Nemigos Malda

Praėjusią savaitę sunkiausi buvo vakarai. Slampinėdavau iš kampo į kampą, o viskas, ko imdavausi, iškart keldavo nepasitenkinimą – negalėjau nei žaisti kompiuteriu, nei skaityti Kunčino „Menestreliai maksi paltais“. Blogiausia, jog kai nutinka viena tokia diena, tai tada puikiai žinau, kad po jos eis dar bent kelios tokios pačios dienos. Kas žino, galbūt taip natūraliai turi būti: žmogus nieko negali veikti, gal taip kažkaip pailsėt reikia. Bet kad nė velnio nepailsi, o tik pavargsti nuo to nieko neveikimo; juolab, jog per tokias krizines dienas tau dar būtinai užsinori prisiliesti prie amžinųjų klausimų, į kuriuos atsakymų jau seniai ieškai.

Manęs neapleidžia jausmas, kad tam tikri žmonės, kuriuos sutinki gyvenime, turi gydomąjį poveikį – net nebūdami šalia, jie kažkaip tau padeda, kai apie juos galvoji. Taigi kas vakarą atsigulęs į lovą vis galvodavau apie V. – mano mintys apie meilę ir vienatvę visada atveda būtent prie šios merginos; jos vardo reikšmė meilės-vienatvės temoje lyg ir žada laimingą pabaigą.

Pradėdavau galvoti visada apie tai, ką ji dabar gali veikti. Įsivaizduodavau, kad sėdi tamsiam kambaryje ir rūko. Turbūt ji turi darbo, kurio dar nepradėjo. Ji pati nėra tikra, kad jį išvis pradės. V. dažniausiai yra be nuotaikos, nes ją, kaip ir mane, kankina tie patys klausimai be atsakymų; bent jau aš taip galvoju. Nes jeigu ne tai, tada aš nežinau kitos priežasties, kuri leistų paaiškinti tokius žmones kaip V. arba E. O galbūt man tik norisi tikėti, kad yra kažkokia rimtesnė, neva aukštesnė priežastis, kodėl mes tokie atsirandam, kad ir kokie iš tiesų skirtingai neramūs, nepanašūs vieni į kitus būtume.

Aš žinau, kad esu užuodęs V. kvapą, ir dar kažkodėl ryškiai pamenu jos batus. Kartais mintyse išlenda nuotrauka su jos apnuogintais pečiais ir cigarete rankoje. Tai graži ir tuo pačiu baisi nuotrauka. Be nugaros ir cigaretės rankoje dar matosi kambario sienos, langas (lyg ir su mediniais rėmais), o bendras nuotraukos sukeliamas jausmas yra kažkokia purvynė. Tarsi matytum vidinį žmogaus bardaką, kuris išlipo iš kūno ir apsigyveno kambaryje.

Mano mintys apie V. turėdavo dvi pabaigas. Pirmoji būdavo tokia: V. pabosta jausti visa ko trūkumą ar absurdą, ir ji pradeda rašyti kokį nors straipsnį, kurį privalo parašyti. Rašydama ji, žinoma, daug rūko ir geria kavą. Miegoti eina paryčiais, prieš tai dar kartą parūkiusi. Antroji pabaiga panaši į pirmąją tuo, jog V. imasi rašyti straipsnį, bet čia nuosekli minčių eiga nutrūksta, ir štai ji naktį atsiduria prie mano durų. Aš ją įleidžiu į butą, pasiūliau arbatos, bet ji pasiūlo parūkyt. Mes rūkom atidarę mano kambario langą, po to visas kambarys smirda, bet ką padarysi. Ir tada nejaukumas toks apima, kai jau ruošiamės gultis į lovą. Žinoma, aš jai pasiūlau marškinėlius miegui (bet čia visai nenumanau, ar V. sutiktų apsirengti marškinėliais, o jei sutiktų, tai kaip ji persirengtų – čia pat, ar nueitų kažkur kitur; ir tai nėra mažmožis, būtent tokie maži dalykai yra tie, kurie ilgiausiai stringa atmintin). Galų gale, mes atsiduriame siauroje lovoje. <…> Na štai, po kiek laiko mes jau prisiglaudę, pirmasis barjeras įveiktas. Dabar mes jau galim pereiti prie nuoširdaus kalbėjimo

Ir tada nežinau, kas nutinka. Bet yra tik trys baigtys, apie kurias visada susimąstau:

1.) V. išsilieja ir verkia, o aš jaučiu tą begalinį liūdesį, kad neturiu kaip žmogui padėti (nes man, kaip vyrui, problemas norisi išspręsti čia ir dabar – kažkur girdėjau, kad taip vyrams užprogramuota), ir dar aš ją įsimyliu;

2.) aš randomu išsirenku vieną istoriją, susijusią su neišsipildžiusia meile, ir pasakoju, pats nesuprasdamas, kokią nesąmonę darau, o V. visai manęs nemyli už tai, nė trupučio;

3.) mes pasimylim, o kitą dieną jaučiamės dar labiau pasimetę nei prieš tai.

Galiausiai aš baigiu galvoti apie ją, pasiverčiu ant kito šono ir paprašau dievo, kad visi žmonės, jaučiantys tą kažkokį esminį trūkumą ar absurdą, o gal nepasitikėjimą gyvenimu, palaipsniui gyvenime užpildytų savo dykumas. Mano melsva patalynė pagaliau nuveja sunkiasvores mintis ir aš palengva imu grimzti.

How much time has passed since we’ve loved lately? A night? A second? Or a life? For me it feels like an eternity.

© Lack – Solipsist Letter To The World

Žymos: , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: