Namo

Prabudau, nusimaudžiau, papusryčiavau, susidėjau daiktus ir išvažiavau į autobusų stotį. Planavau grįžti kartu su kambarioku, bet kai jis pranešė, jog šeštadienį turės paimti ir tetą, kuri dirbs iki 16h, nusprendžiau grįžti į Alytų autobusu.

Dabar labai retai važinėju tarpmiestiniais autobusais, bet puikiai žinau, ką reiškia grįžti namo prieš Kalėdas arba grįžti į Vilnių po Kalėdų. Autobusai būna pilni, galima net nesvajoti, jog bus taip, kad šalia tavęs niekas neprisės. Nuvykęs į stotį pamačiau masę žmonių. Nežinau kodėl, bet tikėjausi, jog visi nevilniečiai iš Vilniaus išsinešdino jau vakar; pasirodo, klydau.

Atstovėjau eilę prie kasos, ir dar prieš man perkant bilietą nugirdau, jog bilietų į mano norimą ekspresą jau nebėra. Pirkau bilietą į reisą Vilnius-Alytus per Trakus, Onuškį, Pivašiūnus. Tai turbūt antras pagal ilgumą reisas. Pats ilgiausias užsuka ir į Jiezną, Punią, Stakliškes, kelionė trunka apie 2 val. 30 min. Esu juo važiavęs du kartus. Vieną iš jų kelionė buvo labai maloni: buvo graži spalio diena, klausiau Nick Cave & The Bad Seeds albumą „No More Shall We Part“ ir miglotai nujaučiau, kad kažkas tarp manęs ir tuometinės mano merginos yra ne taip. Kita kelionė tuo reisu buvo nervinga, nes pergrūstame autobuse buvo girtas vyras, kuris visą kelią gėrė ir kalbino kažkokią jauną moterį, o mane labiausiai piktino tai, jog tai moteriai patiko vyro dėmesys, todėl tas dvi su puse valandos šalia jų buvę keleiviai privalėjo klausytis jų absurdiškų šnekų.

Vilnius-Alytus per Trakus, Onuškį ir Pivašiūnus trunka lygiai 2 valandas. Publika dažnai būna itin paprasta: žmonės iš visokių kaimų ir miestelių. Iki Alytaus ne tiek daug žmonių ir važiuoja. Kiekvieną kartą, kai tenka važiuoti šiuo reisu, mane stebina tai, jog žmonės lipa į autobusą nenusipirkę bilieto ir perka jį pas vairuotoją. Aš nepykstu ant jų, kad jie gaišina visus. Visi jie yra pagyvenę žmonės, kurie yra įpratę pirkti bilietą būtent pas vairuotoją. Maža to, juos ir vairuotoją sieja ryšys: kartą važiavau vėlai vakare iš Vilniaus tokiu reisu, tai vairuotojas kalbino visus keleivius ir man, klausant iš šono, pasirodė, jog jie visi yra tarsi draugai.

Tarp žmonių iš kaimų ir miestelių visada yra kažkoks kitoks ryšys, toks itin paprastas. Juos sieja panaši buitis, ir jie visi kalba apie paprastus, itin buitiškus dalykus. Tokiuose reisuose pasijuntu svetimas, visai nepritampantis prie bendro keleivių konteksto, kaip koks ateivis iš kitos planetos. O juk turiu dvi rankas, kojas, galvą ant pečių, tik va ta mano galva visai nenori pasakoti kitiems kaip mano kūnas vakar darėsi valgyti ar ką aš mačiau per televiziją (aš neturiu televizoriaus), ar ką gėdingo veikė mano kaimynai (aš nebendrauju su kaimynais, net nepažįstu jų), ar kokie maisto produktai ėmė ir pabrango. Besiklausant tų paprastų žmonių, mane ima graužti sąžinė, jog gyvenime per daug laiko leidžiu galvodamas apie neesminius dalykus – stalo žaidimus, meilę, meną vs. verslą, esmę ir panašias trydas, – ir kad visas mano gyvenimas eina perniek; o dar blogiau nei sąžinės graužatis yra suvokti, kad tik tos neišsprendžiamos trydos mane ir domina, visokie kainų kilimai ar televizijos aktualijos man nesvarbios.

Įsėdęs į autobusą išsitraukiau ką tik išleistą Jerzy Pilch knygą „Mano pirmoji savižudybė“ ir įnikau skaityti. Mėgstu šio autoriaus kūrybą panašiai kaip mėgstu Jurgio Kunčino. Skaitydamas kartais pradėdavau šypsotis – taip gerai tas lenkas kalė, o gal vertėjas buvo gerai pasidarbavęs, nežinau, bet man atrodė, jog net autobusas prisipildė šviesos. Pažiūrėjau pro langą, o jis buvo visas apšalęs. Apsidairiau – visi langai buvo apšalę, išskyrus priekinį. Mačiau, kad lauke švietė saulė, tačiau pro savo langą mačiau tik pilką beformę plotmę (plotmę? kas tai per žodis?). Kai važiuodavom pro namus, pro langą žiūrint jie pasirodydavo kaip tamsesnės dėmės, nieko konkretaus negalėjau įžiūrėti.

Šalia manęs sėdėjo mergina, kuri vis kalbėjosi su teta, sėdinčia viena sėdynių eile prieš mus. Jos kalbėjo gražia rusų kalba, ir man buvo malonu jas girdėti. Mergina buvo labai mandagi, aš net pradėjau galvoti, jog galbūt ji ir teta yra iš praeities, kai dar vaikai tikrai gerbė suaugusiuosius. Jos dalijosi saldainėmis, mandarinais ir kažkokiu limonadu, ir vis juokėsi bei šypsojosi viena kitai. Išlipo kažkokioje sankryžoje autobusui dar nepasiekus Trakų. Nuo tada likau sėdėti vienas, toliau skaičiau knygą.

Grįžti namo į Alytų autobusu ir automobiliu yra du labai skirtingi dalykai. Autobusas sukuria savitą aurą: tu esi tarp svetimų žmonių ir jūs visi važiuojat kažkur. Tu nežinai, kas tie žmonės, ir jie nežino, kas tu toks, jautiesi svetimas tarp svetimų. Ir štai visa ši gauja susvetimėjusių žmonių važiuoja iš Vilniaus į kitus miestus, kuriuose yra jų namai. Visi svetimi grįžta namo, tačiau kiekvienas grįžta su labai skirtingomis mintimis ir nuotaikomis, ir niekas o niekas iš esančių autobuse nežino, ką kas galvoja ar kas kaip jaučiasi. Kai važiuoji automobiliu, net jei ir su nepažįstamais žmonėmis, viskas kitaip. Aišku, kažkiek to susvetimėjimo lieka, tačiau automobilis, palyginus jį su autobusu, yra mažas, taigi ir tas svetimumas taip nesijaučia. O jeigu dar važiuoji su pažįstamais ar draugais, tai gali kalbėti visą kelią ir net nejausti, kad grįžti namo.

Štai važiuodamas autobusu aš visą kelią būtent ir jaučiu tai – grįžimą namo. Kartais tai būna slogus grįžimas, kartais linksmas, tačiau bet kuriuo atveju grįžimas verčia mąstyti. Žinoma, galima užmigti ir snūduriuoti, galima skaityti knygą ar pabandyti įsijausti į per ausinuką klausomą muziką, tačiau ir šie būdai ne visada gali išgelbėti nuo minčių apie grįžimą namo. Kai važiuoju iš Alytaus į Vilnių, išvažiavimo jausmas manęs nekankina. Kažkodėl man sunkiau grįžti nei išvažiuoti.

Išlipęs Alytuje pajutau, jog čia šalčiau nei Vilniuje. Pasukau nuo stotelės link šaligatvio ir pradėjau eiti link namų. Štai čia yra parduotuvė „Nuolaida“, o štai čia buvo knygynas, kuriame pirkau savo pirmąsias knygas (tai buvo leidyklų „Tyrai“ ir „Eridanas“ leistos fantastinės knygos, kurios kainuodavo po 4-7 litus). Šalia jų yra du kioskai, kuriuose kažkada pirkdavau daug kramtomos gumos su lipdukais arba skrituliukais, ir dar visokio šlamšto ten buvo. Keli žingsniai ir jau matau darželį, kurio niekada nelankiau, o dabar ten jau gal ir ne darželis, o spec. poreikių žmonių dienos užimtumo centras ar kažkas pan. Jeigu pažvelgčiau į kitą pusę, tai žiūrėčiau į IL namą, jei neklystu, tačiau aš niekada nepažvelgiu ton pusėn, todėl ir nežinau, ar neklystu. Greitai prieinu mokyklą ir kitą darželį, o praėjęs juos kertu Šaltinių gatvę ir palengva įsuku į savo kiemą.

Kiemas tuščias, kaip ir ta Alytaus dalis, kurią ką tik perėjau. Įėjęs į laiptinę patrepsiu kojomis, atrakinu duris ir įeinu – štai čia pagaliau ir baigiasi galvojimas apie grįžimą namo. Dabar aš susitaikęs.

Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Vienas atsakymas to “Namo”

  1. Lina Says:

    O aš lankiau tą darželį. Ir turėjau auklėtoją, kuri visada vaidindavo kalėdų senelį. Visada atpažindavau, kad ten ji. Ir dar mes nuo tų obelų vogdavom obuolius. Kai įkūrė tą dienos centrą, visas obelis išpjovė – vieną kartą grįžau Alytun ir jų tiesiog nebebuvo. Atsimenu, kad buvo truputį liūdna.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: