Pietūs

Kaip negražiai ji valgo. Negaliu atsižiūrėti. Ir nutinka visada taip, jog per pietų pertrauką ji atsisėda priešais mane. Bandau visur danginti savo akis, bet galų gale vis tiek matau ją valgančią. Kramto ir kalba, juokiasi, kramto, kartais jai kas nors iškrenta iš burnos. Dažniausiai pasakoja ką nors apie vaikus, ką nors nelabai pozityvaus. Klausant jos pasakojimų atrodo, jog jos gyvenimas – vienas vargas: vyras mėgsta tinginiauti, ji turi daug darbo namuose, o dar vaikus reikia nuvežti ir parvežti iš darželio, jai nuolatos stinga laiko. Jos akys puikiai tai atspindi – visada paraudę.

Man ji nepatiko nuo pirmos dienos, kai pradėjo dirbti mūsų įmonėje. Iš pradžių nesupratau, kodėl pajutau jai keistą antipatiją, galvojau, jog tai dėl to, kad ji labai liesa, per daug net, ir jos kojos tokios nesveikai kreivos, ir veidas kaulėtas, ir.. Galima sugalvoti daug priežasčių. Tik vėliau, kai praėjo kelios savaitės, aš supratau, kodėl ji man taip kliūva. Vieną dieną ji sėdėjo palinkusi virš stalo virtuvėje ir niūriau nei bet kada anksčiau valgė savo pietus. Aš prisėdau pavalgyti, valgėme keturiese. Visi kalbėjo, tik ji ir aš tylėjom. Tą akimirką, kai užsižiūrėjau į jos auskarą, ji pakėlė akis ir pažiūrėjo į mane. Taip tiesiai tiesiai, ramiai, be emocijų. Tada aš ir supratau, kodėl ji man nepatinka.

Pasirodo kažkokiu būdu ilgą laiką nesuvokiau, kad ji man primena paskutinę buvusią merginą. Žinoma, buvo lengva nematyti jų panašumo, nes ši mano kolegė buvo itin liesa, o mano buvusi mergina – visai ne; ir kolegės plaukai trumpesni, nei mano buvusiosios, ir veidas kaulėtas, ir drabužiai visai kitokio stiliaus. Kai pietų metu ji pakėlė akis ir pažvelgė į mane be emocijų, iškart prisiminiau savo buvusią merginą. Ji kartą irgi taip pažiūrėjo į mane – tuščiai: grįžo iš darbo, aš sėdėjau virtuvėje, ji prisėdo ant fotelio, aš paklausiau kaip jai sekėsi, o ji pažiūrėjo į mane, ir nieko – absoliučiai nieko nepasakė anei parodė kokias nors emocijas. Tapo aišku, jog ji nemato manęs šalia savęs, ir kad tik laiko klausimas, kada mes išsiskirsim.

Po tos dienos pradėjau įžiūrėti vis daugiau panašumų tarp savo kolegės ir buvusios merginos. Abi buvo juodaplaukės, turėjo slaviško kraujo, dirbo pačius paprasčiausius darbus, mąstė labai žemiškai. Negaliu sakyti, jog kolegės paskatintas buvusios merginos prisiminimas buvo nemalonus, bet nebuvo jis ir malonus. Man daug maloniau būdavo valgyti, kai prie stalo nesėdėdavo toji kolegė. Dar geriau būdavo, kai visą dieną darbe kažkokiu būdu sugebėdavau prasilenkti su ja.

Bet po pusės metų direktorė ją perkėlė dirbti į kitą kabinetą, kuris buvo man prieš akis. Nuo tada matydavau ją kasdien, visada pasisveikindavom ir atsisveikindavom, kartais ji paprašydavo parnešti ko nors iš parduotuvės, ir aš visada parnešdavau. Matydamas kolegę kasdien pradėjau galvoti ir apie buvusią merginą. Man tapo įdomu, ką ji dabar veikia, kuo užsiima, kur dirba, kaip jai sekasi su dabartiniu vaikinu. Nenoriu pasakyti, kad atsirado noras su ja bendrauti ar pradėjau jausti kažkokį ilgesį jai – paprasčiausiai norėjosi sužinoti, kaip klostosi jos gyvenimas.

Vieną dieną važiavau namo po darbo. Man buvo likę dvi stotelės, kai į autobusą įlipo iš matymo pažįstamas vyriškis ir atsisėdo per maždaug penkis metrus priešais mane. Aš žiūrėjau į jį, bandydamas prisiminti kas jis toks. Jis pasidairė pro langą, o po to sužiuro į mane, žiūrintį į jį. Jis buvo vienas iš mano buvusios merginos buvusių vaikinų, būgnininkas. Gražus buvo (ir yra): juodaplaukis, plaukai truputį ilgi, šiek tiek tamsesnio gymio, su netvarkingai apžėlusia barzda, vidutinio ūgio ir sudėjimo. Mes su juo panašūs, tiksliau, buvom anksčiau, kai dar draugavau su ta mergina, dar kai mano plaukai buvo ilgi.

Kurį laiką mes taip žiūrėjom vienas į kitą. Puikiai žinojau, jog jis žino, kad ir aš su ja draugavau, nes dar mano ir tos merginos draugystės pradžioje mes nuėjom į barą, o ten atėjo jis, tada ji su juo keistai nedrąsiai pasisveikino, o aš tik kitą dieną prisiminiau, jog jis grojo būgnais vienoje grupėje ir atrišau, jog jie abu kažkada draugavo.

Taip bežiūrint vienam į kitą, man užėjo noras atsistoti, prieiti prie jo ir pasakyti kaip kokiam senam draugeliui:

– Žinai, jos dabartinis vaikinas labai panašus į mus: toks neplonas, juodaplaukis, su netvarkingai apžėlusia barzda.

Galėtume tada ironiškai nusijuokti.

Ne, mes niekada ironiškai nenusijuoksime, kai kalba pasisuks apie ją, nors mums abiems viskas klostėsi skirtingai – jis paliko ją, o aš buvau jos paliktas.

Po to aš išlipau iš autobuso, nuėjau namo. Valgydamas galvojau apie jos vyrų skonį ir savo moterų skonį. Abu mes buvom savo skonių įkaitai.

Žymos: ,

4 atsakymai to “Pietūs”

  1. alkoholikairnieksai Says:

    labai labai labai patiko!

  2. stufftaken Says:

    gaila, kad paspausti tą mygtuką su oranžine žvaigžde po įrašu galima tik prisiregistravusiems wordpress’e.. Na, bet ne tame esmė. Geras įrašas.

  3. arsonist's prayers Says:

    ačiū, ačiū.

  4. 10 metų, 800 įrašų | arsonist's prayers Says:

    […] 2012.11.20 / Nuodai 2012.11.15 / O aš nedurna, Jūs gi žinot 2012.08.22 / „He got mad, tiresome“ 2012.02.07 / Pietūs […]

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: