O Aš Nedurna, Jūs Gi Žinot

Važiuodamas į Karoliniškes galvoju, ar šis lapkritis šlykštus, ar neblogas. Troleibuse daug žmonių, bet neturiu jokio stebėjimo objekto, todėl bandau įvertinti ne tik šį lapkritį, bet ir visą rudenį.

Vakar kambariokas pasakė, kad šį rudenį aš geriu daugiau/dažniau už jį. Tikra tiesa, net nejauku. Tiek daug išėjimų į miestą, koncertų, protmūšių, buitinio alkoholizmo irgi būta. Žinoma, galima galvoti ir kitaip: kambariokas per daug dirba, todėl šį rudenį aš išgeriu daugiau, nei jis, ir tai visai nereiškia, jog geriu daugiau nei įprastai. Bet tai būtų netiesa, o aš jau užtektinai prisimelavęs sau, kad norėčiau dar ir dar kartą save išteisinti.

Mano dėmesį patraukia Narbuto stotelėje įlipęs didelis senas vyras. Jis stovi oriai, kvėpuoja sunkiai. Šalia sėdi moksleivis, valgo traškučius (apčiulpia net pirštus). Jis neužleidžia vietos senam vyrui, bet vyras ir neapeliuoja į tai. Vyrui iš kitos pusės sėdi senyv amoteis, ji įlipo toje pačioje stotelėje kaip ir vyras. Moteris pradeda kalbinti seną vyrą, jis pasisuka į jos pusę. Dabar jie kalba, aš klausausi, o už lango pamažu niaukiasi.

Moteris iš pradžių kalba apie orą, vyras tik linksi galva arba išleidžia kažkokį savitą pritarimo garsą, maždaug “eh“. Bet staiga moteris pakyla, galvoju siūlys sėstis vyrui, bet ne, viskas visai ne taip: ji palinksta prie vyro veido ir sako žinokit kas man nutiko vieną dieną.

Troleibusas sustoja, žmonės išlipa ir įlipa, šurmulys – aš negirdžiu, ką moteris pritildytu balsu sako vyrui. Tik kai troleibusas vėl pajuda, triukšmas nutyla, aš galiu klausytis toliau: sako aš iš STT, ponia, mes sekam jūsų banko sąskaitą, nes įtariam, kad, na, ir pasakė, kad kažkokia įmonė bando plauti pinigus per mano sąskaitą. O man toks įtarimas kilo, sakau jam pone, norėčiau sužinoti jūsų vardą ir pavardę, tada jis man pasako, o aš toliau nenusileidžiu – sakau prašau pasakykit savo telefono numerį, jis pasako, aš užsirašau, ir, žinokit, jis jau nori manęs toliau klausinėti, bet ne, aš vėl jo klausiu, aš nedurna, sakau o kodėl jūs man skambinat, kodėl negalime visko aptarti policijoje, o jis, žinokit, sako tai kad čia visai neturi nieko bendra su policija, mes tiriam pinigų plovimą, sakykit, prašau, ar jūs žinot, kad jau tris mėnesius į jūsų sąskaitą yra pervedama didelė pinigų suma, o po dviejų sekundžių tie pinigai yra pervedami į kitas sąskaitas? Aš tik klausau, nieko nesuprantu, sakau ne, niekas man neperveda pinigų, o pati irgi nepervedu, tada jis manęs klausia o ar jūs kam nors davėt savo elektroninės ar kokios ten bankininkystės duomenis, sako ar nepametėt savo banko kortelės, ar niekam nedavėt savo PIN kodo, aš tik klausau, ir toks negerumas apėmė, galvoju čia jau tikrai nori mane apgaut kažkas, sakau jam,

Bet troleibusas vėl sustoja, žmonės išlipa ir įlipa, šurmulys, akimis palydžiu berniuką, kuris jau baigė valgyti traškučius. Kai troleibusas pajuda, klausausi toliau:

Paminėjo jis man kažkokią pavardę, pirmą kartą girdžiu apie tą žmogų, sakau jam nepažįstu tos moters, o jis man vėl sako turim įtarimų, kad per jūsų sąskaitą yra plaunami pinigai, mums reikia susitikti pakalbėti. O aš nedurna, jūs gi žinot, sakau paskambinsiu jums rytoj, šiandien aš užimta, eisiu į polikliniką, tada jis sako gerai, ponia, paskambinkit, kai būsit laisva. Galvoju paskambinsiu dukrai, papasakosiu, gal ką patars. Vis tiek kažkas tikrai čia negerai. Jeigu jis tikrai iš STT, tada mano informacija ne šiaip jam pateko. O jeigu jis ne iš STT, tada vis tiek jis, kad ir kas bebūtų, iš kažkur gavo visą informaciją apie mane.

Čia kokie tai banko darbuotojai nutekino informaciją, žulikai, dabar dar ir ramybės jums neduoda, sako vyriškis.

Kaip tik tuo metu išlipu reikiamoje stotelėje. Matau moterį su knygomis, prieinu, pasisveikinu. Mus  skiria maždaug 22 metai, jei gerai pamenu kiek jai metų. Ji galėtų būti mano mama, galvoju pirkdamas iš jos knygas. Bet mano mama nepardavinėja knygų, mano mama skaito knygas tik tada, kai jai padovanoju.

Atsisveikinęs su moterimi, pereinu kelią ir sustoju stotelėje. Mano troleibusas atvažiuos po maždaug 6 minučių. Visai šalia stotelės vyksta statybos. Kurį laiką stebiu statybininkus: vienas kala, kitas kažką daro užsilipęs ant kopėčių, ant stogo esantis gręžia, o kiti trys stovi ir spjaudo.

Įlipęs į troleibusą atsisėdu, atsiverčiu ką tik gautą Kunčino romaną “Kilnojamosios Röntgeno stotys“ ir pradedu skaityti. Tinka rudeniui:

“Šarlis Tamulis, studentas filologas ir kelneris, pasikorė ant kareiviško brezentinio diržo blokinio uošvės buto tualete. Nekentė socializmo, bet ne dėl to pasikorė. Jis turėjo kompleksų, be to, nelabai laimingai vedė. Atėjo užkuriais, iškart buvo ten nelaimingas. Begal jautrus, poetiškas, įtarus ir nelaimingas. Nelyginant heliotropas mūsų atšiauriame krašte. Bet kiek tokių gyvena sau – ir nieko. Jis viską darė be reikalo. Be reikalo studijavo, be reikalo vedė, be reikalo nuėjo kelneriauti. Būtų buvęs puikus miškininkas, o gal net vestuvių muzikantas. Tai ne! Tąsyk buvo tokia kvaila mada įstaigose švęsti Tarybinės armijos ir Karinio jūrų laivyno dieną. Paikos šnekos, blevyzgos ir gėrimas iki krūminių dantų. Šarlį aš pažinojau: mudu kartu baigėme ir buvome beveik draugai. Iš jo ėjo keista pagieža, net linksminantis. Bet kas jaunystėj kreipia dėmesį į tokius dalykus! Taigi, atšventęs tą dieną savo restorane, Šarlis parlingavo namo ir patale nerado blyškiaveidės panelės žmonos. Nusirengė, atsisėdo ant lovos ir rūkėrūkėrūkė. Šarlio žmona, tiesa, buvo gimusi žeminėje, rusė, bet jis pats normaliuose gimdymo namuose. Vis tiek pernelyg jautrus. Dirglus ir viską imantis širdin. Kai parsirado Varia, Šarlis paklausė: Na, Varia? Kur tu buvai? – Koks tavo suknistas reikalas? – burbtelėjo Varia. – Leisk miegot. – Tuomet einu ir pasikarsiu, pareiškė Šarlis Tamulis, mano draugas, baigta! Karkis, – burbtelėjo Varia ir jau užsirpė per miegus. O Šarlis nuėjo ir pasikorė. Buvo mat principo žmogus, taip auklėtas – žodį tęsėk! Antryt Varia užsimanė nusišlapinti. Įsvyravo tualetan ir užkliuvo už Šarlio kojų. Pražergė kojas, užsidėjo sau ant pečių ir užtūpė unitazą. Tokį šlykščiai parudavusį nuo geležingo vandens. Ji čiurškė sau, o Šarlis sėdėjo jai ant sprando. Tai bent atrodė. Tik kad niekas nematė. Ūmai prablaivėjusi ir suvokusi, kas čia nutiko, vargšė Varia klyksmu pažadino visą blokinį namą.“ (p. 14-15)

Žymos: , , , , , , , ,

2 atsakymai to “O Aš Nedurna, Jūs Gi Žinot”

  1. cinamonoKrautuvele Says:

    ak tai taip dabar naujasis apgavystės būdas atrodo. girdėjau, o dabar dar ir pavyzdį žinosiu. ateičiai. juk aš irgi iš tų naivių.

  2. 10 metų, 800 įrašų | arsonist's prayers Says:

    […] / Nuodai 2012.11.15 / O aš nedurna, Jūs gi žinot 2012.08.22 / „He got mad, tiresome“ 2012.02.07 / […]

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: