Netikę Eilėraščiai

Iš įpročio vis dar pabandau parašyti vieną kitą eilėraštį, bet dabar jie visai nebe tokie, kokius anksčiau rašydavau, be to rašant nėra to jausmo. Geriau juos pateikti kaip prozą.

– – –

Tu vis pameni save sėdintį prie stalo, palinkusį su rašikliu lyg žeberklu virš balto popieriaus lapo. Lieji raides, smaigstai drąsiai, gimdai istoriją, pojūtį, sutveri moters kūną.

Ar tu pameni save? Ar matai kaip vaikštai rudens gatvėmis, ieškodamas išsigelbėjimo nuo viso to mažiems miestams būdingo ilgesio ir nuobodulio? Ar matai kaip kitame mieste surandi dar didesnę kančią ir absurdą?

Ar pamenu save? Ar mėgsti prisiminti save jauną, be barzdos, ar mėgsti prisiminti kaip pabučiavai mergaitę pirmą kartą? Tu matai save vėliau – neva suaugusį, nuogą ir patenkintą, gulintį šalia kito nuogo kūno. Ar matai dabar savo ankstesnes klaidas, ar norėtum jas ištaisyti?

Visi tie “kada nors”, kurių taip ir neįvykdei, visos tos moterys, su kuriomis dalijaisi pasauliu, tos senos dainos ir maldos, kurias užmiršai, žodžiai, kuriems ištarti tau nuolatos pritrūkdavo drąsos..  Ar pameni save?

Aš pamenu: 2007 metų rugpjūtis, Nida, man ką tik suėjo dvidešimt, ir aš pirmąkart supratau, kad esu ne tai, ką aš prisimenu apie save, esu tai, kuo pamažu tampu.

– – –

Ar tau liūdna, kai nebėra to laiko, kai tu sėdėjai ir rūkei vienas namuose, iš kurių ką tik išėjo moteris? Tu traukei dūmą ir meldei dievo, jog daugiau niekada niekada tau netektų išjausti to bejėgiškumo, bet dabar, kai namuose taip ramu ir tylu, kad girdi kaip kalbasi žuvelės akvariume, tu slapta žaviesi tuo praėjusiu laiku ir trokšti, kad būtų kažkas, kas galėtų tave palikti dar kartą.

– – –

Visi žino kaip kas turi būti, tik ne visi sugeba susitaikyti, kai viskas nėra taip, kaip turėtų būti.

– – –

Girdėjau mano tėvas turi moterį, gyvena kartu su ja Šiauliuose. Ji – negraži ir stambi, visąlaik jam nurodinėja, o jis dabar ramus, klauso jos. Štai kas liko iš to tirono, kažin kaip jis jaučiasi, netekęs savo rūstybės? Ar jis paslapčia sugniaužia kumštį ir fantazuoja kaip smogia jai į veidą? Ar sapnuose jis sugrįžta į savo galybės viršūnę ir per miegus netyčia jai įspiria?

– – –

Prieš užmigdama ji dar spėja pajusti kaip jis mintimis priartėja ir stebi ją baltuose pataluose.

Prieš mirtį jam labiausiai gaila tos, kurią mylėjo mažiausiai. Dabar jis norėtų jai padovanoti gėlių.

Žymos: , , , , , ,

3 atsakymai to “Netikę Eilėraščiai”

  1. Pseudo Says:

    Visi pasirenka tuos, su kuriais jiems tam tikru laiko momentu yra geriausia. Net ir tavo tėvui su ta valdinga moterimi, užgožiančia jo rūstybę, turbūt nėra jau taip ir blogai.

  2. momo Says:

    Čia antras tavo įrašas, kurį nusikopijavau ir išsisaugojau.
    Nes, na, taip jau gyvenam :)

    (o Elit kažkada rašė: “aš ilgiuosi praeities. ji nebuvo graži”).
    Bet tai, fak, kartais taip nieko nelieka, kaip tik ilgėtis kažko, kas nebuvo labai gerai.

  3. Aistė Says:

    ,,Prieš užmigdama ji dar spėja pajusti kaip jis mintimis priartėja ir stebi ją baltuose pataluose.”

    kaip man nepatiktų tos su vyrų – moterų sntykiais, seilėta meile, geismais susijusios temos, tu moki rašyti.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: