėjo, kaip tampau viską. Stebėjo ir kitas vyras, mano bendradarbis, kuriam yra išvarža ar kažkas – kraustymosi/tvarkymosi metu jis visada būna stebėtojas, net jeigu moterys iš paskutinių jėgų pačios stumdo spintas ar kitus sunkius baldus. Prieš jį aš jaučiuosi geriau – ką čia geriau! – vyriškesnis už jį du tūkstančius penkiasdešimt kartų. Ir man nesvarbu, jog taip jaustis man leidžia vien tik ta aplinkybė, jog jam sveikatos problemos neleidžia nešioti baldų.

Po pietų darbe dirbau lėtai, nes galvoje vis sukosi mintys apie tikrą vyrą, vyriškumą ir siektiną vyrišką elgesį. Kaip niekad aiškiai supratau, jog esu toks nevyriškas, kad mane turėtų atstumti bet kuri bent kiek logiškai mąstanti moteris, nes aš esu labai nepraktiškas: neturiu automobilio, uždirbu tiek, kad galiu išlaikyti tik save, neturiu plano kaip uždirbti daug pinigų visam gyvenimui, o blogiausia – aš net nekuriu plano kaip uždirbti maišus pinigų. Visą laiką bijau, kad kas nors man užduos klausimą „ar tau užtenka tiek, kiek turi?“, nes aš tikrai nežinosiu, ką atsakyti. Gyvenime man tiek daug laimės atnešė draugai, meilės ir saugumo jausmas, įvairūs pomėgiai, kad pinigai visada buvo tik kažkas šiaip, fonas gyvenimui. Dabar man 23 (tuoj 24, damn it!), ir aš vis dar apgaudinėju save, jog pinigai nėra svarbiausia.

Jeigu būčiau bent kiek vyriškas, aš mesčiau šitą darbą, išvažiuočiau į užsienį kalt bapkių, tada grįžčiau, vesčiau kokią nors kaimynę ir niekada niekam neprasitarčiau, kad nugyvenau gyvenimą ne taip, kaip norėjau. Arba – geresnis variantas – mesčiau šitą darbą, susirasčiau geresnį, dirbčiau tiek daug, kad užmirščiau, jog gyvenu, lipčiau per galvas, kad tik uždirbčiau dar daugiau, ir būdamas 37 metų jau turėčiau daug pinigų, kad pasijusčiau patrauklus moterims. Susirasčiau, aišku, bent 10 metų jaunesnę už save, išlaikyčiau, demonstruočiau draugams kaip kokį nors brangų žaislą, o po to išsiskirčiau su ja ir susidėčiau su dar 14 tokių pačių kaip ir ji – bet vis tiek iki gyvenimo pabaigos visiems rodyčiausi laimingas.

Išėjęs iš darbo kieme, automobilių stovėjimo aikštelėje vėl pamačiau tą gražų vyrą. Jis atidarė automobilio duris gražiai merginai (tai galėjo būti arba jo mergina, arba jo kolegė), ji įsėdo, jis uždarė duris, įsėdo pats, užvedė automobilį ir pajudėjo. Aš šiek tiek paspartinau žingsnį, kirsdamas aikštelę, kad jam netrukdyčiau, kad nesugaišinčiau jo. Ir tą akimirką pasijutau nusižeminęs.

Anksčiau visada ginčydavausi, jog pinigai dar ne viskas ir pan., kad vyriškumo negarantuoja dideli automobiliai ar kitos prabangos prekės, tačiau greičiausiai tai buvo tik uždanga. Turbūt aš visada sunkiai išgyvenau savo nevyriškumą, turiu omeny prastai jaučiausi dėl savo paprastos kilmės, ribotų finansinių galimybių, vidutinio ūgio, nenorėjimo rūpintis rimtais dalykais, savo pomėgių, kurie neatneša pinigų, ir net dėl to, kad visą laiką nenorėjau mylėtis su merginomis, kurioms nejausdavau kažko daugiau. Pastaruoju dalyku aš netgi savotiškai žavėjausi visą laiką: nemiegodamas su bet kuo aš išvengiau daugybės problemų, likdavau nenusikaltęs, neįskaudindavau nieko, pats sau atrodžiau teisingas ir brandžiai besielgiantis, bet tą dieną eidamas iš darbo P. Lukšio gatve pirmą kartą suabejojau šia savo savybe. Galėjau dulkintis, ir tiek – juk taip nevyriška nesidulkinti su bet kuo.

Galėjau su linksma ir liūdna, protinga ir nelabai, galėjau su įdomia ir nuobodžia, smulkaus ir stambaus sudėjimo, seksualia ir atstumenčia; galėjau vien tik todėl, kad jaučiau, jog galiu. Mačiau dabar jas visas su kitais, bet kokiais, mačiau ir ėmiau gailėtis, jog nepasinaudojau tomis progomis. Grįžau namo kaip žemes pardavęs, o po kiek laiko grįžęs kambariokas pastebėjo, kad man kažkas negerai, bet aš buvau nenusiteikęs jam pasakoti, kas man yra, nes jis, mano akimis, buvo/yra vyriškesnis už mane.

– – –

Šiandien antradienis, ir šiandien mano protas daug švaresnis. Nėra taip, jog susitaikiau su savo nevyriškumu, kurį galbūt tik pats sau ir įsikalbėjau; tiesiog žinau, jog visi vyrai negali būti vienodi. Kažkam patinka ir tokie kaip aš, nors tiksliai ir nežinau, koks aš, o kažkam patinka dar ir prastesni už mane. O kadangi aš nekuriu plano kaip uždirbti milijoną, tai turiu užtektinai laiko grožėtis debesimis (šiandien jie labai rudeniški, kaip ir pats oras), nedrąsiai galvoti apie vieną merginą ir mintyse rašyti jai laiškus. Visur yra pusiausvyra.

Žymos: , , , , , , ,

5 atsakymai to “Vyriškumo Krizė”

  1. alkoholikairnieksai Says:

    Man tas tavo aprašytas princas kažkodėl pasirodė kiek atstumiantis. Gal dėl to, kad atidarė mašinos duris merginai. Kas per nesąmonė atidaryt duris merginai, tada bėgt per tačkę link savųjų? Nebent merginai irgi sveikatos problemos neleidžia pačiai susitvarkyt su durelėmis arba durelės “chick proof“.
    O dėl ūgio tai tu nesiparink, gal aš taip sakau, nes pati galiu nepasilenkus pereit per bet kokią Senamiesčio bromelę, tačiau ar tu žinai, kiek statistiškai panų yra žemesnių už tave? Ir tas nedidelis ūgio skirtumas yra v-i-s-a-p-u-s-i-š-k-a-i patogiau nei didelis, nebent tas didumas gali kompensuot kitus trūkumus ir nepilnavertiškumus.

  2. mylimoji sputnik Says:

    aš matau du tavo išskirtus kraštutinumus – arba vargšas svajoklis, arba tikras vyras, kuris turi pinigų, veda jaunesnę moterį, bet yra bejausmis. yra ir vidurys – ir turintys pinigų vyrai svajoja, pinigai netrukdo svajonėms ir jausmams, turėdamas pinigų gali taip pat nuoširdžiai ir šiltai mylėti, kaip ir neturėdamas jų. ir svajokliai būna nenuoširdūs, skaudūs ir užgaunantys.

    kai mylėjau aukštą vyrą, kuriam tilpdavau po pažąsčia, galvojau, kad nieko negali būti geriau, tik tas coliukės jausmas, kai būni šalia jo.

    kai mylėjau vos aukštesnį už mane, dievinau, kad nereikia stiebtis ant pirštų galų ar lipti ant kėdės, kai jį bučiuodavau.

    kai mylėjau vaikiną, kuris dėvėjo brangius kostiumus ir avėjo dar brangesnius batus, maniau, kad nieko gražesnio vaikino niekas negali sutikti, didžiavausi tuo.

    kai mylėjau vaikiną, kuris visai neturėjo skonio ir rengdavosi bet kaip, kartais net juokingai, galvodavau, kad jis toks vyriškas ir kartu vaikiškas, ir man buvo gražu rinkti jam rūbus.

    kai myli, tai taip niekas nesvarbu. nei pinigai, nei ūgis, nei padėtis visuomenėje.

  3. arsonist's prayers Says:

    mylimoji sputnik > supratau, ką norėjai pasakyt ir dėkoju už pastabą dėl mano kraštutinimų.

  4. Dona Says:

    Tavo dienoraščius perrašo savo vardu http://lt.netlog.com/Ne_Angelas/blog

  5. arsonist's prayers Says:

    Dona > ačiū už informaciją.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: