Savaitgalį buvom pas grupiokę sode, kur vyko Trauma Open Air 2012. Vasarinis suvažiavimas pas ją tokį pavadinimą įgavo todėl, kad suvažiavimo metu kasmet kas nors susižeisdavo – 2010 metais daugelis dalyvių ką nors susižeidė, o viena grupiokė rimtai susižeidė koją, gydytojai net siūlė gipsuoti, bet ji atsisakė; 2011 metais du žmonės įkrito į rūsį ir vienam dar dabar likęs randas ant nugaros. Na, o šiais metais vienas iš mūsų susilaužė ranką dar prieš festivalį, o festivalio metu grupiokės vaikinas pasitempė kojos raiščius. Taigi, kol kas mūsų festivalis pateisina savo vardą ;)
Festivalio plakatas (paspaudus didinasi):
– – –
Vakar sapnavau, kad išprotėjau, o iš manęs ėmė juoktis grupiokės, ir aš pats pradėjau juoktis, ir prabudau iš sapno besijuokdamas, ir jaučiausi nejaukiai.
– – –
Skvoterė sako, kad jai įdomu kalbėti su žmonėmis apie rimtus dalykus. Vėliau, kai atsisveikinam su ja, aš įsijungiu serialą, guliu žiūrėdamas ir galvoju, kad aš pats irgi kažkada degiau noru kalbėti apie rimtus dalykus, labai rimtus, kaip man tuo metu atrodė, bet visgi metai ir patirtis vėliau viską sutvarkė taip, jog dabar yra nemažai temų, apie kurias kalbėti aš vengiu. Taip pat esu nustojęs gilintis į kitų žmonių santykius: man nebereikia ieškoti nelaimingų meilės istorijų, kad jomis galėčiau pateisinti savąsias.
– – –
Savaitę pradėjau mūsų įmonės naujose neįrengtose patalpose. Šiandien čia dirbu vienas. Šiandien čia taip nesidirba.
Pietų pertraukos metu ėjau į parduotuvę, bet užėjau į knygyną. Ten buvo vėsu ir malonu. Man patiko, kad be manęs ten buvo dar keli žmonės, nes dažniausiai tame knygyne vaikštau vienas. Po to nuėjau į Maximą ir nusipirkau pietums jogurtą, javinukų ir talerių vakarui.
Dabar sėdžiu, valgau. Pro langą matau vieną kitą debesėlį ir niekur neskubantį lėktuvą. Tokia vasariška vasariška diena. Man net norisi įsivelti į ilgesingą meilės istoriją.
Dieve, neleisk man įsivelti į jokią istoriją. Man tik reikia ramiai sulaukti rudens.
Žymos: 69 danguje, darbas, draugai, festivalis, grupiokės, meilės istorijos, nuoga Zvonkė, patempti kojos raiščiai, roko festivalis Lietuvoje, trauma, Trauma Open Air 2012, vasara
arsonist's prayers 
2012/07/23 21:18 |
jei nenori veltis į ilgesingą istoriją, vadinasi turi tokią galimybę :) vat tau ir pasiteisina traumos festivalis.
2012/07/24 01:12 |
paskutinė pastraipa kažkodėl priminė wake me up when septemper ends. nelauk rudens, pasimėgauk vasara. nes ruduo tai nedels ateit, ir vėl liks daugiau nei pusei metų.
o festivalis tai žiauriai jėga, tiek koncepcija, tiek grupėm :))