Apsiniaukę

Kai prabudau, buvo 08h, apsiniaukę.  Pradėjau ruoštis važiuoti į Alytų. Tada netikėtai susirašėm su IL ir sutarėm važiuoti karti. Susitikom stoty, įsėdom ir plepėjom visą kelią važiuodami. O autobusas toks pustuštis, nepamenu, kada važiavau su tiek nedaug žmonių. Ir visąlaik apsiniaukę, bet oras negadina nuotaikos, neliūdina, suteikia ramybę. Išlipę atsisveikinom ir pasukom savais keliais. Parduotuvėj sutikau mamos draugą, pasisveikinom. Jis pirko sūrį. Tada kartu grįžom namo. Mama ruošė kepsnius, o katė miegojo ant šaldytuvo. Aš nuėjau pas kaimynę kirpėją, ji greit mane apkirpo ir grįžau. Tada nusnūdau pusvalandį, nes vakar su draugais žiūrėjau krepšinį, po to dar krepšinį, o tada dar porą kartų sužaidėm Kataną.

Kai atsikėliau, gražiau apsirengiau ir visi susėdom prie stalo. Buvo mamos draugo gimtadienis, įteikiau jam dovaną. Sėdėjom trise kurį laiką, buvo labai ramu, man patiko. Po to atėjo mamos kolegė iš darbo, jos ausys man primena kiaulės ausis (žinau, kad negražu taip galvoti). Aš buvau tylus, bandžiau žiūrėti televiziją. Rodė “Prajuokink mane“, po to žiūrėjom tarybinių laikų filmą “Nerami rudens diena“ – toks keistas filmas, net nesuvokiau kokiu tikslu ten buvo užsiminta apie emancipaciją – norint parodyti, kad tokia egzistavo Sovietų sąjungoje, ar norint ironizuoti ją?

Laikui einant mama apgirto ir užsivedė kalbėti apie sunkius laikus, kai aš buvau gimęs, o jos šeimyninis gyvenimas su tėvu buvo tragiškas. Esu girdėjęs begalę kartų visa tai, sunku patikėt, kad mama vis dar nori apie tai kalbėti. Kartais galvoju, kad jai reikia aplinkinių gailesčio ar kažkokios amžinos užuojautos. Nežinau, iš kur toks noras. Galima juk džiaugtis, kad sunkūs laikai praėjo, kad ji dabar turi normalų draugą, galų gale – kad aš suaugęs ir mes visi sveiki. Bet ne, vis tos praeitys išlenda. Aš irgi turiu tą įprotį per daug prisiminti praeitį, galbūt man net blogiau nei mamai, nes ji praeities neidealizuoja, o aš kartais imu, ir. Na, leidžiu sau pasvajoti atgal.

Kai prabudau sekmadienį, nusiprausiau, užvalgiau ir nuėjau aplankyti močiutės. Močiutė pasakojo, kad mirė mamos tėvo brolis, o ir pats mamos tėvas guli reanimacijoje. Mama pati apie tai buvo tik trumpai užsiminusi – ji su savo tėvu nebendrauja. Kuomet močiutė išsiskyrė su vyru ir jis išsikraustė, kurį laiką jis vengė net gatvėje sveikintis savo vaikus – mano mamą ir dėdę poetą bei jauniausiąjį brolį, mano krikštų tėvą. Neįsivaizduoju, kaip jie turėjo jaustis. Net aš iš savo chaotiško tėvo nesu sulaukęs tokio neigimo. Kai buvau paauglys, vienu metu mama buvo pradėjusi bendrauti su savo tėvu, tačiau ilgai tai netruko, nes jo sugyventinė pradėjo negražiai kalbėti apie mūsų šeimą, todėl mes baigėm svečiuotis pas mamos tėvą. O ir šiaip – mamos tėvas man buvo svetimas, niekada nieko įdomaus nekalbėdavo, buvo kažkoks gilus kaimietis, visai kitoks nei močiutės antras vyras, kurį nuo gimimo laikiau tikruoju dieduku. Net ir pati mama visada sakydavo, kad ji tikrai myli savo mamos antrą vyrą, mano dieduką: jie puikiai sutardavo, diedukas visada girdavo mamos valgius, o mama užstodavo dieduką, kai močiutė jį bardavo dėl to, kad parėjo įkaušęs. Tiesa, tėvu ji jo niekada nevadino, visada tik dieduku. Pamiršau, apie ką aš čia pasakoju iš tiesų. Norėjau pasakyti, kad nepaisant to, jog mama beveik nebendravo su savo tėvu, žinia, kad jis yra arti mirties, turbūt ją kažkaip palietė. Žinau, kad ir mamai, ir man yra būdingas sielvartas labiau ne dėl konkrečių blogų įvykių gyvenime, o dėl to, kad mes taip ir nesužinojom, ką reiškia gyventi ir užaugti pilnoje šeimoje.

Po to grįžau namo, pavalgiau, susiruošiau ir išėjau. Susitikom su IL ir nuėjom į stotį. Šįkart važiavom pilnu autobusu, jame buvo karšta, o aš vis galvojau, ar ji užuodžia, kad aš pasikvėpinęs kitais kvepalais, tokiais nelabai mėgstamais, nes mėgstami liko Vilniuje. Vėliau sužinojau, kad užuodė.

Vakare susitikau su draugais – Baltuose drambliuose žiūrėjom krepšinį. Per antrą kėlinį buvo nesmagu matyti tą rinktinės grimzdimą; žmonės bare dar iš pradžių keikėsi, bet vėliau visai nutilo. Išėjom ramūs, lijo. Kadangi buvo neįmanoma išsikviesti taksi, užsukom dar į Pogo, išgėrėm po vieną alaus ir tada, galiausiai pasisekus surasti laisvų taksistų, išvažiavom namo.

Tai toks buvo savaitgalis – apniukęs, ramus, su niekada nenugyvento gražaus gyvenimo miražais.

Žymos: , , , , , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: