Asmodėjus #2

<…>

Labai norėčiau paklausti kaip tau sekasi ir gauti atsakymą iškart. Žinau, kad taip neįmanoma, bet žinau ir baisesnį dalyką – tai netiesa, jog viskas įmanoma. Tą supratau būdamas pirmoje klasėje, kai man padovanojo žaidimų kompiuterį, bet jis turėjo tokį defektą: pagrindinė to kompiuterio detalė buvo tam tikra nemaža schema, kuri ir buvo sugedusi. Pataisyti jos nebuvo įmanoma. Norint, kad kompiuteris veiktų taip, kaip jis turėtų veikti, reikėjo pirkti naują mikroschemą, o iš esmės tai prilygo naujo kompiuterio pirkimui, taigi taip aš ir likau su tuo ne itin gerai veikiančiu kompiuteriu. Vėliau aš pripratau prie jo defekto ir galvojau, kad taip ir būti.

Metais ar dvejais anksčiau aš gavau teterį. Tikiuosi tu žinai, kaip jis atrodo: tai toks nedidelis kompiuteris, pagrindinis žaidimas, esantis jame yra tokios krentančios kaladėlės – tu vis turi stengtis jas dėliotis taip, jog jos nepasiektų viršaus, nes tada tu pralaimėsi. Tai va, tasai mano teteris irgi buvo brokuotas. Būdavo, jog žaidi žaidi ir jis staiga užstringa, ekrane viskas pradeda bet kaip mirgėti ir tu nebematai, kokios kaladėlės krenta, o to pasekoje esi priverstas pralaimėti..

Net kai po kažkiek metų mano tėvai bandė gyventi kartu ir aš labai džiaugiausi, kad, va, pagaliau turiu tėtį, tasai ilgai svajotas gyvenimas greit parodė, jog nėra toks geras kaip tikėtasi. Mūsų šeima vėl griuvo po kiek laiko. Po to dar bandė kažkiek kartų toliau egzistuoti, bet irgi nesėkmingai.

Taip ir užaugau su kažkokia pesimizmo kaip normalaus dalyko detale savo kraujyje. Kad ir kas malonaus man nutiko gyvenime, viskas turėjo kažkokių defektų. Jie pasirodydavo arba iškart, arba po kiek laiko. Aš jau apsipratau su tokiu dalyku, negalėčiau pasakyti, jog man yra sunku taip gyventi. Viskas gerai.

<…>

Žymos: defektas, kompiuteris, teteris, trūkumas, vaikystė, šeima