Visai Ne Tai, Ką Ketinau Parašyti

Kartais galvoju, ar poezija yra intymiausias literatūros žanras. Ar tai priklauso nuo rašančiojo, ar nuo skaitančiojo? Ar rašantysis kaltas, kad skaitančiajam poezija pasirodo intymi? Galbūt poeziją rašęs buvo melagis, jis nė nemirktelėjęs parašė kažką, ko niekada nebuvo, o skaitytojas perskaitė ir dabar jam kažko neramu pasidarė. Ar rašantysis kaltas, kad skaitantysis kartais ima ir pritaiko sau eilėraščių nuotaikas? Kas jį prašė tai daryti? Tikrai ne rašantysis. Rašantysis išvis negalvoja apie skaitytoją, jis tiesiog rašo, negalėdamas suprasti, kokį nusikaltimą daro. Kūryba, galiausiai, randa būdą kaip ištrūkti ir pasiekti žmones.

Tekstas yra ginklas. Metodas, kuriuo naudojantis galima šį tą nuveikti gyvenime. Dažniausiai teksto poveikis būna trumpalaikis. Kai žinai, kad tam tikras žmogus tikrai perskaitys, gali rašyti taip, jog įskaudintum ar suerzintum tą žmogų. Arba gali rašyti kitaip, jeigu nori tam žmogui įsiteikti ar paglostyti jo savimeilę. Aišku, dar būna žaidimas – bet mano atveju niekada nebūna aišku, ar tai aš naudodamas tekstą žaidžiu su kitu žmogumi, ar tai tekstas žaidžia su manimi; bet kuriuo atveju kaltas lieku aš pats.

Nuoširdumas tekste yra abejotinas dalykas. Pameluoti, suvaidinti emociją visada labai lengva. Kartais mąstau, ar aš rašau tikrai taip, kaip jaučiuosi, kaip galvoju. Būna, kad įsirašęs primalu visokiausių dalykų, kurie tuo metu atrodo suprantami, bet vėliau, kai skaitau senus tekstus, net nepamenu juose minimo liūdesio ar kito stipraus jausmo. Šiuo metu vienintelis tikras dalykas tekstuose yra mano užfiksuota laimė, ir ji visada yra susijusi su mano draugais ar maloniais pažįstamais.

Viskas, kas yra susiję su merginomis, kurios kažkada patiko, man kelia abejones. Anksčiau buvau itin kategoriškas, galėdavau pasakyti, jog viena žavėjausi, kitą buvau įsimylėjęs, su kita buvau tik todėl, kad norėjau su kuo nors būti, bet dabar vis sunkiau suprasti, kas kažkada buvo. Atrodo, jog istorijos su merginomis, minimos tekstuose, gyvena savo atskirus gyvenimus.

– – –

Iš tiesų norėjau parašyti kaip man pasistojo paskaitos metu, o va kas išėjo.

Žymos: , , , , , , , ,

5 atsakymai to “Visai Ne Tai, Ką Ketinau Parašyti”

  1. alkoholikairnieksai Says:

    man tai proza atrodo intymesnė forma. poezija per daug lanksti, visus intymumus ir asmeniškumus galima joje taip suvynioti, pateikti kaip formą, o ne kaip realiai įvykusį įvykį. prozoj tai sunkiau – prozoj tu ir parašai, kad “man pasistojo“, o poezijoj galėtum taip parašyt, kad skaitytojas niekada nė nesuprantų, kad tau pasistojo.

  2. n Says:

    o man atrodo, kad gal ne tekstas yra ginklas, bet kalba, kuria sukuri pasaulį ir nesvarbu eilėraščio ar prozos forma. Man įdomu skaityti ne todėl, kad subjektui linksma ar liūdna, ne dėl priežasčių (gi daug panašių egzistencinių situacijų atpažįstam), bet dėl to KAIP visa tai yra pateikiama, matoma.

  3. momo Says:

    Aš visada rašau vienu metu taip, tarsi labai norėčiau, kad konkretūs žmonės tai perskaitytų, ir tarsi labai nenorėčiau, kad jie perskaitytų. Arba kad perskaitytų, bet greitai pamirštų. Suprastų, bet nepasinaudotų tuo ir t.t.
    Rašyti kažką asmeniško yra labai sunku, jei mąstoma apie kažkokio balanso tarp “išsiduosiu-neišsiduosiu“ išlaikymą.

  4. momo Says:

    http://momo.blogas.lt/juodrastis-272-1214.html
    Va tau atsakymas, Povilai :)

  5. (juodraštis 272) Says:

    […] yra ginklas, rašė Povilas (ir tą jo tekstą mokėjau mintinai!); taip, Povilai, tekstas gali būti ginklas, bet kiek tas […]

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: