Šį rudenį aš itin tuščias. Nesirašo, nesinori rašyti arba tam nėra laiko. Tai vis dėl darbo – dirbu arba per daug, arba itin nervingai, todėl grįžus net nekyla minčių prisėsti ir ką nors parašyti. Nerašymas mane veikia neigiamai, nes pradedu jausti būtinybę rašyti, tačiau, kaip ir sakiau – man tiesiog ne rašymas galvoje. Atsiranda užburtas ratas: nenoriu rašyti -> nerašau -> bet juk reikia rašyti! -> ne, nenoriu rašyti. Bet kokie bandymai rašyti baigiasi juodraščiais, prie kurių net nesinori grįžti, nes jaučiuosi tarsi kažkas būtų atėmęs iš manęs gebėjimą matyti dalykus taip, kaip juos matydavau anksčiau. O ką galima parašyti, kai jau nebemoki matyti?
Žinau, jog tai praeis, bet vis tiek nesmagus etapas. Toks neįdomus pats sau esu.
– – –
Vakar važiavau troleibusu. Ant jo galinės sėdynės sėdėjo pagyvenęs vyriškis ir kažką valgė. Iš pradžių nekreipiau dėmesio, bet po to žvilgtelėjau ir pastebėjau, kad valgo paštetą su batonu. Išspaudžia pašteto ant batono ir valgo.
Po to kelios merginos, sėdėjusios troleibuso gale, išlipo. Vyriškis įsidėjo batoną į krepšį su pirkiniais, tada rankose pavartė pašteto likutį ir išspaudė paštetą sau į burną. Stengiausi nežiūrėti į jį visą laiką, bet jis vis buvo man prieš akis.
Kai žvilgtelėjau į jį dar kartą, jis verkė, valėsi delnais akis ir šnirpščiojo nosimi. Verkiantis vyras atrodė baisiai (kaip gražios tvarkingos kasdienės sistemos trikdis), ačiū dievui tai truko tik važiuojant vieną stotelę (nuo Kareivių iki O. Milašiaus stotelės), bet vis tiek tas įvykis mane privertė pasijusti prastai.
– – –
Vis dar noriu atostogų, net jeigu tektų atostogauti visą savaitę esant blogam orui. Noriu tiesiog slankiot iš kampo į kampą, užsiiminėti niekais, žiūrėti serialo CSI dvyliktą sezoną, išeit iš namų ir eiti gatve į vieną ar kitą pusę stebint praeivius, vėliau aprašyti paprastus dalykus, kuriuos mačiau. Man reikia mažmožių, kad vėl susikaupčiau darbui.
Žymos: atostogos, batonas, CSI, darbas, paštetas, rašymas, ruduo, troleibusas
arsonist's prayers 
2011/11/09 20:10 |
va va, su tuo (ne)rašymu taip ir yra!
2011/11/10 04:30 |
Kai man užeina “tuščias“ laikotarpis, irgi jaučiuosi negerai, nemaloniai. Bet lengviau tampa, kai primenu sau, kad vieną savo juodraštį atradau ir perrašiau po penkiolikos metų, ir jis atvėrė man daug durų. Dažnai “tuščiuoju“ laikotarpiu vyksta itin svarbus darbas, bet jis ne popieriuje, ne ekrane, o pasąmonėje, ir ne man suvokti, kas ten bręsta. Po kelių dienų ar mėnesių, ar metų subręs. Iki tol turiu kantriai, ramiai ir su pasitikėjimu laukti.
Tavo įrašai mane kažkaip ramina :)
(Tu vis tiek rašai.)
2011/11/15 17:37 |
o po atostogų kažkas būtinai paklausia, ką gero per jas nuveikei. arba pats savęs paklausi.