Komunikacija

Kiekvieną rytą prabudus žolė vis aukštesnė ir žalesnė. Giedri dangūs nuteikia maloniai, sumažina įtampą darbe ir nemalonų dulkiną darbą, kurį šiuo metu atlieku. Oras toks, jog net dirbant neapleidžia nuojauta, kad ne tiek dirbu, kiek savanoriškai leidžiu laiką vėsioje netvarkingoje patalpoje tarp tūkstančių bylų. Kartais su kolege darom pertraukas ir pažaidžiam laivų mūšį arba piešiam savo vadovės portretus.

Penktadienį aš nusiperku naujus batus – ne, ne rimtus odinius, o vėl sportbatukus. Dar nenoriu būti per daug rimtas; aš juk ir šiaip per daug rimtas iš šalies atrodau. Grįžęs namo sudedu būtiniausius daiktus į kuprinę, miegmaišį po pažastimi, ir keliauju link susitikimo vietos. Iš ten važiuojam į Vilniaus užmiestį, kur švęsim Rasos gimtadienį. Pirtis, alus, kalbos apie futbolą ir 2005-2007 metus – mūsų Alytaus parko kompanijos aukso amžių, kuomet viskas, kas rūpėjo, buvo koncertai, alus, pažintys, koncertai, meilės reikalai, koncertai. Net mokyklos baigimas atrodė kažkas nelabai reikšmingas.

Šeštadienį grįžtu namo, nuėjęs į parduotuvę apsiperku. Pietums kepu vištieną, išverdu makaronų. Valgau, žiūriu filmą, užsnūstu, valgau, baigiu žiūrėti filmą, maudausi, o tada išvažiuoju susitikti su Kurmiu ir jo mergina. Karšta ir tvanku, aš pavargęs po gimtadienio. Sėdinėjam Tymo turguj, aplink vis vaikšto policija. Vėliau patraukiam į Visų šventųjų barą, kuriame turi groti The Sold Outs ir Distress.

Įėjęs vidun sutinku Aistę su Miku, porą kitų pažįstamų, vieną alytiškį. Žvalgydamasis aplink matau keletą porelių, galvoju kažin kaip jiems sekasi, ar jie gyvena kartu, ar atskirai, kaip dažnai jie mylisi, už ką merginos (tvarkingos, gražios, pasitempę) myli savo vyrukus (barzdotus, ūsuotus, netvarkingus). Man rūpi žmonės, kurių aš nepažįstu, norėčiau sužinoti daug dalykų apie juos, ypač jų paslaptis. Mane visada tai domino – ne tiek žmonės kaip asmenybės, kiek jų istorijos. Šia prasme norėčiau būti žmonių istorikas – fiksuoti jų pasakojamas istorijas ir perduoti jas tolimesniam išsaugojimui su galimybe jas perskaityti, kad tiek dabarties, tiek ateities žmonės žinotų, jog ne juos vienus kamuoja visokios problemos ir kad ne jie vieni yra tokie netobuli.

Staiga mane pagauna mažytė euforija, užsinoriu visiems pasakyti ką nors gražaus arba nupirkti alaus.

Po koncerto patraukiu link stotelės, einu per kiemus, kad sutrumpinčiau kelią. Nors tuoj 23h, oras vis dar šiltas, vilkiu tik mėgstamus juodus marškinius. Atvažiuoja 5 troleibusas, įsėdu, važiuoju. Galvoju apie bendrumą su žmonėmis, įvykius, vietas ir nuotaikas, kurie mane sujungė su tiek daug skirtingų žmonių; kurie vis dar laiko mane sujungtu su jais.

Mano draugai ir malonūs pažįstami, ir ta nesibaigianti iliuzija apie mūsų amžinybę.

Jeigu man kada nors reikėtų rinktis, kada turėčiau numirti, norėčiau, kad tai įvyktų tokią akimirką, kai esu pilnas, kai jaučiuosi daugiau, nei mažiau.

Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

2 atsakymai to “Komunikacija”

  1. suspense Says:

    O jau norėjau klaust, kaip baigėsi istorija su batų pirkimu :)

  2. arsonist's prayers Says:

    […] Tada nežinau, ką veikiau, turbūt tiesiog dirbau (vienu metu labai sunkiai fiziškai). Kai atėjo pavasaris: 1.) sužinojau, kad mano mamai gali būti vėžys; 2.) pradėjau su kambarioku ir draugais iš jo […]

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: