Apie Rašymus

Šiandien knaisiojausi po senus užrašus (lyg ieškodamas įkvėpimo, lyg nusiraminimo) ir radau eilėraštį, puikiai tinkantį dabartinei nuotaikai.

Ligonis Sveiksta

tu palikai šviesą lange,
kad aš surasčiau kelią
ir finišą,
bet aš pramigau tą naktį.

tą naktį aš buvau,
o gal tik man pasirodė taip,
laimingas,
nors ir
nesiekiau tavęs,
neieškojau,
net negeidžiau.

– – –

O po to radau kitą eilėraštį, irgi iš 2007-2008 metų, kuris taip pat yra apie susitaikymą, susivokimą, naują pradžią, lengvumo jausmą ir dar kažką lengvo ir nuostabaus.

* * *

pliki medžiai tarsi vaiduokliai
gąsdino peizažą su giedru dangumi.

aš buvau ramus,
ramus kaip niekad.
atrodė, kad
nesu žengęs pirmo žingsnio,
nesu ištaręs nė vieno žodžio,
nesu čia buvęs niekada,
ir nieko nieko nežinau.

– – –

Keisčiausia tai, jog skaitydamas eilėraščius iš 2007-2008 metų, prisiminiau, kaip juos rašiau, t.y. skaitau eilėraštį ir pamenu, kad jį rašiau: rūkydamas, ant palangės, gulėdamas lovoj, važiuodamas iš Alytaus į Vilnių, tualete, gulėdamas karštoje vonioje, išgėręs, prirūkytame kambaryje, pieštuku, želiniu rašikliu; kartais net pamenu, koks už lango buvo oras. Po to, jeigu gerai pamenu, mano rašymas arba patys eilėraščiai ėmė prarasti svorį, jausmą. Tai nutiko maždaug 2008 metų pavasarį. Rašiau juos iš įpročio, retai jausdamas stiprų troškimą rašyti, kuris būdavo anksčiau su manimi. Greit išmokau praleisti žodžius ir eilutes, aplankiusias mane: jeigu anksčiau tokie mane aplankę žodžiai buvo iškart užrašomi, kad neužsimirštų, tai dabar kartais visą dieną pravaikščiodavau su kokiu nors vaizdiniu galvoje, bet vis tiek jo neužrašydavau. Tuo pat metu pradėjau norėti rašyti einu-matau-galvoju stiliumi, ir tai nedavė man nieko gero.

Dabar atrodo logiška, kad jau nebemoku rašyti eilėraščių. Žinau, jog galėčiau juos parašyti, bet užtikrintai žinau, kad jeigu rašiklį ir popieriaus lapą galima apgauti, tai savęs – ne. To jausmo nebėra, būtent jausmo rašyti eilėraštį. Viskas persikėlė į jausmą, kad noriu kažkam kalbėti, sakyti žodžius, ir dabar labai daug emocijų nugula į laiškus arba tai, kas yra panašu į laiškus; tekstai dažnai turi tą kreipimosi į kažką jausmą. Būtų malonu ateityje vėl pagauti eilėraščių rašymo nuotaiką, tą šiek tiek išprotėjusią nuotaiką, bet per daug neliūdėsiu, jeigu ji taip ir negrįš pas mane. Galų gale, mano gyvenimas per daug ramus palyginus su 2007 metais, o eilėraščių iš piršto nemoku ir niekad nemokėjau laužti, kad ir kokią lakią vaizduotę turėčiau.

Einu miegot, rytoj anksčiau į darbą.

Žymos: , , ,

Vienas atsakymas to “Apie Rašymus”

  1. momo Says:

    Viskas yra būtent, taip, Povilai, – nuo rašymo JAUSMO iki per didelės ramybės.
    Aš irgi rašau tada, kai negera, labai labai. Iš to ilgesio, tokio beribio ir neapibrėžto.
    Rašiau, t.y.

    p.s. labai labai malonu, kad užsukai į mano blogą, – kai žinai, kad kažkas perskaito, pasidaro truputį ramiau.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: