“Ir Moterys Daužo Gėlių Vazonus Į Sienas, Ir Vyrai Geria Per Daug”

Man atrodo, kad šitų vertimų buvau nepublikavęs.

– – –

šitas poetas

 

šitas poetas, jis gėrė dvi ar tris dienas

ir užlipo ant scenos, pažvelgė į auditoriją,

ir jis tiksliai žinojo, ką jis dabar darys.

ten ant scenos buvo fortepijonas, ir jis nuėjo prie jo,

pakėlė viršų ir privėmė į fortepijono vidų.

tada jis uždengė viršų ir skaitė savo kūrybą.

 

jie turėjo išimti fortepijono stygas

ir išvalyti jo vidų, suderinti jį iš naujo.

 

aš galiu suprasti, kodėl jie

daugiau niekad nepakvietė jo antrąkart,

bet paskleisti žinias kitiems universitetams,

kad jis buvo poetas, mėgęs privemti į fortepijonus,

buvo nesąžininga.

 

jie niekad neįvertino jo skaitymų kokybės.

aš žinau šitą poetą – jis toks pat kaip ir mes visi:

jis privems visur už pinigus.

 

– – –

 

vienišas kaip ir visi

 

mėsa apdengia kaulą,

ir jie dar įdeda protą ten,

kartais – sielą,

ir moterys daužo gėlių vazonus į sienas,

ir vyrai geria per daug,

ir niekas neranda to vienintelio (-ės),

bet ir toliau ieško,

šliaužiodami nuo lovos į lovą.

mėsa apdengia kaulą,

ir mėsa ieško kažko daugiau nei kraujo.

nėra jokio šanso:

mes visi esam pagauti

tos pačios lemties.

 

niekas niekad neranda

to vienintelio (-ės).

 

tada tinka miesto sąvartynai,

tinka metalo laužai,

tinka beprotnamiai,

tinka ligoninės,

tinka kapinės.

 

daugiau niekas netinka.

 

– – –

 

462-0614

 

dabar aš sulaukiu daug telefono skambučių.

jie visi vienodi.

„ar jūs Charles Bukowski,

rašytojas?“

„taip“ atsakau jiems.

ir jie visi man sako,

kad supranta mano kūrybą,

ir kai kurie iš jų yra rašytojai

arba trokšta būti rašytojais,

ir jie turi nuobodžius ir baisius darbus,

ir jie negali pakęsti kambario,

buto,

sienų

tą naktį —

jie nori su kuo nors pasikalbėti,

ir jie negali patikėti,

kad aš negaliu jiems padėti,

kad aš nežinau žodžių.

jie negali patikėti,

kad dabar dažnai

aš susiriečiu kambaryje,

susiimu už savo skaudančio pilvo

ir sakau

„Dieve Dieve Dieve, tik ne vėl!“,

jie negali patikėti,

kad nemeilūs žmonės,

gatvės,

vienišumas,

sienos

yra ir mano.

ir kai aš padedu telefono ragelį,

jiems atrodo, jog aš išsaugojau savo

paslaptį.

 

aš nerašau dėl to, kad žinau.

kai suskamba telefonas,

aš irgi norėčiau išgirsti žodžius,

kurie palengvintų visa tai.

 

štai kodėl mano telefono numeris

yra telefonų knygoje.

Žymos: , , , ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: