Sužeisti Ežerai

Klasiokė rudenį sakė: neverta prasidėti su tomis, kurios turi vaikiną ir ruošiasi skirtis, žada skirtis, ir t.t.

Nepaisant to, jog ji nesakė, jog neverta prasidėti su tomis, kurios ką tik išsiskyrė, aš tą ir pats žinojau. Neseniai išsiskyrusi mergina niekada nėra lengva aplinkybė. O jeigu tu dar toks durnelis, kuriam rūpi merginos savijauta, išgyvenimai ir pan., tada išvis nesąmonė.

Ką gi, aš esu nesąmonė. Viena didelė nesąmonė. Esu pavyzdys vyro, kokiu niekada nereikia būti.

Kai sužinau, jog susitiksiu su ja, džiūgauju kaip vaikas. Diena pralekia stebėtinai greitai, vakaras – mes jau einam kartu šen bei ten. O vakaro pabaigoje pora jos sakinių apie pasimetimą dėl buvusio vaikino ima ir viską apverčia aukštyn kojomis. Nudelbiu žvilgsnį žemyn ir nieko nesakau. Mes dar kažką kalbam, bet man atrodo, kad ir jai dingo nuotaika.

Kodėl ji negali būti tokia užtikrinta kaip kad aš esu, kai išsiskiriu, ar kai būnu paliktas?

Grįžęs namo be žodžių trimituoju kambariokui apie pralaimėjimą. Geriausiu atveju – apie sunkią padėtį. Jis ruošiasi eiti bėgioti. Prisėdu ant jo lovos, žiūriu į jo spintos dureles, kurias prilaiko toks baltas plastmasiukas, įkaltas vienoje vietoje, nes durelės jau pačios nesilaiko. Kambariokas klausia ar kažkaip man gali padėti. Ne, ir jis išeina pabėgioti.

O parašęs visa tai galvoju: iš esmės meilė/susižavėjimas yra toks, koks gali būti pagal aplinkybes. Ir jeigu aš niekada nenorėjau žavėtis mergina, kuri negali apsispręsti dėl buvusio vaikino, tai dar nereiškia, jog gyvenime aš nesižavėsiu tokia mergina. Liūdna – visos mintys apie logišką meilę kaip mat yra paneigiamos.

Kitais kartais aš galvoju, jog meilė yra kantrybės reikalas. Tokiu atveju aš esu stebėtinai kantrus, nes veliuosi tik į sudėtingas istorijas ir niekada neprarandu tikėjimo.

Kitas klausimas: kodėl ji, nepaisant visko, vis eina su manimi susitikti? Žinau, kad galima į tai atsakyti logiškai (ir ne mano naudai), bet nenoriu to daryti.

Norėčiau būti paukštis. Teoriškai galėčiau iš visko išskristi.

Dabar grįžo kambariokas, jis sako žinai, aš praradęs formą.

Draugeli, aš irgi praradęs gebėjimą nesusižavėti tomis, kurios yra pavojingos. Kurios gali pavogti dienų prasmes ir po kiek laiko paprasčiausi dingti, palikti tau tik savo keistą aurą ir neužmirštamą kvapą – dalykus, kurių vėliau tu taip ilgesingai ieškosi kitose.

Aš nesu piktas, pykti man tiesiog nepavyksta. Manau, kad vėliau tai sukels problemų širdžiai, bet ar mes kažkada pagalvojome apie pasekmes, kai pirmą kartą pajautėme kitam žmogui kažkokią keistą trauką? Ne, buvo vien tik drugeliai. Nerimas tik po to, kaip atpildas, kurio neįmanoma išvengti.

Žymos: , , , , , , , ,

6 atsakymai to “Sužeisti Ežerai”

  1. Sandra Says:

    Kai skaitau apie tokią meilę, iš dalies man patinka tai, ką skaitau, nes tai skausminga, atvira, toks gilus egzistencinis liūdesys. Poezija. Ir iš to gimsta poezija. O, ir aš tokių meilių turėjau.

    Bet taip pragmatiškiau pagalvojus, tai žiauri schema, iš kurios kai kurie neišeina. Ir ji visai ne poetiška.

    Ar nepagalvojai, kad pats sieki suartėti su žmonėmis, kurie tavęs nemyli ir nemylės? Sieki gauti įrodymų, kad tavęs niekas negali mylėti. Vis lieki vienas, bet teisus (juk taip ir manei, kad taip bus!). Ko gera pats nenori gilių santykių, bijai atsiverti, bijai intymumo. Tas norėjimas nėra sąmoningas. Todėl jį reikia ištraukti į šviesą ir apmąstyti.

    Kai meilė laiminga, kai viskas ok, tai – visai neromantiška, tiesiog esi laimingas ir gyveni su mylimu žmogumi, jokių audringų išgyvenimų (jei audringi – paprastai anksčiau ar vėliau išsiskiriama). Apie tai net nėra ką rašyti… Tarytum. Iš tiesų tai yra ;)))

    Čia šiaip, food for thought.

  2. arsonist's prayers Says:

    Suprantu, ką bandai pasakyti. Bet tai netiesa, kad bandau suartėti tik su tokiomis merginomis, kurios negali man duoti /meilės/ atgal. Laimingiausias gyvenime buvau, kai ramiai ir gražiai buvau kartu su mergina: vienas kitą mylėjom, gyvenom kartu, dalinomės paprastais ir stebuklingais buities džiaugsmais. Visų nelaimingų /meilių/ svaigumas to niekada neatstos.

    Šią savaitę supratau, kad mano bėda ta, jog aš ieškau ryšio su merginomis, ir kartais man atrodo, kad jį surandu. Va tada aš ir susižaviu stipriai. Tik būdamas su mergina, kuriai jaučiu tą keistą ryšį, galiu patirti didžiausią pilnatvę. Aišku, čia tuo sėkmingu atveju, kai ir merginai patinka būti su manimi ;) O kai /netyčia/ taip jau nutinka, kad būnu su mergina, su kuria ryšys taip ir nesusikuria, tai būnu pats sau svetimas.

  3. rednails Says:

    Aš šitoj situacijoj taip visiškai suprantu merginą..
    Pavydžiu tau užtikrintumo ir ryžto nutraukti santykius. Nes pati geriausiu atveju įsivaizduoju tik kaip galėčiau išprovokuoti jį palikti mane..

  4. alkoholikairnieksai Says:

    o aš visada nemėgau merginų, kurios vos išsiskyruios jau turi kitą kavalierių. neteisinga atrodo, per gerai:)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: