Charles Bukowski Vertimai (2)

Ar jūs geriate?

išplauta ant kranto
geltona užrašų knygelė
vėl čia.

aš rašau lovoje
kaip ir praėjusiais metais.

pirmadienį apsilankysiu
pas gydytoją.

„taip, gydytojau, silpnos kojos, svaigulys,
galvos skausmai, skauda ir nugarą“

„ar jūs geriate?“ jis paklaus.
„ar jūs darote mankštą,
ar vartojate vitaminus?“

aš manau, kad tiesiog
sergu gyvenimu,
tomis pačiomis
pasenusiomis, bet kintančiomis
aplinkybėmis.

net hipodrome
aš žiūriu kaip bėga žirgai,
ir tai atrodo beprasmiška.
aš išeinu anksti,
kai tik nusiperku bilietus
likusiems bėgimams.

„išeinat?“ klausia motelio klerkas.
„taip, tai nuobodu“ atsakau jam.
„jeigu jums pasirodys nuobodu išėjus“,
jis sako man,
„jums derėtų sugrįžti čia“.

taigi štai aš ir čia,
atsirėmęs į pagalves,
vėl
tiesiog senas vyrukas,
tiesiog senas rašytojas
su geltona užrašų knygele.

kažkas ateina
grindimis
link manęs.
o, šįkart
tai tik
mano katė.

– – –

Nesvajojantys

senos pražilusios padavėjos,
dirbančios kavinėse naktį,
pasidavė,
ir kai aš einu šviesiomis gatvėmis
ir žiūriu į ligoninių langus,
matau, jog jiems tos šviesos nėra.
aš matau žmones, sėdinčius parkuose ant suoliukų,
ir pagal tai, kaip jie sėdi ir žiūri,
aš suprantu, jog jie taip pat pasidavė.

aš matau žmones, vairuojančius automobilius,
ir pagal tai, kaip jie vairuoja savo automobilius,
aš suprantu, jog jie nei myli, nei patys yra mylimi,
nei galvoja apie seksą.
viskas užmiršta kaip senas filmas.

aš matau žmones parduotuvėse
ir prekybos centruose,
vaikštančius po skyrius
ir perkančius daiktus,
ir pagal tai, kaip jų drabužiai gula ant jų,
kaip jie eina,
ir pagal jų veidus ir šypsenas,
aš suprantu, kad jiems
niekas nerūpi.

aš matau šimtą žmonių kasdien,
kurie yra visiškai pasidavę.

jeigu aš nueinu į hipodromą
ar sporto varžybas,
aš matau tūkstančius,
kuriems niekas nerūpi,
ir jie patys niekam nerūpi.

visur matau tuos, kurie
trokšta tik maisto, pastogės, drabužių,
ir nieko daugiau;
jie sutelkę dėmesį tik į tai,
daugiau neturi jokių svajonių.

aš nesuprantu, kodėl tie žmonės
nedingsta,
aš nesuprantu, kodėl tie žmonės
neišnyksta,
kodėl debesys
jų neužmuša,
arba kodėl šunys
jų neužmuša,
arba kodėl
gėlės ir vaikai
jų neužmuša,
aš nesuprantu.

man atrodo, kad jie yra nužudyti,
tačiau vis tiek aš negaliu susitaikyti
su faktu, jog tų žmonių yra tiek daug.

kiekvieną dieną,
kiekvieną naktį
jų yra vis daugiau
metro ir pastatuose,
ir parkuose.

jie nejaučia jokios baimės dėl to,
kad nemyli nieko
ir niekas jų nemyli.

tiek daug daug daug
mano bičiulių.

Žymos: , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: