Popietė

dar tik popietė,
o diena jau išsikvėpusi.

esu biure,
žiūriu pro kabineto langus
į didelį prekybos centrų plotą.

galbūt viename iš tų centrų
koks nors žmogus
šią akimirką taip pat sėdi
ir žiūri pro langą,
jausdamas tą tylą
ir nerimą, ir keistą žinojimą,
jog viskas absurdiška.

norėčiau jam pasakyti
labas, bičiuli,
aš irgi neturiu pinigų,
dviejų dantų,
man patinkančio darbo,
gero ateities plano,
guluosi vienišas,
o atsikeliu dar vienišesnis.
bet, žinai,
vakar su draugais
mėčiau į krepšinį
ir buvau velniškai laimingas.

viskas nėra taip jau blogai.

Žymos: darbas, draugai, krepšinis, langas, pinigai, vienatvė