Savaitė Po

Kai sirgau, buvau užsidaręs namuose. Išeidavau nebent į parduotuvę. Pinigų beveik nebuvo, todėl parduotuvėj pirkdavau tik tai, ko labiausiai reikėjo. Namuose daug skaičiau ir šiek tiek žaidžiau kompiuteriu. Kai vakare grįždavo kambariokas, pavalgydavom ir sėsdavom žaisti stalo žaidimo Dominion. Per visą savaitę sužaidėm turbūt 10 partijų, laimėjau vos kartą.

Ketvirtadienį grįžo kambarioko ir buvusio kambarioko grupiokė Vika, kuri dar prieš pusantrų metų gyveno mūsų kaimynystėj ir dažnai užsukdavo tiesiog šiaip. Buvo smagu ją pamatyti po turbūt metų pertraukos. Sėdėjom bare Akivarai, po to ji nakvojo pas mus. Kitą dieną važiavom pas kitą jos grupiokę, kur valgėm skanią sriubą ir po to žaidėm visokius žaidimus, tik šįkart aš nelabai buvau nusiteikęs žaidimams, daugiausia klausiausi ką kas kalba.

O šeštadienį pasveikinom Tadą su gimtadieniu, o sekmadienį labai ilgai skaudėjo galvą. Kai išėjau pirmadienį į darbą, jaučiausi labai nelaimingas ir piktas. Visą dieną niekas nesisekė, jaučiausi suvargęs. Tačiau jau antradienį viskas ėjosi kur kas geriau, o ir universitete pagaliau apsilankiau. Likusios savaitės dienos praėjo maloniai, o trečiadienį dar susitikau su V. ir grįžau namo pakilios nuotaikos.

Penktadienį vėlai vakare grįžau į Alytų. Šeštadienį praleidau su mama tvarkydamas namus, eidamas apsipirkti, dar močiutę aplankėm. Mama stebėjosi, kad vakare niekur nesiruošiu eiti, o man tiesiog norėjosi pabūti ramiai namuose. Sekmadienį norėjosi to paties, taigi visą dieną leidau skaitydamas knygas arba maketuodamas vieną leidinį ir jo reklamas. Kartais žmogui reikia pabūti vienam ir paveikti ką nors nesudėtingo, ką nors, kas užpildo dieną ir atitraukia nuo sunkių minčių.

Pastaruoju metu tokių minčių apstu. Įvairūs galvojimai apie darbą, karjerą, pinigus, vaikus, draugystę, šeimą man neduoda ramybės. Nežinau, ko noriu, nežinau, ką man reikėtų veikti. Ir kaip tyčia aplinkoje matau žmones, kurie, atrodo, dirba būtent tai, kam yra sutverti, ir man tampa visai neaišku, nes neįsivaizduoju, ką aš norėčiau dirbti. Ilgi galvojimai galiausiai atveda prie minties, kad aš per tiek metų savęs nepažinau, ir kad labai daug laiko praleidau būtent stengdamasis nepažinti savęs, atitolinti tą akistatą. Kartais man taip nejauku su savimi; kartais stebiuosi, kaip sugalvoju tam tikrus dalykus, kodėl reaguoju vienaip, o ne kitaip, o kai pagalvoju apie praeitį, tada tampa viskas dar painiau: dalykai, kurie kažkada atrodė suprasti ir išanalizuoti, dabar vėl atrodo nebesuprantami ir reikalaujantys naujų analizių. Keista, kad būdamas 17-19 metų žinojau, koks turiu būti ir kaip turiu gyventi, nes kuo toliau, tuo labiau jaučiu nerimą dėl to, jog nebežinau, kas aš esu ir kaip turėčiau gyventi.

Tikiuosi, kad tai yra eilinė krizė, kuri greitai praeis. O gal čia ir yra problema – kad aš ne sprendžiu problemas, o paprasčiausiai laukiu, kada jas pakeis kitos aktualijos?

Žymos: , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: