“Tavo geismai yra tamsioji dievo pusė“

Žemiau esantį mėgstamo Douglas Coupland tekstą radau čia. Nuostabus minčių srautas.

– – –

Už video žaidimų pasaulio ribų, kiek žaidimų žaidi vienas? Štai klausimas: Ar žmonės praeityje masturbavosi dažniau nei tai jie daro dabar, ar savęs tenkinimas yra tiesiog biologinė konstanta? Net ir pats nuostabiausias kompiuteris niekada negalės pakeisti dirbtinės išminties, kuria dalinasi žmonės – ar galės? Jei iki šiol abejojai, žinok – kiti žmonės slapta gali pasakyti viską apie tai, kaip jautiesi. Labas. Aš esu tobuliausia tinklinė žaidimo patirtis! Labas. Aš esu praplėtimo paketas. Labas. Leisk man pasakyti – aš niekada nebūčiau žaidęs “Grand Theft Auto: San Andreas”, jei tik būčiau žinojęs, kad jame buvo pornografinio turinio ar gražių kekšių, kurios mane gundys. Kas čia? Kiti metai, kiti penkiasdešimt dolerių? Ar tai tikrai verta? Žinai, kai sapnuoji naktį, tavo smegenys nenaudoja akių, kad galėtų matyti. Kai tu žaidi video žaidimus, tavo smegenys žaidžia sporto žaidimus nenaudodamos kūno. Ar tai leidžia tau pasijusti laisvam, ar jautiesi lyg kalinys savo mėsoje? Tas gandas, kurį nuolat girdi – kad visi užsiima seksu. Požemių valdovas. Sąvadautojas. Princas. Dėl narkotikų parsiduodanti kekšė. Kodėl žaidimai visada nori kad gėris triumfuotų prieš blogį? Kartais yra gerai treniruotis kovojant už tamsiąją pusę. Jei tu nori mesti narkotikus, kieno pagalbos tu ieškosi – buvusio narkomano ar Nedo Flanderso? Žinai ką? Kai tu skaitai knygą, tu esi visiškai pasinėręs savo vidiniame pasaulyje ir visuomenė sako, kad tai yra geras ir nuostabus dalykas. Bet jei tu žaidi video žaidimą vienas, tai yra keistas, sumautas ir socialiai žeidžiantis užsiėmimas. Kokie siaurapročiai idiotai propaguoja šį melą? Atibuskit, žmonės. Megėjiškas. Analinis. Azijietės. Gražuolės. Dideli klitoriai. Dideli peniai. Dideli papai. Juodukai. Niekas, ką aš jaučiu yra tikra. Žaidimas, tai ne istorijos pasakojimas. Nebūk toks sentimentalus. Žaidimas, tai tavo grobio žudymas. Tai apie tai, kaip tu žudai mane, ar mes žudome juos. Visa internetinė veikla yra stebima. Bet kokie bandymai pažeisti saugumą iššauks teisėtą agresiją. Aš laukiu tos dienos, kai kiekvienas trečiojo pasaulio šalių gyventojas turės pakankamai pajamų, kad galėtų nusipirkti bet ką iš mūsų visuomenės sukuriamų video žaidimų ir jų sistemų. Užtaisyt! Skirtumai tarp tavęs ir kitų praktiškai neegzistuoja. Žmogaus kūnas yra nesveikiausias ir bjauriausias objektas į kurį galima žiūrėti. Manau, kad žmonės, kurie mėgaujasi žiūrėdami į nuogus kūnus yra iškrypėliai ir tvirkintojai – mums juos reikėtų užrakinti ir išmesti raktą. Man patinka liesti žaidimą – supranti, apie ką aš? Kai tavo parsidavėliškas protas ir tavo kompiuteris tampa vieniu. Ei, jei nežaidžiamas šlamštas yra tikrai nežaidžiamas, tai kodėl jis vis dar yra kuriamas? Praėjusią naktį aš sapnavau, kad Mario dirbo durininku Wal-Marte ir tai mane tikrai sunervino. Nesvarbu ką jie sako, žaidimų kompanijoms viskas susiveda į vieną dolerį už valandą geimplėjaus. Tai konstanta. Blondinės. Priklausomybė. Brunetės. Užpakaliai. Žvaigždės. Jei tavo troškimuose dominuoja papai, varpos, tarpkojai ir dulkinimosi siekis, tai tu esi bedievis, amoralus monstras, kuris degs pragare. Žaidimas internete mane paverčia tuščiu ir galingu. Žaidimas internete man įskiepija mintį, kad pasaulis yra įveikiamas – ne kokia globaliai atšilusi degraduojanti šiknaskylė. Žudyk žudikus. Labas. Aš esu Xbox’as ir 360 negatyvus. Kiti žmonės yra nuobodūs. Įžengti į žaidimo pasaulį ir bėgti pragarišku greičiu nėra geras laiko leidimo būdas. Ar tau patinka anoniminis seksas? Kartais istorija sugriauna žaidimą. Vietoj pramogos tu gauni nesąmones. Nagi, tiesiog sustok. Pagrindinės siužetinės linijos ignoravimas gali duoti daugiau. Kartais mes tik norime pavairuoti taksi automobilį ar gauti oralinio sekso “GTA:SA”. Gyvenimas geras. Gyvenimas užknisa. Stalo RPG žaidėjai per daug gilinasi į istoriją. Jie bėga nuo realybės tingiuoju būdu. Knygos yra pernelyg neinteraktyvios. Nagi, tiesiog duok mums apgavystės kodą… pala – taip vadinamas paskutinio puslapio perskaitymas, praleidžiant visą pasakojimą. Galvojimas, kad esi nemirtingas prilygsta buvimui nemirtingu. Aš valgau cukringą šlamštą visą dieną, tad mano niekingai jauname amžiuje aš nustojau kištis marškinius už diržo, nes mano pilvo lašiniai virsta per juosmenį. Tai mane afišuoja kaip ne itin tinkamos genetinės medžiagos šaltinį. Pasimatymai. Vibratorius. Girtos merginos. Palydovės. Fermos seksas. Pėdos. Mane užknisa, kad reklamos pasaulis mane priskiria prie ekstremaliai gyvenančių žmonių, bet tuo pačiu tai yra gerai, nes žmonės galvos, kad aš esu labiau stiprus, nei esu iš tikrųjų. Negalima rašyti naujų temų. Negalima rašyti komentarų. Negalima prikabinti failų. Negali redaguoti savo įrašų. VB kodas įjungtas. Vartotojo vardas. Prisimeni mane? Slaptažodis. Aš pastebėjau vieną dalyką – nepriklausomai nuo to, kaip sklandžiai tu eini, tavo galva visada linguoja iš vieno šono į kitą, nors ir truputį, kai tuo tarpu žaidimuose, sklandus judesys sukuria keistą, absoliučią patirtį, kuri yra labiau pirmykštė, nei mes norime pripažinti. Sekanti daina yra pirmoji iš mūsų naujojo albumo. Ji pasirodė šią savaitę ir vadinasi “Spuoguotas”. Mano kaiminystėje visi paaugliai berniukai miršta, nes jie vairuoja savo automobilius naudodamiesi video žaidimų fizika vietoj to, kad naudotu realią fiziką. Jie suka per greit ir persirikiuoja per greit. Jie nesuvokia traukos ar išcentrinės jėgos. Ir jie krenta kaip musės. Galvosūkiai nėra istorijos. Žaidimai, kuriuose sekso sugebėjimai yra pateikiami kaip atlygis, mane trikdo. Ei, tu pats šito prašei! Tai gal ir lengva man, tačiau pragariškai sunku geimeriui Jonui. Krušau mašinas. Gėjai. Bardakas. Grupinis seksas. Plaukuotas. Rankdarbiai. Hardkoras. Namų šeimininkės. Indai. Nuo tos akimirkos kai įgijau priklausomybę ElfQuestui, nustojau naktį sapnuoti. Tai mane gąsdina. Aš visada renkuosi DIEVO REŽIMĄ. Nelinijinis siužetas? Keletas pabaigų? Nėra krovimosi langų? Tai vadinama gyvenimu žemėje. Aš vis dar neiššoviau savo užtaiso per anksti. Diskusija. Įrankiai. Ieškoti šioje diskusijoje. Rodyti versiją spausdinimui. Siųsti šį puslapį elektroniniu paštu. Visi fleimai, trolinimai ir oftopikai bus pašalinti iš diskusijų. Trolis yra vartotojas, kuris diskusijoje turi vienintelį tikslą – provokuoti konfliktą. Išskirtinumo jausmas nėra tas pats kas išskirtinumo būsena. Troliai neprideda vertės diskusijose. Ei, berniukai. Ei, mergaitės. Superžvaigždės didžėjai… Judam! Fleimas yra diskusija, kurioje vienas vartotojas žodžiu atakuoja kitą vartotoją, naudodamas prieštaraujančią nuomonę. Kai vartotojai ima ginčytis kaip vaikai, eigoje įžeidinėdami vienas kitą, vyksta fleimų karai. Asmeninės merginos. Tarprasinis. Vertink šią diskusiją! Aš jau per senas, kad kraučiau į kelnes dėl to, kas yra madinga ir guli po mano Kalėdų egle šiemet. Baikite kelti kainas. Baikite kombinuoti rinkinius. Nebūkite pardavimų maitinami gobšuoliai. Nemelžkite manęs. Ir jei jau mes susibendravome, nedėkite Nyčės citatų savo laiškų pabaigose. Prieš penketą metų jūs juokėtės iš “Amerikietiško pyrago 2″. Kas? Jūs magiškai virtote Noamu Chomskiu? Jūs galvojate, kad esate išskirtiniai, tačiau esate tik eiliniai embrionai. Latinos. Kojos. Lesbietės. Sekso kameros. Brandu. Neūžaugos. Jie pavertė tave idiotu. Potencialia atomine bomba. Natūralūs papai. Aš kartais svarstau kas rašo tas žaidimų apžvalgas. Turiu draugą Gailą, kurio darbas – generuoti netikrus dideliu žaidimų ar filmų tinklapius maždaug devyni mėnesiai prieš jų pasirodymą, kad žurnalistai atlikdami “tyrimą” paprasčiausiai perrašytų tą informaciją, kurią pateikia leidėjai.  Žinai, visi kalba apie žaidimus tarsi jie būtų oras ar maistas, tarsi mes mirtume be jų. Koks mėšlo vežimas. Prieš dvidešimt metų jie net neegzistavo. Jie yra tušti. Jie nieko neduoda pasauliui. Mane varo iš proto, kai žmonės sako “Žaidėjai tobulina savo koordinacijos/reakcijos sugebėjimus, kurie padės jiems ateityje, pvz. valdant karinį lėktuvą”. Baikit ginti žaidimus. Jie to nei nori, nei jiems to reikia. Aš niekada nebaigiu žaidimų. Didelė jų krūva riogso šalia televizoriaus. Aš per kvailas juos išmesti ir pernelyg apatiškas juos žaisti. Aš nusipelnau visko, ką man duoda gyvenimas. Aš žinau, kas yra Castlevania ir tai mane gąsdina.LMFAO. Kviestis žudiką yra būti žudiku. Labas. Aš pasirinktinai atbulai suderinamas. Po to, kai tris valandas pražaidžiau Halo 2, išėjau laukan ir išpjoviau Raudonojo Kryžiaus kraujo banką, išprievartavau viską, kas turėjo pulsą ir sugrioviau vietinę parduotuvę. Tada aš iščirškinau naikinimo dievus gidės merginos kūne aptikta kraujo taure. Seni vyrai ir paauglės. Kelnaitės. Pėdkelnės. Šlapinimasis. Žinai tą psichiatrijos klausimą “Jei tu galėtum paspausti slaptą mygtuką, kuris nužudytų tavo labiausiai nekenčiamą asmenį, tačiau niekas apie tai nesužinotų, ar tu jį paspaustum?” Aš paspausčiau. Kiekvieną sušiktą kartą. Nors pažiūrėjus į mane taip neatrodo. Konsolių gamintojai taip pat turi jausmus. Ne, neturi. Jie yra monstrai. Visada yra koks gaidys, kuris parsiveža kažkokį super naują dalykėlį iš Tokijo, ar ne? Tavo geismai yra tamsioji dievo pusė. Kiekviena konsolė, kiekvienas žaidimų rankinukas yra tarsi atskira kalba ar dialektas. Žmogaus smegenys pajėgios išmokti kokias penkias – šešias kalbas. Net tie kalbų iškrypėliai olandai turi penkių kalbų ribą. Tad rūpestingai rinkis ir mylėk savo žaidimų sistemas. Viskas gali būti ginklu. Po paauglystės yra kažkaip nevykėliška diskutuoti kompanijų pasirenkamą žaidimų kainodarą. Tu esi individas, turintis laisvą valią. Pirk arba ne. Nuskusta. Maži papai. Rūkymas. Čiurkštelėjimas. Nekalbėk apie Sony lyg tai būtų didžiai geranoriškas animacinių filmukų herojus, gyvenantis žvaigždžių berniuko kaimynystėje. Kaip ir bet kuri kompanija, Sony susideda iš individų, kurie kasdien bijo prarasti darbą ir priima sprendimus, paremtus baime ir susitaikymu su socialinėmis normomis – kaip ir kiekviena kita kompanija, tad neišskirk vienos kompanijos kaip fainos ir mylėtinos. Jie visi blogi ir gobšūs. Jie savotiškame moraliniame balanse, kur gėris ir blogis panaikina vienas kitą, kas yra baisiau ir tamsiau nei bet kokia paranojinė ar patriarchalinė teorija apie Sony. Laikas = kančia. Po to kai pažaidžiau Tony Hawk’s Pro Skater, išėjau laukan ir nučiuožiau viešosios bibliotekos laiptų turėklais. Aš dabar kietas. “Jos vardas Rio ir ji šoka ant smėlio”. Galiausiai viską diktuoja Kinijos žaidėjai. Išmok Mandarinų dialekto. Žiūrėk, reikia tik vieno mygtuko paspaudimo, kad kažkas įvyktų. Viską apibendrinant, tu vis dar esi sumautas klounas. Žaidėjai nėra vartotojai. Jie žaidėjai, tačiau kartais jie taip pat mėgsta pasidžiaugti Sony akcijų kainos kilimu Yahoo! Finance tinklapyje. Visi matė kaip tu apgaudinėjai. Transvestitai. Uniformos. Moterys imtynininkės.  Nauji kodai! Nesvarbu kokie geri bus ateities žaidimai, dangus man visada bus salė pilna žaidimų automatų. MMOG 2K6 SFX PS2 MSRP. Dievas laimina Koka kolos ir Pepsi kovą dėl rinkos. Tavo vidinė liga yra matoma visiems. Jie tik glosto tavo ego, sakydami kad tu esi unikalus. Kuo karštesnės elfės, tuo blogesnis žaidimas. Negali nužudyti žmonių, kurie jau yra mirę. Du veikėjai tame pačiame žaidime besidalinantys tuo pačiu balsu yra įtartini. Disko režimas. Fleimo režimas. Riedlentės režimas. Simuliacijos režimas. Super kruvinas režimas. Tu šito prašei.

Tavo draugas,
Douglas Coupland,
2006-ieji,
jPod.

Žymos: "I'm just a messenger", Dievo režimas, Douglas Coupland