Šiaurė

Saule,

pavargau kaip turi būti. Dirbu daugiau, nei priklauso, atsibosta, o dar įtampa darbe, o aš sunkiai pakeliu stresą, tai visai sunku. Ir susirgau, nenuėjau į koncertą, o kitą dieną sužinojau, kad koncertas buvo labai geras. Bet tiek jau to, svarbu, kad praėjau tą kankynę naktį iš pirmadienio į antradienį, kai prabudau išpiltas karščio, ir labai norėjau, kad kažkas pabūtų prie mano lovos, kol aš guliu išpiltas prakaito ir negaliu nusimesti to slegiančio karščio. Ir mano kojos tokios karštos, o man visam taip šalta, guliu, ir kambarys toks tamsus, net netoli lango stovintis gatvės šviestuvas, kuris naktį visada apšviečia mūsų kambarį, dabar šviečia labai nežymiai. Matau nejudančius šešėlius ant sienų, šešėlius meta roletai (ar kad ir kas tai bebūtų), pakabinti ant langų. Man taip norisi šviesos, norėčiau, kad kas nors ateitų manęs aplankyti, būtent – ateitų naktį aplankyti. Ir galėtų atnešti apelsiną, stiklinę pieno ir gal dar skanios duonos.

Tokia kankynė. Tavęs nėra jau milijoną metų, aš beveik įpratau prie to. Galvoju apie tai ir nusigąstu (nusigastu?) – kaip čia dabar taip aš?.. Bet viskas taip logiška atrodo, kai guli lovoje ir neturi kur dėtis, viskas taip aišku: nėra tavęs milijoną metų, o gal ir du. Ir nebuvo, nes aš tik savo pastangų dėka sukūriau tave. Sau sukūriau, savanaudiškai: kad atsirastų bent kažkoks tikslas, kad sugrįžtų grožis į mano pasaulį, kad sugebėčiau pajusti tikrą jausmą, susigrąžinčiau skonį. Kad grįžčiau į senąjį save, kurį tiek daug laiko laikiau paslėptą.

Kasdien aš prabusdavau ir pagalvodavau: kokia graži diena! Ir mintis, kad tu esi, padarydavo dieną dar nuostabesne, ir aš vaikščiodavau šypsodamasis sau, po to – kitiems. Tai buvo iš tiesų gražios dienos, viskas turėjo prasmę, viskas turėjo sielą, o svarbiausia – aš jaučiau ir jaučiausi. Mačiau veidrodyje save besišypsantį, mačiau besipuošiantį, neišsirenkantį tinkamo drabužio, veliantį sau plaukus, besiskutantį. Aš buvau tas aš, kuris moka džiaugtis ir mylėti viską, bet dabar atėjo ta naktis..

Vieną dieną susipažinau su viena blogere, ji buvo labai mažytė, gal net už tave mažesnė (ne vien ūgiu, bet ir šiaip sudėjimu). Galvojau gal ją kaip nors pakabinti, kad galėčiau po kiek laiko apkabinti, ir dar kad turėčiau su kuo eiti susikibęs už rankų. Galėtų ji mane net ir įsimylėti, nebūčiau prieš, nors pats jai nejausčiau nieko panašaus: ji būtų skirta tik tam, jog nejausčiau arba mažiau jausčiau tavęs trūkumą. Negražu, aišku, būtų tos merginos atžvilgiu, bet ką padarysi. Žmonių santykiuose vargu ar įmanoma nesusitepti. Mes su tavim, pvz., nesam draugai, ir tokiais niekad negalim būti (nors galbūt aš klystu). Tai yra viskas arba nieko, kitaip aš nesugebu. Aišku, kartais būna tarpiniai variantai tarp „viskas“ ir „nieko“, tačiau jie trunka trumpai.

Taip tikėjausi susitikti su tavimi ketvirtadienį, žinau, ką būčiau tau pasakęs: Saule, kaip gražiai plaukia šitos dienos, noriu visada prisiminti jas ir trumpas valandas, praleistas su tavimi.

Bet šita naktis toliau nepaleidžia manęs. Gulėdamas išprakaitavęs jaučiu, kaip viskas grįžta į senas vėžias, matau kaip pamažu slepiu save nuo to, ko neseniai siekiau, užrakinu duris į save. Aš toks pažeidžiamas, kai myliu viską ir noriu būti su konkrečiu žmogumi. Visas tas grožis anksčiau ar vėliau trenkia man purvo į veidą. Kad ir kaip stengčiausi, ateina diena, tokia kaip ši, ir ta diena tampa tikra naktimi man – viskas staiga tampa aišku, skausmingai aišku. Norėčiau būti kvailas ir nemąstyti logiškai: galėčiau vaikščioti dienų dienas, gal net metų metus įsimylėjęs viską ir dar su mintimi apie tave galvoje. Bet negaliu.

Kai atsigulam, ji sako: nesuprantu – aš, pvz., guliu su visais, su kuriais galiu gulėti, o tu neguli su niekuo, nors esi gražus ir fainas bernas.

Aš pas ją jau trečią kartą einu nakvot, ir kiekvienąkart pagalvoju apie seksą su ja, tačiau taip ir išeinu ryte iš jos nepasimylėjęs. Vos tik mes atsigulam, aš iškart pradedu kalbėti, man nejauku gulėti jos lovoje ir tylėti, nes dėl tylėjimo ir įvyksta patys didžiausi dalykai žmonių gyvenimuose. Taigi guliu pas ją ir sakau: kokia faina tavo koldra. Kokia faina tavo koldra, sako išvaizdus fainas bernas, nuėjęs nakvoti pas merginą. Merginai turėtų būti tikra kančia su tokiu bernu, bet ką padarysi. Norėčiau net atsiprašyti jos, kad ateinu pas ją trečią kartą, o vis tiek mes nesimylim. Nežinau, kas man yra, bet vos tik mes atsigulam miegoti, man prasiveria burna ir aš ilgai neužsičiaupiu. Mes kalbam tol, kol užmiegam. Ryte atsikeliu anksti, kad išeičiau dar prieš jos tėvams prabudus arba kad išeičiau jos tėvams išėjus į darbą. Nesinori jų sutikti, nesmagu kažkaip būtų.

Sunki naktis praeina, bet kitą dieną niekur neinu iš namų, guliu ir sergu. Po ilgo laiko peršalau, galiu sakyti net taip – pagaliau man pavyko peršalti. Tik dabar tas peršalimas kažkoks slogus, labai nemalonus. Kad ir ką bandau daryti lovoje, niekas nesidaro. Skaitau knygą, bet pavargstu. Žiūriu „Draugus“, bet tai vargina. Dažnai užsnūstu, prabudęs pasidarau arbatos, kas tris-keturias valandas geriu vaistus.

Kita naktis jau nėra tokia sunki, prabundu vos kartą išmuštas karščio, bet jau nesijaučiu taip klaikiai, nenoriu, kad pabūtum šalia manęs. Aš visada vienas viską ištveriu, galbūt tai yra klaida, galbūt man kartais reikdavo daugiau manipuliuoti kitais žmonėmis (tu esi nebloga manipuliatorė), kad tam tikru metu nebūčiau toks vienišas, bet kad man nesinori meluoti žmonėms, ypač merginoms, nesinori jų apgaudinėti.

Jos žodžiai tu neguli su niekuo sugrįžta į mano mintis ir aš vis mąstau, kodėl taip yra. Suprantu, kad aš laukiu Tam Tikros merginos, bet juk dabar labai naivu galvoti, kad sulaukiau – tavęs –, tad kodėl negalėčiau pradėti gulėti su kuria nors kita? Blogiausia vyrams tai, kad visada yra galimybė miegoti su kuo nors, ir tai vėliau pradeda slėgti. Atrodo, kad turiu priešnuodžius, bent jau trumpalaikius, bet vis tiek nenoriu jų išgerti.

Dabar aš pasveikęs, šiandien buvau darbe, darbe dingo įtampa, taigi viskas vėl grįžo į senas vėžias. Tik aš jau nesu tas pats besišypsantis, esu kažkoks vis tiek sudirgęs. Pastaruoju metu noriu su kuo nors susipykti, noriu būti nemalonus.

Skaitau Jurgio Kunčino paskutinį romaną, ir koks jis absurdiškas, toks ir aš absurdiškas esu šiuo metu.

– – –

Dabar važiuoju su drauge ir jos vaikinu iš Alytaus į Vilnių. Automobilyje labai šilta, prasisegu striukę, o po to visai nusirengiu. Mes važiuojam, aplink giedras dangus ir saulės apšviesti medžiai. Rašau tau mintyse, nes kitaip nėra kaip, tiksliau – yra, bet būtų nepatogu, todėl geriau jau mintyse. Taip rašant kai kas pasilieka per giliai mintyse, todėl kai visa tai rašysiu į laišką, parašysiu viską šiek tiek kitaip. Net pasakymas „švietė saulė“ skambės kitaip.

Buvo geras savaitgalis. Šeštadienį susitikom su draugais, žaidėm žaidimą su kortom iš alaus gėrimo, visi greit apgirtom, tvyrojo gera nuotaika. Sugalvojom daryti karaoke, taigi aš dainavau The Doors – Break On Through (To The Other Side), ir netyčia sulaužiau stalinės lempos kažkokią plokštelę, kai dainavau į ją ;) O T. dainavo Captain Jack dainą, tą, kur dainuojama „ė-jo captain jack“, daugiau nepamenu, kas yra dainuojama ;) O po to nuėjo dainuoti L., ir ji dainavo Džordanos Butkutės dainą; L. balsas plonas, viskas buvo juokinga, o J. beveik viską filmavo, nes slapta J. yra nusižiūrėjęs L., o L. – J., bet kol kas jie tamposi su kitais žmonėmis.

Nesinori grįžti į Vilnių po tokio smagaus savaitgalio, viskas buvo taip ramu ir gerai, net miegojau gerai (pastaruoju metu miegojau prastai). Dabar automobilyje skamba Pearl Jam daina „Black“, ji visada man primena tą negalėjimą būti su tavimi. Dainoje yra gražios eilutės:

 

I know someday you’ll have a beautiful life,

I know you’ll be a sun in somebody else’s sky,

But why, why can’t it be mine?

 

Bet šitų eilučių aš neišgirstu, draugė perjungia dainą dar jai neįsibėgėjus. Saule, tu kaip ta daina, kurią vieną kartą išgirsti ir nori išgirsti ją dar, bet tu nežinai nei grupės pavadinimo, nei dainos pavadinimo, ir dienos eina, o dainos taip ir neišgirsti. Pamažu ji pradeda blukti – ir melodija, ir keli nugirsti dainos žodžiai.

It was nice to believe for a while.

Žymos: , , , , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: