Sigitas Parulskis “Pagyvenusio vyro pagundos“

Sigitas Parulskis

“Pagyvenusio vyro pagundos”

Puslapiai: 72

Išleido: “Baltos lankos”

Metai: 2009 m.

Tiražas: 2000 egz.

Dizainas: Zigmantas Butautis

Šiuo metu Lietuvoje reto poeto eilėraščių rinkinys išleidžiamas 2000 egzempliorių tiražu. Aišku, Parulskis turi užsitarnavęs vietą knygų skaitovų širdyse, todėl nenuostabu, jog jo naujausio eilėraščių rinkinio tiražas pralenkia net kai kurių romanų tiražus. Kitas mane nustebinęs faktas – šis rinkinys pasirodė po 11 ar 12 metų pertraukos nuo paskutinio rašytojo eilėraščių rinkinio. Aš niekada per daug nesidomėjau Parulskiu (man patiko jo pirmieji eilėraščiai rinkinyje „Iš ilgesio visa tai“ ir kažkiek patiko romanas „Trys sekundės dangaus“), todėl nustebau sužinojęs, jog tokį ilgą laiko tarpą rašytojas nebuvo išleidęs poezijos rinkinio.

Knyga patraukia dėmesį savo išskirtiniu dizainu. Tarp visos begalės leidinių knygynuose, mano akys visada ją pastebėdavo. Juodos raidės baltame viršelyje atrodo gražiai, viršelio paviršius truputį grublėtas, knygelė turi raištelį-skirtuką (kuris iškart nutrūko; skaičiau, jog tai nutinka daugumai šią knygą įsigijusių žmonių). Be to, viršelis yra tarsi vokas su raudonu vidumi – nežinau, kodėl buvo taip sumanyta, bet tiek to. Neįprasta ir tai, jog knygoje lapai nenumeruoti, tačiau tai nėra problema.

Keisčiausias dalykas šioje knygoje yra šriftas, kuriuo eilėraščiai yra spausdinti. Tai toks suapvalintas ir „storas“, mano nuomone poezijai visai netinkamas šriftas. Žiūrint į raides atrodo, kad skaitai kažkokį tekstą, skirtą vaikams ar paaugliams. Kiek esu skaitęs poezijos leidinių, dažniausiai jie visi turėdavo labai panašų šriftą – laibas, vertikaliai tarsi ištemptas raides. Žinoma, galbūt man kaip skaitovui, nemačiusiam daug užsienio poezijos leidinių, tik atrodo, jog Parulskio eilėraščių rinkiniui parinktas šriftas yra netinkamas, ir aš klystu. Tikiu, kad užsienyje daug daugiau eksperimentuojama knygų leidyboje nei mūsų krašte, ir net pripažįstant tai, jog man visada norisi kažko neįprasto, šis „Baltų lankų“ leidinys man tapo pavyzdžiu kaip knygos dizainas gali trukdyti mėgautis jos turiniu. Kita vertus, knygos išskirtinis leidimas lėmė tai, jog ji man visur šmėžuodavo akyse ir visą laiką norėjau ją įsigyti iš esmės dėl jos patrauklios išvaizdos, todėl leidėjai visgi pasiekė tikslą – aš įsigijau knygą.

O dabar apie poeziją. Bet kad nežinau, ką apie ją pasakyti. Man atrodo Parulskis yra iš tų rašytojų, kuriuos jeigu žmonės mėgsta, tai mėgsta iki galo – skaito viską, ką jie išleidžia. Man netgi gaila, jog aš nesu iš tų žmonių, kurie myli Parulskį, nes skaitydamas dažnai pagavau save galvojantį, jog vietomis yra neblogai parašyta, netgi gudriai, tačiau galiausiai vis tiek trūko kažkokio lemiamo kirčio, ir jeigu tik Parulskis būtų tarp mano mėgstamiausiųjų, aš jam viską o viską atleisčiau ir džiaugčiausi jo kūryba.

O dabar apie iliustracijas. Knygoje yra 11 nespalvotų Sigito Parulskio fotografijų, kurios yra vienas riebus minusas. Suprantu, jog rašytojui, kuris gyvena Šiaurės miestelyje, ir kuris neva jį įkvėpė parašyti rinkinyje esančius eilėraščius, gali būti labai svarbu knygoje įdėti nuotraukas iš erdvės, kurioje jis gyvena ir kuria, tačiau tos nuotraukos tokios pilkos ir niekuo nedominančios, kad siaubas. Vienoje pavaizduoti debesys, kitoje – prekybos centro aikštelė arba pirkinių vežimėlis toje aikštelėje; daugiabučių kiemai, medis, ir vėl – prekybos centro aikštelė, prekybos centro aikštelė, prekybos centro aikštelė. Pizė pizė. Jeigu rašytojas naudojo šias fotografijas tam, kad geriau perteiktų senstančio vyro pilką kasdienybę, tada suprantu jį. Tačiau jeigu jam šiaip užėjo narciziškumo priepuolis ir jis užsišiko būtinai įdėti savo užfiksuotus gyvenimo vaizdus, tai tada man belieka melstis už jo sielą, kad ateityje jam tokie sumanymai nekiltų, o geriausia – kad jis visai nustotų fotografuoti.

„šluotelė“

prie ritualinių paslaugų rūmų stovi automobilis
pravirom durim, vyras, galbūt apie
keturiasdešimt, su šluotele rankoje
šluoja iš krovininio salono nubyrėjusius
vainikų lapus, eglių spyglius
gėlių žiedlapius, mosuoja energingai, stengdamasis
užgriebti ir tas
atmosferos daleles, kurios prisisunkę paskutinį
sykį pasivažinėjusio
lavono kvapo

paskui jis važiuos namo, veš vaikus į zoologijos sodą
arba prisikraus vaisių ir daržovių didmeninėje parduotuvėje
už miesto, susidės darbo įrankius, tuščius
į supirktuvę vežamus
alaus butelius, o paskui vėl šlavinės, prasidaręs duris

lipau į kalną, galvodamas apie šluotą
ir šiukšles, – juk visuomet egzistuos
ir viena, ir kita, būsime šluota, ir būsime
šiukšlės, net jeigu gyventume nepiktindami
Viešpaties gailestingumo, –
prisiminiau amerikiečio Randallo Jarrelo eilėraštį
patikusį Radauskui:
iš bombonešio bokštelio vandens žarna
išplaunami šaulio likučiai

Žymos: Baltos lankos, knygų leidyba, knygų tiražai, leidyba, Pagyvenusio vyro pagundos, Parulskio eilėraščiai, poezija, Radauskas, Randall Jarrel, Sigitas Parulskis, Zigmantas Butautis