Nuodai

Aš alkstu tavęs, aš išbadėjęs.

Tai ne pirmas kartas, kai man taip nutinka, aš nekenčiu šitų stiprių išgyvenimų. Jaučiuosi bejėgis prieš viską, kas nutiko. Nežinau, galbūt norėčiau, kad būčiau tavęs niekada nesutikęs. Mano gyvenimas galėtų toliau tekėti ramia, man puikiai pažįstama vaga. Bet dabar tai neįmanoma: diena iš dienos aš vis labiau alkanas ir nėra nieko, kuo galėčiau pasisotinti.

Tai tarsi nuodai, neleidžiantys man tiesiog paprasčiausiai būti. Kasdien jaučiu vis didesnį tavo trūkumą, kasdien aplinkinis pasaulis vis labiau traukiasi į mažą nereikšmingą aplinkybę. Kai prabundu, rytas yra tamsesnis už praėjusį, dienos eina niūryn. Net darbe negaliu išvengti minčių apie tave. Viskas, ką darau, atrodo dirbtina. Net būdamas tarp draugų jaučiuosi įsitempęs, nuolatos trokštu išvysti tavo veidą.

Aš alkstu tavęs, man reikia tavo šviesos.

Muzika, knygos, studijos tampa bereikšmiais dalykais. Negaliu nieko veikti. Tiesiog sėdžiu, tiesiog žiūriu kur nors – laukiu tavo apsireiškimo. Kaip sunkus ligonis gydytojo vizito. Jaučiu kaip viduje plečiasi tuščia erdvė. Gilėja, tamsėja.

Seniai jaučiausi toks pažeidžiamas. Tu mano silpnybė, neturiu tau priešnuodžių. Nėra kaip ištrinti užuostą tavo kūno kvapą, pasimetusią asmenybę, prisilietimą prie tavo kūno.

Aš alkstu tavęs, aš išbadėjęs.

Tą rytą, kai atsisukau, o tu stovėjai prie aukštos palangės, mane nutvilkė silpnumas. Tavo plaukai, atmesti atgal, juodas liemenukas ir juodi, šiek tiek nusmukę apatiniai, stipriai rėžėsi man vidun. Tavo žvilgsnis stiebėsi pro langą, leidosi senamiesčio stogais, ir tą akimirką aš jau žinojau, kaip vėliau sunkiai pakelsiu šį vaizdą. Kad skaudės, tuo net neabejojau.

Aš alkstu tavęs, man reikia tavęs.

Kai ryte pabundu, bet dar nebūnu atsimerkęs, stipriau suuodžiu ir ištiesiu ranką į tavo pusę. Bet nejaučiu tavo kvapo, nepasiekiu tavęs. Tavęs nėra, tavęs niekada nebūna.

Aš alkstu tavęs. Sugrįžk į tas gatves, kurias mindau veltui, pripildyk mano dienas spalvų, neleisk man taip žudyti savo valandų.

Tu pirmo ryškumo žvaigždė. Aš toks pavargęs, toks apsėstas.

– – –

Išrašius tapo kur kas lengviau.

Žymos: , , , , ,

12 atsakymai to “Nuodai”

  1. momo Says:

    Wow.

  2. vieną tamsią naktį man nesimiegojo Says:

    dievaži, kaip pasiilgau to jausmo. stiprokas šitas.

  3. Ieva Says:

    Tu tik jos kūno nori, gal klystu, bet čia tik fizinė trauka…

  4. pusryčių šmėkla Says:

    Whoa, stipriai čia.
    Net užpavydėjau, kad pati niekad nepatinku poetams :D

  5. arsonist's prayers Says:

    […] galima teigti, jog rudenį atskleidžiau ir leidau kerotis savo tuštybei. Vienu metu buvau neva pametęs protą dėl merginos, o gal tik dėl įvaizdžio, kurį apie ją buvau susidaręs. Bet galiausiai, kai […]

  6. 10 metų, 800 įrašų | arsonist's prayers Says:

    […] 2012.11.20 / Nuodai 2012.11.15 / O aš nedurna, Jūs gi žinot 2012.08.22 / „He got mad, tiresome“ 2012.02.07 / Pietūs […]

  7. Momo Says:

    Ak. Aš dabar skaitydama galvojau, kad niekas manęs TAIP nemylėjo. O parašiusi tai pagalvojau, kad mylėjo, tik – ne TAS, kurio aš norėjau.
    Kaip liūdna visa tai.

  8. kimo Says:

    Tai kokia tada ta meilė yra?
    Kiek kartų skaityčiau, tavieji nuodai vis vien turi skonį. Kažkas juose yra.:-) Verčia susimąstyti, ar tokių nuodų poveikis kada nors pranyksta…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: