“Kita Mėnulio Pusė“

Kažkada namie radau seną seną mamos žurnalą, įdomumo dėlei pavarčiau, o pavartęs supratau, kad atrodau tikrą lobį! Čia talpinu labiausiai patikusį straipsnį iš to žurnalo. Perspėjimas – tekstas ilgokas.

– – –

Žurnalas “Ieva“, 1994 metų vasara.

Jelena Narockaja

 „Kita mėnulio pusė“

– – –

Ji buvo pati paprasčiausia iš visų tų paprasčiausių ir eilinių, kokias iki tol buvau sutikęs. Nieko ypatingo nebuvo nei tame, kaip paskubom ji pudravosi nosį, nei kaip lipo į mašiną, nežymiai timptelėdama kelių link savo siaurą sijoną, ir netgi jos moteriškam juoke, kuriam aš, žinoma, labai jautrus.

 

Sąžiningai stengiausi žiūrėti į ją vyro akimis. Mano žvilgsnis slydo jos standartinėmis kaproninėmis kojomis, mintimis įžūliai įsigaudavo po atverstine apykaklaite – tokio akinančio baltumo, kad įtariau ją turint kareivišką įprotį kasdien prisisiūti naują. O kai staigiame posūkyje mes prigludome viens prie kito, stropiai įtraukiau jos plaukų aromatą. Ji kvepėjo vaikišku muilu, norite tikėkite, norite – ne. Kai bandžiau įsivaizduoti – kaip ten, po rūbais, mano išsekusi vaizduotė nupiešė tam tikrus celiulioidinius iškilimus ir įdubimus, visai kaip lėlės, kurią vaikystėje kankindavau kartu su jaunesniąja seserimi.

Dieve tu mano, tie bateliai su gimnazistiška sagtimi, rankų darbo šalikėliai, tie blyškūs perlamutriniai lūpdažiai ir tiesūs bespalviai plaukai… Moteris be jokios žymės. Galėčiau, žinoma, duoti valią savo fantazijai ir įžiūrėti visame tame savotišką eleganciją, dekadentišką atvirumą. Galėčiau, jeigu ši miela dama bent ausies krašteliu būtų girdėjusi apie dekadansą.

Mes netgi susipažinome iki šleikštulio paprastu būdu: aš radau ją gatvėje. Iki šiol negaliu suprasti, kas privertė mane sustoti prie to kiosko, kur, beje, ir sustoti draudžiama, kas vertė pirkti kaip tik tą laikraštį, kurio gyvenime nesu skaitęs, ir juo labiau – kas truktelėjo už liežuvio klausti ją, kiek dabar valandų. Kaip tik tuo metu ji kaulijo iš kioskininkės talonėlį autobusui, nors tiesiai jai prieš akis kabėjo didelis kartono lapas, kuriame kreivom raidėm buvo išvedžiota: TALONŲ NĖRA.

Manote, ji pasakė man tikslų laiką? Kurgi ne. Iš pradžių žvilgterėjo po dešiniu rankogaliu, paskui – po kairiu, po to atsidarė rankinuką ir ėmė traukti iš ten piniginaites ir nosines, ir visa tai – akylai stebint susidariusiai eilutei; galiausiai pakėlė į mane nustebusias akis ir prisipažino, kad laikrodžio ji neturi.

 

Štai tada pirmąsyk TAI ir atsitiko, tiksliau, aš TAI pajutau – kažką panašaus į gailestį ir nuostabą kartu paėmus, ne – greičiau lengvą pasibjaurėjimą ir nesupratimą, bet ne, vėl ne tai… Žodžiu, kažkokį kutenantį jausmą paširdžiuose, tarsi būčiau pervažiavęs kačiuką, kvailai ir įžūliai sėdėjusį greitkelio vidury. Dėdė Zigmundas šitoj vietoj būtinai prikergtų kaltės jausmą, ir jis būtų šiek tiek teisus.

Tą akimirką nė nepagalvojau, nepaklausiau savęs, kiek jai metų – t.y. mintyse nepavadinau jos nei panele, nei dama, tiesiog – ji, kurią įsisodinau į mašiną, ir geras penkiolika minučių mes važiavome visiškai tylėdami. Ir ji, žinoma, žvelgė pro langą – taip princesė Diana sėdėtų geltoname Londono kebe: smakras ryžtingai pakeltas, rankos ant kelių, – atseit, gėrėkitės, brangūs tėvynainiai.

Ji netgi nepasakė savo adreso – atrodė savaime aišku, kad žinau, kur yra Bekingemo rūmai.Mes pavažiavome pagrindine gatve, pasukome į krantinę, ir prapliupo lietus, – kaip ir dera europietiškos melodramos užuomazgoje. Nors pirmoji mano replika greičiau trenkė holivudišku neorealizmu: „O gal važiuojam pas mane?“

Negalėčiau pasakyti, ko iš jos tikėjausi: drovumo, pasipiktinimo, greito sutikimo, o gal betarpiško pranešimo apie valandinius įkainius. Tuo tarpu ji pasuko į mane savo išblyškusį veidelį ir pažvelgė man į akis, ir aš, kad ją kur velniai, vėl pajutau T A I – tokį kutenantį kaltės jausmą. Bet nuslopinau savąjį polinkį į psichoanalizę, užjaučiamai jai nusišypsojau ir pasukau mašiną atgal į prospektą.

Visą vakarą mes praleidome apytamsėje svetainėje prie nuleistų žaliuzi ir esant pakankamai palankiomis aplinkybėmis. Ji nusižiūrėjo mano senąjį odinį krėslą – visa, ką gavau iš Senių, – užsiropštė ant jo su kojomis, dairėsi į šalis, puodelį su arbata laikė kiek šone, kaip cigaretę, lietė popierių ant mano stalo, klausinėjo kvailų dalykų… žodžiu, elgėsi kaip dešimtys kitų tokių pat, na, gal kiek elegantiškesnių, pabuvusių čia iki jos. Jai buvo viskas gerai. Man buvo kažkas ne taip.

Vaikščiojau po kambarį. Sukdamas ratu apie tą krėslą kaip vanagas apie uolą, tyrinėjau jos profilį, ramiai ant kelių sudėtas rankas, visą lankstų ir dailų jos kūną, kuris, būdamas savaime puikus, tarsi ir nebuvo kūnu.T.y. man, mano akims ir kitiems mano jausmus turintiems organams visa tai, kas buvo jos kūnu, nesakė absoliučiai nieko. Ir tuo pačiu metu suvokiau, kad tai ne šiaip trys metrai mėlynos vilnos ir kaprono, prikimšto techninės vatos ar pjuvenų. Ką jau ten – aš juk MAČIAU jos krūtinę, ypač iš šono, kur rūbas darėsi ankštas ir traukė rankoves, mačiau jos klubus, ypač apvalius toje pozoje, kurią ji pasirinko, sėdėdama giliame krėsle, ir turiu pasakyti, jog joje nebuvo nieko nekalto – taip sėdi VISOS moterys, kai ryžtasi nusimesti batelius. Žvilgsniu siurbte įsisiurbiau į jos kelius, užeidavau iš nugaros ir alsavau jai beveik į patį kaklą – šią nuostabią vietelę be jokių įžangų pasiryžęs bučiuoti visoms gražuolėms iki trisdešimt penkerių – nerūpestingai dėdavau ranką jai ant peties – ir jis buvo šiltas! Ir niekas, katastrofiškai niekas, beviltiškai niekas, niekas o niekas nenubudo mano sieloje, jau nekalbant apie visa kita.

Artėjo vidurnaktis. Mes išgėrėme arbatos, surūkėme pakelį cigarečių. Kas dėl butelaičio sausvynio, nuobodžiavusio ant žurnalinio staliuko, tai į jį niekas nesikėsino – negaliu pakęsti geriančių moterų. Ir būnu maloniai nustebintas, kai jos randa savy jėgų ir noro atsisakyti išankstinės stimuliacijos. O apie save galiu pasakyti, kad vienintelis stimulas mano iš pirmo žvilgsnio netvarkingame asmeniniam gyvenime visada yra jos, taip sakant, betarpiškas objektas.

Kas, velniai griebtų, darosi, mąsčiau aš, nurinkdamas ir išnešdamas žydrus angliškus puodelius ir pelenines, ir žvilgčiojau į „objektą“, vartantį senus po svetainę išmėtytus „Penthouse“. Tos jaukios pozos ir švelnūs žvilgsniai bylojo apie šiokią tokią mano viešnios nuostabą, susijusią su mano, švelniai tariant, vėsumu, taip pat apie abejones ir sąžinės kančias, apėmusias ją artėjant vidurnakčiui. Metas, taip sakant, rinkti akmenėlius. Truputį nerimastingas yra tas momentas, kai rodyklės susijungia ties dvylika, nors, jeigu žiūrėsime paprasčiau, įprastas sąlyginumas – kažkur kažkada du urviniai sutarė tam tikrą mėnulio fazę laikyti Didžiosios naktinės medžioklės pradžia.

Stalas buvo nudengtas, žurnalai padėti į šalį, mes sėdėjome viens prieš kitą sudėję rankas, ir aš jau ėmiau galvoti, kaip čia subtiliau nutraukti tą slegiantį randevu, kai staigi ji pasitempė, išrietė nugarą ir išslydo iš mano giliojo krėslo kaip lapė iš kilpos. Jos pirštai perbėgo sagomis nuo atverstinės apykaklaitės iki juosmens, suknelė prasiskyrė kaip riešuto kevalas, blykstelėjo grandinėlė iš po baltų medvilninių baltinukų (nors ir su mezginiuotais padurkais, bet jaudinančiai moksleiviškų) – apsinuogino keliai, kuriuos, beje, jau buvau matęs, bet kartu su jais ir klubai, apie kuriuos tik spėliojau; batelius ji buvo nusiavus jau anksčiau, ir visiems savo negudriems rūbeliams tesugaišo lygiai tris sekundes, įsigudrinusi nusivilkti baltinukus per kelius kartu su kelnaitėmis ir pėdkelnėm. Pastarsis fokusas mane taip pritrenkė, kad netgi netikėtas jos apsinuoginimas kiek nublanko ir nepadarė reikiamo įspūdžio mano sudėtingam vyriškam organizmui. Ką jau ten reikiamo – jokio.

Sėdėjau nejudėdamas, stengdamasis neatitraukti žvilgsnio nuo jos veido toli gražu ne padorumo sumetimais, tiesiog taip buvo lengviau apsimesti, kad nieko neįvyko – nors Dievas liudininkas, dar vakar aš nebūčiau dvejojęs nė minutės. Tačiau aišku kaip dieną, kad šis žaidimas slėpynių negalėjo tęstis ilgiau nei viens-du-trys, ir ties „trim“ ji atsisėdo man ant kelių.

 

Beje, pasakyti „atsisėdo“ – vadinasi, nieko nepasakyti. Iš pradžių ji suglaudė delnus man už nugaros, paskui sukryžiavo kojas už mano kėdės atkaltės, paskui susirado iš nustebimo vis dar prasižiojusią mano burną ir prisispaudė prie jos su tokia jėga, kad dėl mokėjimo bučiuotis įtariau ją turint seną ir beviltišką kompleksą, kurį ji stropiai stengėsi įveikti.

Ir čia aš vėl pajutau TAI. Nei šaltuką, nei susvetimėjimo kutulį, savotišką perspėjantį drebulį, tarsi būčiau prisilietęs prie užgintojo Woo-Doo aukuro, kurio taurėje naujagimis žvėriūkštis laukia apeigų pradžios. Viešpatie, ką aš malu? Kokia taurė, koks žvėriūkštis? Ar apskritai vuduistai turi aukurus? Tačiau kad ir ką jie turėtų, aš vis tiek pajutau tai, ką pasakiau. Ar jai tatai persidavė, ar tai atsispindėjo mano veido išraiškoje, kurio ji, beje, negalėjo matyti – bet glėbys atsileido, lūpos susičiaupė, ji lengvai pasikėlė ir išėjo iš svetainės, pasičiupusi baltai mėlyną savo rūbų tumulą ir batelius, išėjo, atsukdama man savo siaurą nugarą ir dailią duobutę ant užpakaliuko – nei vieno, nei kito aš daugiau niekada nebemačiau, – išėjo, atsargiai uždarydama paskui save duris, išėjo ir nuėjo.

Diena buvo sumauta, dabar ir vakaras pražudytas, – galvojau aš, kratydamas pelenines. – Kas per velniava su ta mergiote: apsirengė patylom virtuvėje, išėjo – nei tau „čiao, brangusis“, nei „kad tu padvėstum, šunie“, bent jau būtų ką nors pamiršus solidumo dėlei… Būtų proga grįžti.

Per dešimtį minučių susitvarkiau virtuvėje ir, vis dar bambėdamas po nosimi, pasukau prie telefono. Kaip tik tokiam atvejui – vienišam vakarui dėl teisėto vyro sugrįžimo, intymaus nesusipratimo ar tiesiog „žuvies dienai“ – tokiam kiauliškam atvejui aš, kaip kiekvienas save gerbiantis vyras, turiu užtikrintą variantą.

Variantas, žiboma, turi vardą – Baby; yra jaukus butukas priemiestyje, visada yra konjako, nėra tik vyro, bet ir tai, pasak jos, dar ne dingstis mergiškoms ašaroms. Tik treji metai, kap mudu su Baby pažįstami, tačiau kas tik aš nebuvau: ir pusbrolis iš Rygos, ir sesers vyro bičiulis, ir buvęs bendramokslis – Baby fantazija begalinė, ypač anekdotiškose situacijose, kai susiduria du ir daugiau pretendentų į jos linines paklodes ir rytinę kavą su citrina. Jos garbei reikia pripažinti: dar nė sykio nelikau kvailio vietoje, tą gerai žinau, nes visada lieku paskutinis ginčų lauke, visiems siunčiu atsisveikinimo šypsnį ir nakčiai užrakinu duris.

Kaip tik Baby kartą atskleidė mano populiarumo paslaptį, taip pat ir to nenusakomo paprastumo, kuriuo visada pelnau tas, „Dekamerono“ žodžiais tariant, paskutines malones.

– Myli tave bobos, – pasakė ji, sukdama ant piršto mano didingas žilstančias garbanas, – už tai, kad šypsena tavo nuodėminga ir įžūli, o akys tyros ir liūdnos… Kol susigaudai, kaip taip gali būti, žiūrėk, jau ir galvoti per vėlu, ir šviesa užgesinta.

Vertinimas, reikia pasakyti, primityvus, juo labiau kad visą laiką maniau, jog esu inteligentiško veido žmogus, bet… Baby geriau žino!

Ragelio ilgai nekėlė, kantriai išklausiau kokius dvidešimt ilgų signalų, žinodamas: jei Vaikelis ne viena, tai mėgsta apsimesti, kad jos išvis nėra namie. Na, štai, neiškentė…

– Alio, alio! Tai tu, ar ką? Iš proto išsikraustei – dvylikta valanda! Aš jau miegojau.

– Neprieštarauju. Miegam kartu.

Paskutinė frazė turėjo būti lemiama, nes MIEGOTI KARTU nepakenčiu, ir netgi jei lieku iki ryto, o tai savaime retenybė, visada stengiuosi nuslysti kur nors ant sofutės, pasičiupęs pagalvę ir pledą. Tuo tarpu Baby atvirkščiai – mėgėja rytais pasilepinti ant plataus vyriško peties, paplepėti apie šį bei tą, o gal ir pratęsti naktines išdaigas. Tad už mano pasiūlymo, tegu ir juoko forma ištarto, ji turėjo užsikabinti.

– Kartu? Ne jau, ačiū. Man rytoj anksti keltis, ir išvis…

– Tu ką, ne viena? Tiek to, išgrūsk jį, aš palauksiu. Man labai reikia, aš pasiilgau, vakaras buvo sumautas, noriu tave matyti, buteliuką štai turiu… na, ko tau dar? Tiesa, vos nepamiršau – varai mane iš proto.

Kitu atveju toks sielos klyksmas priverstų mano bufetavą apsiverkti, juo labiau kad kalbėjau nuoširdžiai – tikrai turėjau ką nors pamatyti. Tas nemalonus šaltukas, kurį paliko nepažįstamoji, dar kirbėjo kažkur po mentėmis, jos ankštokas mėlynas rūbas stovėjo man prieš akis, baltuodamas nėriniuota apykakle…

– Alio, tu klausai? Aš iš tikrųjų negaliu. Ir nesugalvok atvažiuoti! Rytoj man sunki diena, ir apskritai… Paskambink kada, gerai?

Ji padėjo ragelį. Baby padėjo ragelį! Jai sunki diena. Ji negali miegoti kartu. Kažkokios nesąmonės.

Pavaikštinėjau po kambarį, mėgindamas susikaupti. Paskui užsimečiau paltą, paėmiau mašinos raktelius ir kažkodėl butelį nuo staliuko, nusileidau žemyn. Pamatęs savo sidabrinę kovų draugę, išsyk nusiraminau – padėjau butelį ant užpakalinės sėdynės, spragtelėjau kasetę į magnetofoną ir išvažiavau į kiemą, laviruodamas tarp glaudžių kaimyninių „devintukų“ ir „trečiukų“, vienodai išdidžių ir gražių nakties lietuje.

Be tikslo pusvalandį pavažinėjęs po miestą, kuriame neono šviesomis dar ruseno vidurnakčio gyvenimas, sustojau prie „Rūsio“, įsiklausiau į muziką, sklindančią per stiklines duris – džiazo ir vagių romantikos mišinį. Gerai dar, kad nebuvo jokio poreikio ten užeiti: sandėrius sudarinėjo šiapus garbingosios įstaigos sienų – parkinge arba skvere.

Man dar nebuvo tekę naudotis šio sapnų fabriko paslaugomis, bet girdėjęs buvau daug: mergytės čia darbavosi jaunos, pradedančios, kainos aukštos, o klientą aptarnaudavo mašinoje, prižiūrint delikačiam ambalui-iždininkui. Parsivežti draugę namo nebuvo leidžiama, kaip ir vestis ją į restoraną, bet man, kaip naujokui, turėjo padaryti išimtį, kitaip neišdegs, ponai!

Restorano durys atsivėrė, išleisdamos solidžią kompaniją su klubo švarkais ir kaklaraiščiais. Dvi baltaplaukės bestijos, kukliai ramsčiusios pasienį prie įėjimo, suspurdėjo ir jau pasuko link jų, bet vyriokai abejingai sumojavo rankom, sėdo į raudoną „Volvo“ ir dingo lietaus skraistėje. Akimirksiu jo galingos šviesos slystelėjo ilga mašinų eile, apšviesdamos mano veidą, kuris veidrodėlyje atrodė įsitempęs ir blyškus – iš akies trauktas maniakas, tykojantis aukos mangrovų tankmėje.

Jeigu vakar kas nors man būtų pasakęs, – galvojau aš, – kad sėdėsiu prie restorano, nervingai rūkysiu ir lauksiu prostitutės, nebūčiau net nusijuokęs. Greičiau būčiau palaikęs tai prasto skonio pokštu… Tai kurių velnių aš čia sėdžiu? Kur mano mergytės studenčiukės ir damos paštininkės, mielai ir beatodairiškai krentančios į mano glėbį nuo aštuntos iki dvyliktos? Kur mano namų šeimininkės, kurioms nuo aštuntos iki dvyliktos reikalinga paguoda ir glamonės? Galų gale kur mano nuodėminga šypsena ir husariška kibirkštėlė akyse?

Vėl žvilgtelėjau į veidrodėlį. Maniakas, dievaži – maniakas.

Susižavėjęs moters veidas, kimus šnibždesys, kūnas, kurį norisi liesti – štai, ko man reikia, – mąsčiau aš, – kitaip neišsivaduosiu iš to vaikėziško drebulio, iš to jausmo, kad man kažkas atsitiko, kad kažkas išsiderino tiksliame kaip laikrodis mano žavesio mechanizme, ir taip išsiderino, kad netgi pats sau esu šlykštus.

Moters veido nereikėjo ilgai laukti.

– Labas vakaras, – nusišypsojo mano paskutinė viltis, bandydama įžvelgti mane pro šlapią stiklą.  – Ko gi mes laukiame?

Nuleidau stiklą.

– Tavė, tavė, gražolis mano, sėsk mašina, važinėsim toj, linksminsimės toj!

 

Iki šiol nesuvokiu, kam man prireikė to rytietiško turgaus akcento, bet „gražoliui“, pasirodo, ir tai buvo nesvarbu. Ji vikriai įsitaisė šalia, krestelėjo šlapius plaukus – baltus kaip sniegas, žinoma, – pasirausė rankinuke ir išsitraukė ilgą mentolio cigaretę.

– Pridekite, vyriški, – tarė mano vizavi su netikėta ironija vaikiškame balsely. – Ir atsipalaiduokite. Pirmą kartą, ar ką?

Dieve mano, ji dar mokys mane! Spragtelėjau žiebtuvėliu, stengdamasis laikyti jį taip, kad apšviestų mano vyrišką profilį ir prancūzišką šilkinį šaliką, paskui nuo užpakalinės sėdynės pasiekiau butelį, kurį vien tik pamačius kilo pažįstamas drebulys, ir ėmiausi atkimšinėti, juo labiau kad kamščiatraukis, kaip visų dorų nuotykių ieškotojų, kabėjo ant breloko.

– O štai šito nereikia, – ramiai pareiškė blondinė. – Laikas – pinigai, o pinigai – darbe, tad prie darbo.

Ji buvo be galo vulgari, net man dingo noras kvailioti, dedantis aistringu kalniečiu, aš ištariau: „Važiuojam“, – ir švystelėjau jai ant apvalių kelių žalių atspalvių miniatūrą su dėdulės amerikono portretu. Protesto neišgirdau. Mes išsliuogėme iš parkingo, didele bala aptėškę apstulbusį sutenerį, nušvilpėm krantine, kur lietus, atrodė, pliaupė dar smarkiau, įsukome į kiemą – mano vietą jau užėmęs kažkoks išminčius, palikom mašiną prie laiptinės, ir tiktai lifte, kai „gražolis“ nubraukė šlapias sruogas nuo kaktos, aš pamačiau jos veidą.

Veidas kaip veidas. Lūpos raudonos, akys padažytos, ausyse auskarai, beje, ne iš pigiųjų, riesta nosytė… o ko gi aš, tiesą sakant, tikėjausi iš „Rūsio“, intermergytės, ne?

Kas dėl manojo veido, tai jis viešniai nepadarė jokio įspūdžio. Ji kur kas labiau susidomėjo plačia mano lova, užtiesta baltu graikišku kilimu. Nespėjau pasakyti nė dviejų švelnių žodžių, kai visi rūbeliai ir sagtelės viesulu pasklido po miegamąjį, šviesa užsižiebė, ir rausva nuoga mergytė su šeimininkiška išraiška išsitiesė mano patale.

„Nieko sau dienelė, – pagalvojau aš, – nuogos grožybės nuo ryto iki vakaro, tik šuoliuoja, tik šuoliuoja, prakeiktosios!“

Atsargiai, bijodamas išbaidyti vos krustelėjusius instinktus, ėmiau nusirenginėti. Blondinė stebėjo mane, kiek suraukusi nosytę, tamsiose akyse šmėstelėjo kažkas panašaus į užuojautą.

– Turi problemų… na, su tuo?

Ką galėjau jai atsakyti?

Kad rytą, grįždamas iš serviso, sustojau prie kiosko ir tuo užsitraukiau nepažintą ir grėsmingą jėgą, kad įsisodinau į mašiną bespalvę moterį keistu bespalviu žvilgsniu, kuri, beje, plepėjo ir juokėsi kaip šimtai, kaip tūkstančiai kitų ir pasirodė besanti tokia pat rausva ir nuoga po savo gimnazistišku rūbu, nors aš to ir nesitikėjau… t.y. tikėjausi, bet kitaip, kad leidau jai išeiti, neatsiliepęs į drėgną ir dosnų jos kvietimą, kad iki šiol mano nugara eina pagaugais, ir tas jausmas – nei gailesčio, nei kaltės, tas kankinantis šaltis slegia mane kaip berniūkštį, nakčiai prisiskaičiusį Edgaro Po, kad manajame iki šiol nepriekaištingame libido užlūžo kažkokia detalė, ir dabar užčiuopiu tą įtrūkimą, kaip kad liežuviu judina klibantį dantį, ir kad esu pasimetęs ir piktas, ir todėl ji čia, ant mano balto graikiško kilimo, kuris toli gražu nėra skirtas kekšėms… Ką galėjau jai atsakyti?

– Turiu problemų, – atsakiau.

Ir ji sąžiningai ėmėsi darbo.

 

B. d.

Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: