Jurgis Kunčinas „Glisono kilpa”

glisono kilpaJurgis Kunčinas

„Glisono kilpa”

Puslapiai: 309

Išleido: „Nemunas”

Metai: 1992 m.

Tiražas: 15 000 egz.

Viršelio dailininkas: Edmundas Saladžius

Ilgai atidėliojau šios knygos skaitymą, nes maniau, jog tai yra kažkas stipriai prasčiau už „Tūlą“ ir viską, kas sekė po jos. Bijojau, kad čia rasiu daug kliedesių, mistifikacijos ir sovietinio režimo užguito žmogaus pasakojimų apie nykią buitį (būtį).

Iš tiesų neklydau – radau čia ir kliedesių, ir mistifikacijos, ir pasakojimų apie nykią būtį. Tačiau nustebau, jog visa tai skaityti visai netrukdė. Mano akimis, „Glisono kilpa“ yra mažiau romantiška „Tūlos“ versija. „Tūla“ dažnai vadinama romanu apie meilę, meilės istorija, tačiau man labiau patinka nuomonė, jog „Tūla“ yra istorija apie tuos laikus ir žmones. „Glisono kilpoje“ nėra aiškios meilės linijos, nors pirmoje knygos pusėje ir minimos įvairios moterys, tačiau tarsi tarp kitko, čia labiau akcentuojama studentija, valkatavimas, girtuoklystė ir bandymas nepakliūti sovietiniam saugumui į rankas – labiau panašu ne į „Tūlą“, o į kitą šio autoriaus romaną – Kilnojamąsias Rontgeno stotis.

Tais laikais miestas mane dar jaudino. Ne, tikrai jaudino, aš nė kiek neperdedu. Dar jaudindavo benzino, gumos, kavos ir kvepalų dvelksmai. Svylančių padangų, šviežio sniego ir suodžių, specifiniai mūro ir aklinų kiemų kvapai. Taip aš atpažindavau Senamiestį – urinas, drėgmė, kalkių skiedinys, džiūstantys dažai, senos drobės kvapas, primaišytas galybės prieskonių. Miestas tada buvo toks, koks buvo – abejingas, nusilaupęs, apgriuvęs, kartais savas ir draugingas, mirkčiojantis pamušta girtuoklio akim ir tarsi laikas lietumi srūvantis pro groteles į požemius.“ (p. 49)

Tiek „Tūloje“, tiek ir šiame romane Vilnius vaizduojamas panašiai: smirdintis šlapimu, tamsus, su paprastais, žemiausiam sluoksniui priklausančiais gyventojais. Skaitydamas „Glisono kilpą“ kartais jaučiausi taip, tarsi Kunčino aprašomas vagabundiškas gyvenimas Vilniuje man jau būtų labai gerai pažįstamas: čia veikėjas prabunda kažkokioj skylėj, ieško kur išgerti, pabendrauja su visokia bohema, pasibasto po senamiestį, vėl išgeria, suranda kokią nors merginą (ir su ja išgeria), po to suranda kur nors nakvynę, o kitą dieną vėl eina pirkti išgerti. Nepaisant to, skaityti apie visa tai man nėra nuobodu, ir šiuo požiūriu Kunčiną galima sulyginti su Bukowskiu: abu savo stiliumi varo apie tą patį, ir negaliu sakyti, kad man nepatinka. Manau, jog Kunčinas iš tiesų turėjo itin gerą klausą – jautė kalbą, jo sakiniai gražūs, gyvybingi, juos malonu skaityti.

Glisono kilpoje“ yra ir taip Kunčino mėgstami fantastiniai elementai, ir absurdo elementai. „Tūloje“ buvo minima veikėjo pasivertimas į šikšnosparnį, o štai šiame romane autorius įvedė Aitvarą – mistinę būtybę, kuri pradeda valdyti pagrindinio veikėjo likimą. Absurdo yra kur kas mažiau nei vėlesnėje Kunčino kūryboje, čia tik pati situacija, kad veikėją pagrobia ir nuolat girdo samagonu, skamba kiek neįtikimai, tačiau galiausiai su tuo susitaikai.

Kūrinio nuotaika banguojanti: čia veikėjas gyvena įprastu valkatos režimu, čia jam nusišypso sėkmė, čia staiga užpuola problemos su saugumu, moterimis, universitetu, ir taip visą laiką. Tačiau kūrinio antroje pusėje nuotaika beveik visada niūri, bet kokie veikėjų bandymai kažką pakeisti atneša geriausiu atveju trumpalaikę ramybę, po kurios – dar didesni sunkumai. Kažkaip net nemalonu buvo skaityti apie veikėjo supratimą, kad jam daugiau nieko nesinori, tik degtinės ir ramiai gulėt ant pievos, nes visuose kituose romanuose Kunčinas dar išlaikydavo kažkokią laimės nuotaiką, o čia – vis juodyn ir juodyn.

Nors jau seniai yra sukurtas filmas apie Jurgį Kunčiną („Beveik laimingas“), aš kantriai laukiu knygos apie šį autorių. Ji turėtų pasirodyti 2013 metais, tačiau kol kas apie ją jokių naujienų negirdėti. Tikiuosi, jog ji padės man geriau susipažinti su autoriumi, gal net atsakys į porą klausimų, kilusių skaitant jo romanus.

P.S.

Kas ta Glisono kilpa? Štai: „Kai traumuojami kaklo arba krūtinės viršutinės dalies stuburo slanksteliai, tempimo režimas atliekamas, taikant Glisono kilpą, lūžus juosmeninės dalies arba krūtininės srities apatiniams stuburo slanksteliams, – naudojant pažastines juostas. Glisono kilpa ar pažastinės juostos tvirtinamos prie lovos galvūgalio, kuris truputį pakeliamas nuožulniai. Pacientui skiriamas griežtas lovos režimas, jam negalima keltis, sėdėti, verstis ant šono. Ligoniai, patyrę stuburo slankstelių traumas, gydomi atskirais etapais.

(http://www.gydomasismasazas.lt/stuburotrauma/)

Ir dar: pasirodo, kad Jurgio Kunčino romanas „Tūla” yra prieš kelis metus išverstas į anglų kalbą (vertėja – Elizabeth Novickas), tačiau vis dar neatsirado leidėjo, kuris imtųsi išleisti šią knygą JAV.

Žymos: , , , , , , , ,

2 atsakymai to “Jurgis Kunčinas „Glisono kilpa””

  1. cinamonoKrautuvele Says:

    rašyk rašyk apie knygas, nes tikrai nespėju su visom susipažinti darbe ;) o šiaip mane labiausiai šokiruoja, kaip šiais laikais skiriasi tiražai nuo anų… dabar išleidžiama dažniausiai iki 1500, o Kunčino šita net 15 tūkst.! oho!

    • arsonist's prayers Says:

      atgavus nepriklausomybę visi tiražai dideli buvo, nes paklausa buvo milžiniška, leidyklų pelnas kelis metus būdavo apie 150% ir daugiau (jeigu gerai pamenu). tuo metu leidyba buvo viena iš pelningiausių verslo sričių ;) tiesa, tuomet buvo daug atvejų, kai niekas nepaisė užsienio autorių autorinių teisių, tai ir knygų leidimas pigiau atsieidavo ;)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: