Bevardžiai

motinai mirus, tėvas jį išvijo,
jis vergavo
už duoną ir vandenį
nutriušusiame motelyje,
kuriame gavo mažytį kambarėlį
savo dar mažesniam gyvenimui.

naktimis negalėdavo užmigti,
girdėdavo už sienų
nematomus padarus –
vyrus ir moteris.
jie gerdavo, pykdavosi
po to mylėdavosi arba mušdavosi,
o jis bergždžiai bandydavo
pabėgti nuo to jam svetimo triukšmo.

kitą dieną
matydavo tuos naktinius gyventojus:
vyrai palikdavo kambarius nebylūs, užtinę,
moterys išsliūkindavo suveltais plaukais
ir suglamžytomis suknelėmis.

jis kuopdavo jų paliktą tamsą.
kantriai,
iš visos širdies stengėsi
nuprausti pritrepsėtas grindis,
ištrinti barnius iš sienų,
pagydyti šviestuvui akis,
išskalbti sėklos, prakaito ir nutylėto nusivylimo
prisigėrusią patalynę,
kad ši kitą naktį galėtų
priimti naujus prašalaičius,
nepaliaujančius bausti vienas kito.

– – –

savo nelaimei įsimylėjo
daug jaunesnę,
nesusitupėjusią, nebrandžią asmenybę.
jam kažkodėl pasirodė,
kad ją reikia išgelbėti.

bet ji nesidavė:
elgėsi paikai,
darė jam gėdą
kitų akivaizdoje,
nusigerdavo, bet net ir
neišgėrusi kalbėdavo
visiškas nesąmones.

kiti jį badė pirštais,
pradėjo vengti bendrauti,
nebeatsiliepdavo telefonu,
nesisveikindavo sutikę gatvėje,
o jis ir toliau
kantriai bandė ją
išgelbėti nuo jos pačios.

laimingiausias
būdavo naktimis,
kai ji užmigdavo
ir jos žodžiai
nustodavo jį žeisti.
diskutuodavo tada su ja
įvairiausiomis temomis.

– – –

šiaurės pakraštyje
jis pastatė namą
į kurį sutempė reikalingiausius daiktus
porą knygų stalą čiužinį
visa kita jam atrodė nereikšminga

dabar kasryt jis nubunda
ir stebi pūgą pro langą
nežino jau
nepamena
kada ji prasidėjo
kiek laiko tęsiasi
ir ar kada pasibaigs

vienas nemėgsta valgyti
susodina už stalo
ir tas dvi knygas
sukalba maldą
padėkoja už maistą

valgydami jie kalbasi apie
įvairiausius dalykus
juokauja
kartais išgeria vyno
eina popiečio miego
pasakoja po to vieni kitiems
ką sapnavo
stebisi nuoširdžiai
ką vaizduotė nuveikė su jais
kol jie buvo anapus

– – –

naktį,
kai jis užmiega,
tušti lapai ant stalo
prisėlina prie jo lovos,
švelniai įkiša rašiklį
jam tarp pirštų
ir patys išrašo
jo liūdniausias istorijas,
kurioms dieną užrašyti
jis neturi užtektinai drąsos.

Žymos: , , , , , , , , , , , ,

2 atsakymai to “Bevardžiai”

  1. Pseudo Says:

    Povilai, antras!

  2. vieną tamsią naktį man nesimiegojo Says:

    o. šitai turbūt geriausia, ką iš tavęs skaičiau

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: