Trečioji Diena

…kurios metu Povilas išsikelia tikslą ir bando jį pasiekti.

Trečiąją dieną aš kėliausi iš mirusiųjų, įžengiau į suplanuotą pasaulį.

Pirmiausia nutariau, kad reikia nusiprausti, tai ir nusiprausiau. Tada, apgalvojęs kelis variantus, nusprendžiau papusryčiauti. Papusryčiavau. Kad pasijusčiau dar žvalesnis, padariau 10 atsispaudimų. Tada prisėdau suplanuoti likusią dieną.

Darbe direktorė mėgsta kartoti, jog svarbiausia yra išsikelti tikslą, o tada reikia numatyti veiksmus, skirtus tikslui įgyvendinti. Mano šiandieninė problema buvo ta, jog norėdamas suplanuoti dieną ir numatyti, ką kada darysiu, turėjau turėti vieną ar kelis tikslus. O tikslo man kaip tik ir trūko. Butas buvo sutvarkytas, taigi negalėjau tvarkyti jo, drabužiai visi buvo neseniai išskalbti, taigi negalėjau jų skalbti. Lentynoje stovėjo kelios knygos, kurių nebuvau baigęs skaityti, tačiau man šiandien norėjosi nuveikti kažką apčiuopiamo ir konkretaus, atnešančio praktinę naudą. Taip galvodamas prasikankinau iki 12h, kada į galvą šovė mintis, jog man reikia įsigyti sportinį džemperį iš padėvėtų drabužių parduotuvės. Kad įvykdyčiau šį tikslą, numačiau, jog reikia apsilankyti padėvėtų drabužių parduotuvėse.

Apsirengiau gražesne striuke, užsimečiau kuprinę ir išėjau į lauką. Pirmoji „Humana“ padėvėtų drabužių parduotuvė buvo už 5 min. nuo mano namų. Eidamas link jos stebėjau žmones, tačiau nieko įdomaus be dviejų senyvo amžiaus vyrų, geriančių bobelinę šalia vieno medžio, nepastebėjau. Parduotuvėje neradau sportinio džemperio, kuris bent kiek man patiktų, tai dar pažiūrėjau visokių megztukų ir striukių, nors ir neketinau jų pirkti.

Išėjęs iš parduotuvės nutariau važiuoti į Antakalnio mikrorajoną, kur yra kita „Humana“ parduotuvė. Kaip tik greit atvažiavo tinkamas autobusas, ir jau po 15 minučių aš buvau Antakalnyje. Iš pradžių nuėjau prie bankomato, kad nusiimčiau pinigų, nes grynaisiais turėjau tik 17 litų. Tiesa, bankomato neradau ten, kur jis visada buvo – pasirodo jis buvo perkeltas į banko filialo vidines patalpas. Ten buvo dviejų žmonių eilė, atsistojau už tokio vyriškio. Tada pastebėjau, jog šalia yra kitas bankomatas, kuriame galima dar ir įnešti pinigus į savo banko kortelę. Pagalvojau, kad jei galima įnešti, tai greičiausiai galima ir išsiimti, todėl nutariau pabandyti savo laimę. Deja, man nepavyko, bet to nežinojo priešais mane stovėję du žmonės, taigi kai grįžau į eilę, prie to bankomato perėjo vyras, stovėjęs prieš mane. Galvojau gal būtų mandagu jam pasakyti, jog tame bankomate negalima nuimti pinigų, tačiau greit susigriebiau – nemandagu yra kištis į svetimo žmogaus reikalus. Likau stovėti eilėje, o eilė kaip tik pajudėjo, dabar jau senyva moteris priėjo prie bankomato ir rinko savo kortelės PIN kodą; aš žvalgiausi po patalpą. Vyras, pabandęs savo laimę prie kito bankomato, grįžo į eilę ir iš lėto, bet užtikrintai, atsistojo eilėje priešais mane. Aš nepykau, maža to, man jau buvo kilusi mintis užleisti jį prieš save – šiandien buvau kažkaip mandagiai nusiteikęs.

Senyva moteris nusiėmė pinigus, po to dar sulaukė čekio, o tada dar atsispausdino du čekius su sąskaitos likučiais ir nuėjo. Vyras, stovėjęs priešais mane, pajudėjo link bankomato ir aš net lengviau atsidusau, nes kažkodėl visą laiką tarsi verčiamas spoksojau į jo pakaušį, galvodamas, kaip atrodys mano pakaušis, kai man bus 30, 40, 50 metų. Ar tas vyras kada nors galvojo apie savo pakaušį? O ar galvojo, kaip sens jo kitos kūno vietos?

Aš karts nuo karto apie tai galvoju. Viskas dėl to, jog dar kai mokiausi mokykloje, vieną dieną pas mus atėjo tokia kaimynė, su kuria visai nebendravom, ir paprašė ateiti pas ją padėti dėl kažko. Aš nusekiau ją nieko nesuprasdamas. Jos bute pamačiau greitosios pagalbos žmones – gydytoją ir vairuotoją. Gydytoja tikrino tos kaimynės tėvo pulsą, tada ėmė ruošti švirkštą su vaistais. Aš stovėjau kambario tarpduryje ir stebėjau bejėgį, sunkiai kvėpuojantį nuogą kaimyną. Jam buvo virš septyniasdešimties. Kai mes buvom vaikai, jis visada mus pakalbindavo, buvo toks guvus malonus senukas. O dabar jo kūnas gulėjo nuogas, bejėgis. Mane labai trikdė tai, kad vyro pimpalas buvo nepridengtas. Jis buvo toks mažas, o plaukai aplink jį buvo visi žili žili. Nenoriai pagalvojau, kad visų vyrų laukia tokia baigtis – vyriškumo praradimas. Tada liks tik karštligiškai užsiimti kokiais nors kitokiais dalykais, pvz. sodininkyste ar pašto ženklų kolekcionavimu, arba domėjimusi politika – bet kuo, kas tik sugebės geriau kompensuoti impotenciją.

Gydytoja suleido jam vaistų, o po to įdūrė kitą švirkštą, prijungė lašinę ir kažką jam lašino. Ji paprašė, kad kaimynė palaikytų tą lašinę, o pati nuėjo dar kažką padaryti, ir tuo metu, norėdama apeiti kaimynę, ją netyčia stumtelėjo. Toji pasilenkė į vieną pusę, viena ranka netyčia kliudydama iš lašinės išvestą vamzdelį, ir tasai su visa adata ištrūko iš vyro rankos. Kraujo srovė šovė iš rankos, aptaškė gydytoją, kaimynė sutriko ir pradėjo isteriškai mykti, gydytoja ją aprėkė, o aš stovėjau sutrikęs. Po to gydytoja vata užspaudė žaizdą, viską sutvarkė. Grįžo kaimynės sūnus, gydytoja pasakė, kad jau galima vyrą nešti neštuvais į greitosios pagalbos automobilį, tai sūnus su vairuotoju ir išnešė. Taip jau išėjo, kad mano pagalbos taip ir neprireikė. Aš išėjau su visais į lauką ir pasukau link namų.

Antkalnio „Humanoje“ buvo itin daug moteriškų drabužių ir per mažai vyriškų. Neradęs, ko ieškau, išėjau iš parduotuvės, perėjau gatvę ir nuėjau į padėvėtų knygų knygyną. Ten ilgai žiūrinėjau lietuvių autorių knygas, po to nuėjau į fantastikos skyrių, o galiausiai apžiūrėjau net ir visokius senus žurnalus, tačiau taip ir išėjau nieko įdomaus neradęs.

Nuėjęs į stotelę laukiau 2 maršruto troleibuso. Galvojau gal laukiant surūkyti vienintelę turimą cigaretę, tačiau nutariau nerūkyti, nes stotelėje buvo keli maži vaikai, važiuojantys namo po pamokų, ir keli paaugliai, o aš nenorėjau niekam rodyti blogo pavyzdžio. Pats kiek save prisimenu, niekada nesižavėjau vyresniais rūkančiais ar geriančiais vyrukais, buvau stipriai nusiteikęs prieš rūkymą ir gėrimą (šeimos moterų įtaka; nesakau, kad bloga), ir tik vėliau, kai jau buvau pilnametis ir ėmiau išgerti, ir kartais parūkydavau, vieną dieną supratau, kad man be galo patinka matyti gražiai apsirengusius vyrukus, kurie lauke rūko ir laiko alaus butelį laukdami roko koncerto. Aš irgi laukdavau su jais, man patikdavo būti netoli tokių kietų vyrukų. Net geriau pasijusdavau, kai į kitą koncertą ateidavau su vienu ar keliais buteliais alaus, laikydavau alų rankoje, šnekučiuodavausi su pažįstamais, išsitraukdavau cigaretę, prisidegdavau, užsirūkydavau. Dūmai kyla į viršų, gaivus alaus gurkšnis, mano gražus džemperis ir batai. Malonu jaustis išvaizdžiu.

Visa tai taip kvaila.

Išlipęs Karaliaus Mindaugo stotelėje kartu su kitais studentais pasileidau per gatves link Vilniaus universiteto centrinių rūmų. Eidamas bandžiau save apgauti ir pasijusti studentu, tačiau man nepavyko. Aš niekada nejaučiau kažkokio išskirtinio jausmo dėl studentavimo. Per keturis studijų metus aš daugiau dėmesio skyriau savo ir aplinkinio pasaulio supratimui, nei savo studijuojamam dalykui. Dėl to kartais jausdavau kaltę prieš mamą ir jaunuolius, kurie geidžia aukštojo išsilavinimo, bet dėl savo šeimos prastos finansinės padėties negali jo įgyti. Jaučiausi tarsi nenusipelnęs studijuoti; net nebuvo minties apie džiūgavimą dėl to, kad mokausi geriausiame Lietuvos universitete.

Aš tiesiog stūmiau laiką. Laukiau, kada prasidės tas gyvenimas. Tas jausmas, kad jau tuoj tuoj jis ateis ir prasidės, manęs neapleido visą gyvenimą. Būdamas vaikas aš galvojau kaip imsiu ir vieną dieną tapsiu dideliu – vairuosiu automobilį, nenorėsiu kolekcionuot visokiausių lipdukų iš kramtomų gumų. Po to, kai tapau paauglys, svajojau greičiau užaugti, turėti darbą ir pinigų, kad niekas man neaiškintų kaip gyventi. Kai baigiau mokyklą ir įstojau studijuoti, galvodavau, jog jau ne už kalnų tas laikas, kai dirbsiu kažkokį darbą, būsiu protingesnis ir brandesnis. Laikas ėjo, o aš vis dar gyvenau laukimu. Kažkur turėjo būti laikas, kai viskas bus taip, kaip man reikia, jis turėjo būti kažkur visai netoli. Keli mėnesiai, pusmetis, metai – mano branda turėtų greit prasidėti. O po to jau greitai ir mergina atsiras, ir šeima bus sukurta, ir vaikai gims, ir ramus šeimyninis gyvenimas ateis, kuris kartais gąsdina mane, o kartais ramina. Būtų gerai, jeigu vieną dieną aš prabusčiau ir branda jau būtų pasiekusi mane. Rasčiau gražius juodus odinius batus koridoriuje, mano drabužiai būtų klasiški, turėčiau žmoną ir porą vaikų, o ryte jau gerčiau juodą kavą, ne arbatą.

Branda yra tai, ko noriu, ir kartu tai, ko bijau, nes ji visada skausminga. Man baisu girdėti, kaip mano jau susitupėję draugai sako nepyk, negaliu šįvakar pas tave užsukt pažiūrėt futbolo, arba turiu tik pusvalandį, yra reikalų namie, arba aš užsisakysiu arbatos, nes draugei nepatinka, kai geriu alų. Suprantu, jog kartais (o gal ir dažnai) reikia aukotis dėl savo antros pusės, suvokiu, kad ne visada viskas yra taip, kaip tau norisi, kad būtų, bet aš tikrai kartais nesuprantu, kodėl žmonės taip save varžo, net kai jų antros pusės jų neprašo. Niekas neprašė mano vieno draugo nustoti analizuoti žmonių santykius, bet jis ėmė ir nustojo, nors jam tai puikiai sekėsi; po to jis greit ir vedė. Galvodamas apie jį sakau sau: jis sužaidė pagal taisyklės, sužaidė dėl baimės likti vienas. Negali dėl to pykti – visi bijom būti vieniši arba bijom to, kur mus gali nuvesti mūsų mąstymas.

Bet aš pykstu ant jo. Ir pykstu ant savęs, kad bijau sužaisti pagal tas taisykles. Buvo daug kartų, kai galėjau tai padaryti. Ypač kai jauti, jog mergina tau jaučia didelę simpatiją: tu gali leisti jai susiprasti, kad ji velniškai tave myli, gali pakurstyti ją, pasakydamas, kad tu irgi ją myli, net jeigu tu ir nesi dėl to tikras. Tu gali taip lengvai sužavėti ir padėti pats sau susižavėti mergina, po kiek laiko gali taip lengvai susituokti ir pradėti rimtą gyvenimą. Keli žingsniai ir branda pasiekta. Kodėl aš nežengiau tų žingsnių link normalaus gyvenimo?

Dar nepriėjęs universiteto užėjau į vieną knygyną. Jame sutikau Martyną, kuri yra mano pažįstama. Pasirodo, ji ten dirbo. Trumpai pakalbėjom, paklausėm, kaip kam sekasi. Po to pasisukinėjau knygyne, paėmiau Charles Bukowski ką tik išleistą trumpų novelių knygą ir galvojau susimokėti ir eiti toliau, bet tada pamačiau, jog knygyne buvo kelios Bukowskio knygos originalo kalba. Paėmiau pirmąją, tai buvo „Faktotumas“. Kitos – „Paštas“, novelių rinkinys ir du poezijos rinkiniai. Pavarčiau abu poezijus rinkinius, vienas kainavo 47 Lt, o kitas – 41 Lt. Nežinojau, ar verta pirkti kurį nors vieną. Man keista, kad negriebiau abiejų knygų – taip tikrai anksčiau, prieš metus, būčiau pasielgęs. Tačiau dabar svarsčiau apie visus „už“ ir „prieš“, norėjau priimti teisingą sprendimą. Taip bemąstydamas nusprendžiau, jog nereikia pirkti Bukowskio poezijos, reikia pirkti tik tą trumpų novelių rinkinį, ir kuo greičiau eiti į kitas dvi „Humanas“, nesidairant į pakeliui esančius knygynus. Sumokėjau už knygą, palinkėjom su Martyna vienas kitam sėkmės, ir aš išėjau.

Eidamas link centre įskūrusios „Humanos“ visgi neišlaikiau įtampos ir užėjau į du knygynus, tačiau, ačiū dievui, juose niekas manęs nesudomino. Išėjęs iš antrojo, nutariau užsirūkyti. Ėjau rūkydamas Dominikonų gatve, tada perėjau Vokiečių gatvę ir buvau bepradedąs eiti Trakų gatve, kur buvo „Humana“, bet staiga persigalvojau ir, pasukęs į kairę, pasileidau eiti Vokiečių gatve. Toje Trakų gatvėje nėra šiukšlinių, taigi man teks cigaretės nuorūką mesti ant gatvės, o man labai nepatinka šiukšlinti, todėl ir nusprendžiau neiti į tą „Humaną“. Kita „Humana“ laukė manęs Pylimo gatvėje.

Kol nuėjau iki tos „Humanos“, užsukau į dar vieną knygyną. Girdėjau, kad jame būna įdomių žurnalų ir senų muzikos plokštelių. Įėjęs pamačiau, kad kažkokia mergina žiūri į mane. Ji nebuvo pardavėja; vartė kažkokį žurnalą. Greit išgirdau „laba diena“, pasisukau į kairę ir išvydau jauną vyruką, kuris buvo pardavėjas. Pasisveikinau jį ir nuėjau pažiūrėti, kokių žurnalų buvo šiame knygyne.

Mačiau žurnalus apie muziką, madą, dizainą. Mačiau ir toliau sudėtas senas muzikos plokšteles. Pro mane praėjo mano amžiaus vyrukas, girdėjau kaip jis klausia pardavėjo, kieno čia paroda eksponuojama. Pakėliau akis aukščiau ir pamačiau iškabintas nuotraukas. Vienoje buvo nufotografuoti šaukštai, kitoje – dubuo. Girdėjau, kaip pardavėjas atsako, jog paroda yra jo vieno pažįstamo ir dar pridūrė, kad čia gali bet kas eksponuotis. Knygyno lankytojas užsiminė, jog turi draugą, kuris gražiai piešia ir jo darbai kažkada buvo eksponuoti mokykloje. Pardavėjas paklausė, kokio formato yra to vyruko draugo darbai. Jis atsakė, kad visi yra A4 formato. Gerai tada, atsakė pardavėjas.

Jie dar kažką kalbėjo, bet aš nustojau klausytis. Stovėjau viduryje knygyno, ir tiek. Nenorėjau vartyti nė vieno žurnalo, nenorėjau kuistis tarp senų plokštelių. Mergina, nužvelgusi mane, kai įėjau į knygyną, vis dar vartė žurnalus. Bandžiau įžiūrėti, kokį žurnalą ji varto, ir tada ji pagavo mano žvilgsnį. Pasijutau kaip vagis, ką čią vagis – kaip tikras nusikaltėlis, nusižiūrintas aukas parduotuvėse ir po to sekantis jas.

Ji nusuko žvilgsnį į žurnalą, aš nuleidau akis žemyn. Pastebėjau jos batus, ji avėjo kerzais. Aš niekada nenorėjau kerzų, net kai kelis mėnesius laikiau save panku. Turbūt aš ilgai užsižiūrėjau į jos batus, nes ji vėl pamatė, kad stebiu ją, ir staiga pasakė:

– Ko tu žiūri?

Aš pakėliau galvą ir pažiūrėjau į jos akis. Ji atrodė sutrikusi labiau nei aš, nors tai aš turėjau būti labiau sutrikęs. Kelias sekundes galvojau, ar man reikia kažką atsakyti, ar tiesiog išeiti iš knygyno. Nusprendžiau imti ir išeiti. Deja, vietoj to, aš apėjau lentyną, kuri skyrė mus, priėjau arčiau jos ir sakau:

– Neturėjau ką veikti namie, tai išėjau į miestą pasivaikščiot, bet šiandien kažkas ne taip su..

Ji dar labiau sutriko. Tada susipratau, jog tai nėra tinkama akimirka dviejų nepažįstamų žmonių atviram pokalbiui, pasakiau „atsiprašau“ ir išėjau iš knygyno.

Paskutinėje „Humanoje“ vėl neradau nieko gero, nors per daug ir neieškojau: įėjęs tiesiog apsukau ratą parudotuvėje ir išėjau. Išėjęs pasukau link stotelės, sulaukiau troleibuso ir pajudėjau link namų.

Miestas šiandien buvo uždaras man.

Grįžęs namo jaučiausi prislėgtas, todėl papietavęs pažiūrėjau keturias iš eilės CSI serijas, kad užmirščiau nevykusį bandymą tikslingai praleisti dieną, bet net ir CSI negalėjo numušti slogios nuotaikos. Šiandien viskas atrodė kažkaip ne taip.

Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

4 atsakymai to “Trečioji Diena”

  1. insaideris Says:

    Žinok, jau skaitau kaip romaną, kuris yra siunčiamas man į pašto dėžutę :)

    Koks įspūdingas tas gabaliukas apie nuogą senelį!..

  2. arsonist's prayers Says:

    dėkoju už palaikymą ;)

  3. vit. Says:

    eeei!! fantastikos skyrius? gal netyčia esi aptikęs S. Lukjanenko “Juodraštį“ ?

  4. arsonist's prayers Says:

    ne, nesu tos knygos ten radęs.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: