Antroji Diena

…kurios metu Povilas nuveikia daug naudingų dalykų, sunerimsta dėl keistų blyksnių ir mąsto apie daug ką.

Prabudęs puikiai žinojau, ką darysiu – nuvalysiu dulkes nuo kambarioko kambaryje esančios jo skalbinių dėžės.

Vakar vakare pastebėjau tą dėžę eidamas iš balkono, ir toji mintis apie dulkiną dėžę galvoje sukosi nuo pat 06h ryto, kai pirmąkart nubudau; o po to buvau nubudęs 08h, 08:40h, ir kiekvieną kartą iškart pradėdavau galvoti apie dėžę. Kai prabudau 09:40h, nusprendžiau, jog jau reikia keltis iš lovos.

Atsikėlęs nuėjau į tualetą-vonią, ten radau skudurėlį dulkėms valyti. Paėmiau jį ir nuėjau į kambarioko kambarį. Kambariokas jau buvo išėjęs į darbą, taigi aš drąsiai žengiau prie skalbinių dėžės ir keturiais perbraukimais nuvaliau visas dulkes, nesibaimindamas, jog kambariokas man pasakys, kad niekas manęs neprašė valyti dulkių jo kambaryje. Kartą buvo, jog aš kažką padariau gero jam ar jo kambariui, o jis grįžęs pasakė, kad to daryti visai nereikėjo. Aš neįsižeidžiau, bet nusprendžiau, kad jei kitą kartą vėl norėsiu kažką jam gero padaryti, tai reikės nutylėti tai, kad jis nepasijustų nejaukiai, sužinojęs, jog šiek tiek sutvarkiau jo kambarį.

Nuvalęs dėžę grįžau į tualetą-vonią, išploviau skudurėlį ir padėjau jį džiūti. Akis užkliuvo už grindų valymui skirtos šluotos, užkištos už skalbimo mašinos. Ištraukiau ją, sušlapinau jos kempinę, nugrežiau ir grįžau į kambarioko kambarį. Tiesa, eidamas dar nežinojau, jog jo kambario grindys dulkinos, bet mano nuojauta manęs neapgavo – grindys buvo kaip reikiant dulkinos.

Išvalęs kambario grindis išploviau šluotos kempinę ir išvaliau koridoriaus bei virtuvės grindis. Po to įjungiau dulkių siurblį ir išsiurbiau visokius plyšelius koridoriuje, o tada ir savo kambarį. Grįžęs dar kartą į tualetą-vonią paėmiau tą patį dulkių valymui skirtą skudurėlį ir kruopščiai nuvaliau mano kambaryje esančius stalą, dvi spinteles ir vieną iš keturių savo spintos lentynų. Kodėl vieną iš keturių? Niekada nekvaršinu sau galvos tokiais klausimais. Tiesiog taip jau būna, jog imu ir kažką padarau ne iki galo: vietoje to, kad nuvalyčiau visas keturias lentynas, aš nuvalau tik vieną, nes iš tikrųjų valau viską mechaniškai, taigi – nepatikrinęs, ar ten tikrai yra dulkių. Šiandienos atveju nuvaliau vieną lentyną, nors galėjo būti, jog būčiau nuvalęs visas. Toks valymas iš eigos nėra motyvuotas, nes nesu įsitikinęs, ar lentynos tikrai dulkinos, todėl ir nematau reikalo viską valyti kruopščiai. Jeigu būčiau pastebėjęs, kad bent viena lentyna yra dulkina, tada būčiau kruopščiai nuvalęs visas, bet šiandien valydamas tą vieną lentyną nepastebėjau, kad ji būtų dulkina, todėl kitas tris visai praleidau. Aišku, tvarką mėgstantys žmonės man galėtų pasakyti, jog man nebūtų nukritusios rankos, jeigu būčiau nuvalęs visas keturias lentynas dėl viso pikto. Bet tokiems žmonėms visada galima atsakyti, kad rankos galėjo ir nukristi.

Žmonės kartais prikalba tiek daug nesąmonių – rankos nenukristų, jei padarytum tą ar aną, verkia duonelė tinginio valgoma, nesigailėsi anksti kėlęs ir anksti vedęs, ir t.t. Ką visai tai reiškia? Duona juk tikrai neverkia, kai ją valgo tinginys. Aš gyvenime tiek daug duonos privalgiau, ir duona niekada neapsiverkė, kai ją valgiau, nors mama nuo 13 metų man dažnai kartojo, kad esu tinginys, nes mėgau skaityti knygas arba šiaip svajoti, ar užsiimti kitais menkniekiais, kurių ji nesuprato. O kaip suprasti tą nesigailėjimą dėl ankstyvaus kėlimosi ir ankstyvų vedybų? Kai man buvo devyniolika metų, aš pradėjau gyventi kartu su savo mergina, ir mama tada visąlaik man kalė į galvą, kad tik neprisidaryčiau vaikų ar neužsinorėčiau tuoktis, tai kaip dabar suprasti tą pasakymą? Ar mama man blogo norėjo? Tikrai ne, o tai reiškia, jog ta patarlė nebeaktuli. O tos patarlės apie ankstyvą kėlimasi išvis nesąmoninga: kartais būna, jog netyčia atsikeli anksti, nors dar galėjai miegoti dvidešimt minučių, ir po to tu jau nebeužmiegi – tai kur čia tas gerumas anksti keltis?

Ar bent kas nors iš mūsų pagalvoja apie tai, ką mes kartais kalbam? Abejoju, ar mano tėvų kartos žmonės gali paaiškinti tokius pasakymus kaip žemė – akmuo, pinigai – vanduo arba kol lūpos saldžios – visi laižo. Gal kažkada šios senos patarlės ir įvairūs priežodžiai ir buvo aktualūs, kai dar visi žmonės gyveno kaimuose ir rūpinosi savo ūkiais, bet dabar laikai pasikeitę ir tokie pasakymai yra atgyvena. Be to aš įtariu, jog daugelis pasakymų, skirtų pašiepti tinginystei, buvo sukurti todėl, kad vieni žmonės sunkiai dirbo, o kiti – nelabai, ir pastarieji erzino sunkiai dirbančius, todėl sunkiai dirbantys ėmė galvoti visokių patarlių, norėdami įžeisti ar priversti nejaukiai pasijusti tuos mažiau dirbančius.

Kai būnu grįžęs į gimtą miestą, mama šeštadienį labai mėgsta akcentuoti darbą, ji kalba apie jį su pasigėrėjimu. Ji dažnai pradeda sakinius taip: žmonės nuo pat ankstyvo ryto visur eina…, žiūrėk, kiek žmonių – ir visi kažką veikia…, net ir savaitgaliais žmonės nesėdi be darbo… Jeigu ilgiau jos pasiklausau, imu ir prievarta susigėstu, nes man savaitgalį nieko nėra maloniau kaip prigulti ant sofos ir paskaityti knygą ar pasikuisti po rašomojo stalo stalčius ieškant visokių keistų užmirštų užrašų knygelių. O susigėdęs suprantu, jog, deja, savęs nepakeisiu, esu koks esu, todėl pereinu prie veidmainiavimo: imu šmirinėti iš kambario į kambarį (iš viso turim keturis kambarius bute), tarsi kažko ieškodamas, tarsi kažką suradęs galėčiau imtis kažkokio darbo, kurį esu numatęs sau; atsidarau sieninę spintą, esančią tarp virtuvės ir koridoriaus, kurioje sudėta daug daiktų, kurie būna retai reikalingi, ir pradedu įnirtingai kažko ieškoti, o kai mama paklausia, ko ieškau, atsakau „ai, tokio dalyko“; arba nueinu aplankyti močiutės.

Tokios nemalonios situacijos būtų galima išvengti, jei mes turėtume sodybą ar kaimą, ar automobilį. Bet mes niekada neturim ir neturėjom, todėl man sunku įsivaizduoti, kokio darbo galėčiau imtis bute, kuris ir taip jau būna sutvarkytas prieš man grįžtant praleisti savaitgalio gimtuose namuose. Mama galėtų bent jau palikti ką nors man sutvarkyti, bet ne, ji sako negaliu laukti savo vaiko apsikuitusi. Blogiausia yra tai, kad kalbėdama taip, ji man meluoja – ji iš tų žmonių, kurių gyvenamoji aplinka visada būna tvarkinga. Visi šie dalykai ir priveda prie verdikto, jog esu tinginys ir nenoriu nieko veikti.

Bet tai juk nėra tiesa. Štai šiandien niekieno neprašomas sutvarkiau kambarioko kambarį ir savo kambarį, ir virtuvę, ir koridorių. Ir dabar yra dar tik 10:14h, o aš jau esu nuveikęs tiek daug dalykų!

Prisėdęs virtuvėje pusryčiauti pastebėjau, jog debesys danguje sklaidėsi ir saulė ėmė šviesti stipriau. Naktį buvo nebloga šalna, nes žolė buvo vis dar pabalus. Buvo įdomu sužinoti, ar lauke vis dar vėsu, bet nosies kišti ten visai nesinorėjo. Be to, kai pusryčiams valgau dribsnius su pienu, esu labai laimingas ir ramus, ir būnu dar laimingesnis, jeigu man nereikia niekur eiti, net jeigu diena ir labai graži.

O ši diena vis gražėjo ir gražėjo, nes greit debesų danguje visai neliko, saulė pakilo aukščiau ir geriau apšvietė mūsų kiemą, viskas skendėjo šviesioje ramybėje. Pavalgęs nuėjau į kambarioko kambarį, kuris buvo stipriai apšviestas saulės, ir prisėdau ant jo lovos. Taip sėdėjau kurį laiką ir apžiūrinėjau kambarį, o kartais atsukdavau veidą į langą ir prisimerkdavau dėl ryškios šviesos. Man taip kartais labai reikia pasėdėti apšviestam, apima kažkoks sunkiai paaiškinamas gerumas.

Pasisėmęs tiek gerumo grįžau į virtuvę ir nusprendžiau paskaityti naujienas internete. Įsijungiau kompiuterį ir ruošiausi jau skaityti apie tai, kad netikėtai vieno banko veikla buvo laikinai sustabdyta (ne dėl to, kad man tai rūpi, tiesiog šiaip), kai staiga šviesos blyksnis apakino mane. Pažiūrėjau pro langą, bet nesupratau, iš kur tas blyksnis atėjo. Greičiausiai kažkas atidarė langą, į kurį švietė saulė, ir taip susidarė tas blyksnis.

Sutelkiau dėmesį į kompiuterio ekraną ir vėl pradėjau skaityti, bet perskaitęs kelis sakinius vėl buvau apakintas šviesos. Kaip ir pirmąkart, nesupratau, iš kur jis atsirado. Kiemas atrodė ramus ramus. Įdėmiai apžiūrėjau visus kaimyninių namų langus, kurie išėjo į kiemo pusę, tačiau neradau prie ko prikibti. Nutariau šį kartą ilgiau palaukti, nes tikėjausi, jog blyksnis gali pasirodyti ir trečiąkart. Žiūrėjau tiesiai prieš save kurį laiką, ir staiga mane vėl apakino. Tapo aišku, jog blyksnį sukelia tikrai langas, tačiau jis buvo darinėjamas ne šiame kieme, o tolesniame arba dar tolesniame. Sukaupęs visą dėmesį bandžiau įžiūrėti, kas ten gali vykti, tačiau man nepavyko nieko įžiūrėti. Vienintelis paaiškinimas, kodėl žmonės darinėja langą, buvo tai, jog galbūt jie jį valo. Kita vertus, ar žmonės valo langus lapkričio pabaigoje? Dažniausiai juk valo atšilus orams pavasarį, dar valo vasarą, dar gal šiltu rudens metu, bet tikrai nemačiau, jog valytų, kai jau būna šalta.

Man baisiai parūpo tas langas. Kol sėdėjau virtuvėj ir žiūrėjau į tą pusę, iš kurios mano manymu atsklisdavo blyksniai, buvau apakintas dar keturis kartus. Smalsumo pagautas nutariau nueiti ir pažiūrėti, kas ten vyksta, juolab, kad neturėjau ką veikti.

Įsispyriau į sportinius batelius, apsirengiau savo šiltesne striuke ir išėjau į kiemą. Lauke buvo tikrai vėsu. Pasukau eiti link tos pusės, iš kur atskriedavo šviesos blyksniai. Perėjęs savo kiemą ėmiau girdėti kažkokius šūksnius. Kai įėjau į kitą kiemą, šūksniai pasidarė dar garsesni, tačiau negalėjau išgirsti, kas yra šaukiama. Artėdamas link kiemo centro, pamačiau vyriškį, kuris stovėjo atsitraukęs per dešimt metrų nuo vienos laiptinės ir žiūrėjo užvertęs galvą aukštyn. Pakėlęs galvą, pamačiau pravirą langą. Prie jo staiga pasirodė moters veidas, o po to iškart pamačiau krentančius sąsiuvinius ir padrikus lapus. Nepraėjus nė dešimčiai sekundžių, moters veidas vėl pasirodė prie lango, ji išmetė kažkokią dėžutę, o išmesdama kliudė langą, kuris greit pajudėjo į dešinę, po to jo rėmas stuktelėjo į namo sieną ir jis ėmė grįžti į pradinę padėtį, tačiau čia ir vėl pasirodė moters veidas, ji netyčia trenkė į langą, mesdama marškinius ir batus, ir langas vėl pajudėjo į dešinę. Va iš kur tie blykstelėjimai, ir kaip gaila, kad iš tokio didelio piktumo ir įniršio..

Ir ji vis šaukė. Šaukė įnirtingai, pagalvojau, jog greičiausiai šaukdama net ir spjaudėsi, tačiau tuo negalėjau būti tikras. Vis dar buvo sunku suprasti, ką ji šaukė, tik žodžiai kūrva ir blet buvo aiškūs. O vyras stovėjo apačioje ir vis kratė galvą. Jis nieko nešaukė moteriai. Man ėmė rodytis, jog vyras greičiausiai bus tikrai kaltas, kažkaip bus įžeidęs tą moterį, o jo rami stovėsena tarsi byloja apie jo kaltės pripažinimą. Buvo truputį gaila matyti jį tokį, man pasidarė neramu, nes supratau, jog mano akivaizdoje byra dviejų žmonių gyvenimas ir aš negaliu to sustabdyti. Žinoma, jeigu tai būtų holivudinis filmas, aš prieičiau prie vyro ir pasiūlyčiau jam pagalbą, po to išmokyčiau kaip susigrąžinti tą moterį, ir, galiausiai, viskas baigtųsi penkiais happy-end‘ais. Jei tai būtų sovietinė drama, tada pora, laikui bėgant, užmirštų nuoskaudas, ir vieną dieną vyras ateitų pas moterį su gero vyno buteliu ir skaniu kumpiu, ir moteris jam viską atleistų, ir jie susitaikytų, ir gyventų gražiai. Gaila, kad ši scena nėra iš filmų.

Kadangi man veikti ten nebuvo ką, apsisukau eiti namo. Grįždamas prisiminiau, jog mūsų šeimos namuose visą laiką kažkokiu būdu buvo išvengiama daiktų mėtymo. Kita vertus, galbūt tai buvo dėl to, jog mama niekada nevarydavo tėvo iš namų, kai jų bandymai sugyventi gražiai eilinį kartą baigdavosi tragiškai mano atžvilgiu. Mama visada suprasdavo, jog viskas jau baigta, nes tėvas nesikeičia ir netampa geresnis, ir leisdavo tėvui pajusti, jog mes galim gyventi be jo. Kai jis pajusdavo, kad prisidirbo iki kaklo ir yra kaltas, sukeldavo didelį barnį ir išeidavo iš namų garsiai keikdamasis ir trankydamas duris. Mes po kiek laiko jau ir prieš kaimynus nesigėdijom dėl tokio jo elgesio, viskas tapo norma.

Kartais tėvas daiktus išsiveždavo pats, kartais atsiųsdavo kokį nors draugą paimti jo daiktų, o kartą prašė mūsų paštu atsiųsti, bet mes jam nenusiuntėm, ir po pusmečio mama išnešė jo visus likusius marškinius prie konteinerio, kad benamiai galėtų jais apsirengti. Iš tiesų keista, kad jis turėjo tiek daug marškinių – kiek jį pamenu, visada vilkėdavo marškinius ir labai retai kokius nors marškinėlius. Su marškiniais jis visada atrodydavo toks vyriškas, o marškinėliai, atrodė, tiesiog nederėjo jo charakteriui.

Mintis apie tėvo marškinius priminė man kitą dalyką, susijusį su tėvu – tai, kaip jis uždėdavo man ranką ant peties. Joks kitas vyras niekada nėra man taip uždėjęs rankos ant peties. Tėvo ranka buvo sunki, ir uždėdavo ją dažniausiai tik tada, kai būdavom kur nors svečiuose. Uždėjęs dažnai dar pasakydavo „sūnau Dovydo“. Niekada nesupratau, kodėl jis tai sakydavo, o įdomiausia, jog nors ir atrodydavo, jog ranką uždeda man ant peties tik norėdamas tarsi pasipuikuoti ar pasirodyti geras prieš kitus žmones, tą „sūnau Dovydo“ jis visada ištardavo negarsiai ir aiškiausiai adresuodavo man vienam.

Iš tiesų aš niekada nesupratau, ar tėvas manimi džiaugėsi. Ir ar išvis džiaugėsi, kad turi sūnų. Aš buvau jo priešingybė – ramus, tylus, prisirišęs prie mamos, o ne prie šeimos vyrų. Tėvas, būdamas 13, slapčia jau rūkė, jo tėvui nežinant buvo paėmęs jo automoblį ir važinėjosi po Alytų su draugais, o aš. Ką aš? Man patiko skaityti knygas, rinkti menkniekius, domėtis visokiais fantastiniais dalykais ir vienam užsiiminėti mažmožiais, kuriems niekas rimtai neskyrė dėmesio mūsų šeimoje (aš nepykdavau dėl to). Galiausiai aš taip ir užaugau kaip jo priešingybė.

Mąstydamas apie save vaikystėje ir paauglystėje, pastebiu, jog visada turėjau polinkį fantastikai. Būdamas antroje klasėje perskaičiau pirmą fantastinę knygą („Haukas ir Fišer. Vilkas avidėje“, Simonas R. Greenas) ir tada tiesiog panėriau į fantastikos pasaulį. Būdamas penktoje ar šeštoje klasėje nekantriai laukiau naujojo „Žvaigždių karų“ filmo, bet kai jis pasirodė, mama manęs neleido į kiną (iki šiol nesuprantu, todėl), taigi aš tenkinausi pirkdamas kramtomą gumą su lipdukais iš to filmo epizodų. Būdamas aštuntoje klasėje pradėjau skaityti kitokią grožinę literatūrą, nieko nesupradamas apie meilę pamėgau nelaimingus meilės romanus. Nuo tada mažiau dėmesio skyriau fantastikai, tačiau pats nuolatos fantazuodavau iki begalybės: kaip tampu pripažintu rašytoju, po to pradėjau klausyti roką ir norėjau tapti roko grupės vokalistu ar bent jau gitaristu, o kai pradėjau žavėtis futbolu, norėjau tapti geru futbolo gynėju. Mano fantazijai nebuvo ribų, ir aš praleisdavau 99% laiko fantazuodamas, ir tik 1% laiko darydamas kažką, kas galėjo padėti įgyvendinti fantazijas: pradėjau groti akustine gitara, bet mečiau po mėnesio; balso ir klausos visąlaik neturėjau; rašiau itin apgailėtinus eilėraščius; niekada nelankiau futbolo treniruočių, kad išmokčiau geriau žaisti.

Fantazija pakišo man koją kaip reikiant. Visąlaik gyvenau tarsi iliuzijoje, jog atėjus laikui viskas bus taip, kaip reikia. Nemokėjau kryptingai projektuoti savo asmenybės – mėčiausi nuo vieno dalyko prie kito, taip niekada ir nesiimdamas nieko visa širdimi, tik leisdamas savo fantazijai nupiešti gražius vaizdinius dalykų, kurie manęs laukia ateityje. Fantazija man visą laiką davė per daug, kad galėčiau rimtai siekti tam tikrų realių tikslų. Įdomiausia tai, jog didelė dalis mano svajonių virsdavo realybe, net jei aš ir nedėdavau jokių pastangų, tačiau tada nutikdavo kitas baisus dalykas – aš suprasdavau, jog tai, apie ką svajojau, dabar man visai nebeįdomu.

Grįžęs namo norėjau nustoti apie visa tai galvoti, todėl paėmiau Gabrielio Garsijos Markeso knygą „Patriarcho ruduo“ ir priguliau ant lovos paskaityti. Skaičiau iki pietų, o tada pasikepiau blynelius su kumpiu ir sūriu, ir valgydamas žiūrėjau CSI seriją. Serija buvo labai įdomi: buvo rasta išžudyta keturių asmenų šeima, CSI raso įtariamąjį, kuris greit prisipažino nužudęs šeimą, bet po to atėjo tokia mergina ir pasakė, kad tai ji išžudė šeimą, o serijos viduryje atsirado dar du žmonės, kurie norėjo prisiimti kaltę dėl šeimos nužudymo, todėl visi CSI buvo sutrikę ir nežinojo, ką daryti, bet galiausiai išnarpliojo bylą man kaip tik bebaigiant valgyti antrąjį blyną.

Pavalgęs apsirengiau ir išėjau į lauką. Nežinojau, kur noriu eiti, bet žinojau, kad man reikia pabūti tarp žmonių, taigi nuvažiavau į didelį prekybos centrą. Ten apsukau ratą, neužeidamas nė į vieną parduotuvę, o išėjęs iš jo sėdau į pirmą atvažiavusį autobusą ir nuvažiavau iki pat Fabijoniškių žiedo. Kažkada šalia to žiedo gyveno vienas kiemo draugas, kai studentavo. Su kitu kiemo draugu kartais nakvodavom pas jį, kai atvažiuodavom iš Alytaus į koncertus, vykusius Vilniuje. Dabar tas draugas, kuris čia kažakda gyveno, yra susituokęs ir jau turi dukrą. Ir mes nebendraujam, ir nesikalbam kaip anksčiau – apie merginas, apie gyvenimo tikslus, svajones, anarchiją ir seksą -, tik paspaudžiam vienas kitam ranką ir iš mandagumo paklausiam kaip sekasi, kai netikėtai prasilenkiam Alytuje savo namo laiptinėje.

Aš nekenčiu, kai žmonės dingsta. Tėvas, draugas, klasiokas, diedukas, merginos.

Perėjau kažkokią gatvę ir nuėjau iki artimiausios stotelės, kurioje važiavo jau visai kiti autobusai. Laukiau autobuso septynias minutes, įsėdęs į jį važiavau devynias stoteles, tada išlipau ir parėjau šešių stotelių atstumą iki namų pėsčias, vis galvodamas apie brendimą, vyriškumą ir atsakomybę.

Grįžęs namo išsitraukiau juodą batų dėžutę, kurioje laikiau visokius užrašų sąsiuvinius ir laiškus. Suradau neišsiųsta laišką, adresuotą vienai merginai, paėmiau, nuėjau į virtuvę, suradau žirkles ir sukarpiau voką su jame buvusiais lapais.

Tada nuėjau į dušą, o nusimaudęs pasijutau daug geriau. Gerumo aura neapleido iki pat vakaro, kai po darbo grįžo kambariokas ir mes žiūrėjom intriguojančias futbolo rungtynes.

Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , ,

7 atsakymai to “Antroji Diena”

  1. insaideris Says:

    :)

  2. skv Says:

    Man taip patiko skaityti, Povilai, minčių daug ir net norų porą sukėlė. Parašysiu tau sms (keistokas išsireiškimas toks sakyčiau, kai pagalvoji), bet vėliau, nes šiąnakt nemiegojau ir jaučiu, kad tuoj lūšiu. Kartais tinklalapiuose būna sumeluojama, tai pažymiu, kiek dabar valandų – 09:24, dokumentuoti, fiksuoti, mhm. Ok.
    Esu įsiminusi vieną frazę: “tavo stringai išgelbėjo man gyvybę”; iš atminties neišdyla, nes itin debiliška ir dar todėl, jog reiškia tai, ką skelbia, – nemelaginga, kad ir kaip sunku būtų tuo patikėti.
    Šitas įrašas man gyvybės neišgelbėjo, bet rytą (2001 11 17) tai tikrai.

  3. arsonist's prayers Says:

    dėkoju, kad netingėjot perskaityt tokį ilgą įrašą ;)

  4. Aistė Says:

    man irgi labai patiko skaityti. net nežinau kaip pagirti…

  5. st Says:

    Kilo klausimas, kodėl sukarpei tą laišką merginai?

  6. arsonist's prayers Says:

    st > tas laiškas buvo ne tau skirtas. ir visa ši istorija nėra 100% reali. laiško sukarpymas yra nuoroda, jog istorijos veikėjas nori pakeisti kažką savo gyvenime ir kažką pakeičia.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: