Komandiruotė #1

Alytuje viskas kitaip. Tik praleidęs pora darbo dienų supratau tai.

Kadangi dažniausiai grįžtu į Alytų tik savaitgaliais, o savaitgaliais visi miestai būna panašiai ramūs ir tingūs, niekada per daug nelyginau Alytaus ir Vilniaus. Bet dabar, kai buvau išsiųstas į komandiruotę Alytuje, ir savo gimtame mieste pasinėriau į dirbančiųjų gretas, skirtumai tarp Vilniaus ir Alytaus tapo akivaizdūs.

Visų pirma – tempas. Ar greitis. Alytuje, atrodo, nėra greičio. Visi juda palengva, niekas niekur neskuba. Jeigu tau pažadėjo atnešti spausdintuvą šiandien, tai dar nereiškia, jog atneš šiandien. Jeigu tu skambini į įmonę, kuri teikia interneto paslaugas, norėdamas užsisakyti internetą, tai nenustebk, jeigu per tris dienas niekas taip ir neatsilieps į tavo skambutį. Ir mikroautobusai čia nepaiso savo grafikų, bet jau kai įlipi į juos piko metu, tai nenustebk, kai rasi laisvą vietą, o namie būsi vėliausiai po 17 minučių, nors važiuoji iš vieno miesto galo į kitą.

Antra – žmonės. Žinoma, kad alytiškius ir vilniečius esu lyginęs labai daug kartų, bet visi tie lyginimai buvo mažai ko verti. Tipiški „pasyvūs-aktyvūs“, „protingi-kaimiečiai“ palyginimai.

Štai dabar suvokiu, jog Alytuje riba tarp vargšų ir labai paprastai gyvenančių žmonių yra kur kas plonesnė, nei Vilniuje. Vilniuje įprastas kontrastas yra turtuoliai-vargšai, o Alytuje turtuolių ne tiek daug ir matosi, akis užkliūva tik už tų vargšų ir paprastųjų.

Taip pat įdomu tai, kaip alytiškiai bendrauja su tavimi, kai pasakai, jog esi iš Vilniuje veikiančios įmonės, atvykai čia to ir to, ir tau dabar reikia išsiaiškinti šį tą. Kol neprisistatai, žmonės su tavimi elgiasi įprastai, o kai prisistatai, tada jie tampa malonesni. Jie net nenutuokia, jog aš toks pats alytiškis ir provincialas kaip ir jie, tačiau jie vis tiek pasitempia. Tai nėra nemalonu, žinoma. Jeigu visų miestų savivaldybėse konsultuotų taip, kaip mane pirmadienį konsultavo Alytaus savivaldybėj, aš mielu noru vaikščiočiau į savivaldybes vien tik dėl formalaus bendravimo malonumo.

Trečia – akcentas. Su kiekvienais metais vis lengviau girdžiu alytiškių akcentą. Taip, mes dzūkai, bet juk Alytuje ir Lazdijuose žmonių tarmė skirtinga, nors abu miestai Dzūkijai priklauso. Šiomis dienomis dirbdamas lengviausiai Alytaus akcentą pastebiu klausydamas kaip kalba vaikinai, ypač jeigu jie daug keikiasi. O moterų (ne jauniklių) akcentas yra visai kitoks, kažkuo seksualus net. Juokinga, bet taip yra ;) Tiesa, tiek moterys, tiek jauni bachūriukai dažniausiai išsiduoda sakydami žodį „eik“ (aik). Man įdomu, ar aš pats kalbu kaip jie, ar ne. Ir dar man įdomu, ar gyvenimas su dviem suvalkiečiais įtakojo mano tartį.

Ketvirta – prasmė. Šiuo metu Alytuje jaučiu daug didesnę prasmę, nei gyvendamas Vilniuje. Čia galima aplankyti močiutę ir nunešti jai ledų, susitikti su krikšto tėvu, suplaut indus namuose, pažaist su kate, pavakarieniauti su mama, pabėgioti Jaunimo parke, šiek tiek paskaityt, išdžiaustyti skalbinius, netgi pažiūrėti žinias per televiziją. Galų gale ir pats darbas prasmingas. Pradėjau galvoti ar nevertėtų čia grįžti visam laikui greičiau, nei planavau anksčiau. Draugų ir malonių pažįstamų tai juk pilna čia ;)

Žodžiu, kol kas jaučiuosi tarsi dirbčiau ir atostogaučiau tuo pačiu metu, o tai yra nuostabus derinys.

– – –

Straipsnis iš alytausnaujienos.lt įrodo, jog patys paprasčiausi žmonės Alytuje gali susilaukti dėmesio:

<…> Marija – septyniolikmetė Vidzgirio vidurinės mokyklos moksleivė. Bet vienos mokyklos – Muzikos – baigimo pažymėjimą ji jau turi. Ta proga pernai vasarą iš tėčio gavo ir įsimintiną dovaną – tatuiruotę ant liemens. „Nesigiriu, kad esu nusipelniusi dovanos, bet iš tiesų septynerius metus mokiausi groti kanklėmis“, – kuklinasi mergina, iš pažiūros tikra lietuvaitė – ilgais linų spalvos plaukais, mėlynomis it lino žiedas akimis.

„Kad baigiau Muzikos mokyklą, tai, sakykime, buvo priežastis išpildyti seną svajonę – pasidaryti kūno piešinį, – sako Marija. – Tatuiruotės man seniai patinka. Ir visada troškau kuo nors išsiskirti.“

Nusprendusi pasipuošti tatuiruote, nesitenkino salonų siūlomais piešiniais. „Žinau, kad daugelis merginų renkasi drugelius, delfinukus ir kitas saldybes. Ieškojau harmonijos simbolio. Toks, mano nuomone, yra plunksna. Švelnu, jautru, lengva, moteriška“, – mano M.Paužaitė.

Plunksna išties laikoma lengvumo simboliu. Senovės Egipte plunksna, kaip teisingumo ir darnios pasaulio sandaros deivės Maat simbolis, buvo didžiai gerbiama. Deivės Maat galvą puošia tik viena stručio plunksna. Mirusiojo teisme ant svarstyklių dedama ši plunksna ir jo širdis. Mirusysis tik tuomet išteisinamas, jei širdis nenusveria deivės Maat plunksnos.

Piešinį lakios vaizduotės mergina pasiruošė pati: nusižiūrėjusi kompiuteryje, perdarė „Photoshop“ programa ir pateikė meistrei. <…>

Žymos: , , , , , , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: