2013.09.28

Alfonas Nyka-Niliūnas, sugrįžęs į Lietuvą 1998 metais, pakalbintas pasakė: „Kiekvienas poetas <…> faktiškai rašo vieną eilėraštį visą gyvenimą“.

*

Mes išėjom iš baro ir kaip tik tada nusprendžiau dar ten sugrįžti. Atsisveikinom su T., ir aš nulipau laipteliais žemyn.

Iš pradžių kalbėjau su Paulium, po to šiek tiek su R., kuri, iš šono žiūrint, atrodė nekaip. Bėda vaikytis vyruką, kuriam nusišikt net ir ant tų gaudynių; kiti gi bent jau pačiu bėgimo procesu žavisi, o R. vyrukas, atrodo, mieliau leistų laiką, jeigu šalia jo visai nebūtų R. Bet tiek to, juk daug žmonių gaudo vieni kitus, laikosi įsikibę, nes be to katės-pelės žaidimo jiems nieko daugiau neliktų.

Kalbėdamas su pažįstamais kitame baro gale pamačiau buvusios merginos G. draugę-kolegę. Iškart užsinorėjau nueiti su ja pasilabinti, neva pabendrauti, nors iš tiesų man rūpėjo tik paklausti, ar viskas G. yra gerai. Bet sudrausminau save, pagalvojau, kad neverta. Toliau bendravau su žmonėmis, baigiau alų, stebėjau užsidarantį barą ir tą gražią Pogo barmenę didelėmis akimis.

Destrukcijos noras, kurį jaučiau anksčiau vakare, kažkur pradingo, ir aš aiškiai žinojau, kad noriu grįžti namo padoriai. Atsisveikinau su pažįstamais ir ėjau link durų, bet visgi pasukau link G. draugės. Pasisveikinom, o tada ir paklausiau kaip laikosi G., ar jai viskas gerai, nes vis matau ją geriančią. Ta mergina paklausė manęs, ar aš vis dar myliu G., ir tai mane išmušė iš vėžių. Atsakiau, kad man tiesiog rūpi, ar G. viskas gerai. Tada išgirdau tai, ką ir numaniau: G. po trijų metų išsiskyrė su vaikinu, todėl dabar dažniau lankosi baruose. Ir dar man papasakojo, kad ji studijuoja psichologiją (tą aš žinojau) ir tuo labai džiaugiasi, kad nedirba jokio darbo ir grįžo gyventi pas tėvus į Vilniaus užmiestį. Po to ta mergina užsivedė kalbėti, kad ir ji studijuoja, ir kalbėjo, kalbėjo.. Buvau mandagus – šypsojausi, pasakydavau bereikšmius žodžius pokalbiui palaikyti ir linksėjau galva. Kad ir kaip man būtų buvę neįdomu, ką ji veikia gyvenime.

Kai ji baigė pasakoti apie save, vėl paklausė manęs ar aš myliu G. ir priminė tą vasaros vakarą, kai sutikau ją su G. koncerte ir vos pradėjęs bendrauti su G. paklausiau, ar jos toks draugelis tikrai nusižudė. Kas, blet, kalba tokius dalykus? Klausiau tada tavęs kalbančio ir man buvo gėda, iš šono žiūrint buvo aišku, kad tau G. yra dar nepraėjus. Nenorėjau jai nieko aiškinti, todėl tik nusišypsojau, patikinau, kad nesu įsimylėjęs G. ir nesižudau dėl to, kad mes išsiskyrėm. Po to dar trumpai pakalbėjom apie gyvenimą mieste ir užmiestyje, ir atsisveikinom.

Išėjau iš baro ir pradėjau eiti. Priėjęs Kudirkos stotelę nusprendžiau nekviesti taksi. Jaučiausi gerai, buvau žvalus, su šypsena, ir eiti buvo labai smagu. Buvo 05h, ir eidamas vis matydavau tai vieną, tai kitą žmogų stotelėse. Jie atrodė vieniši, niekada nenorėčiau atsidurti jų vietoje ir va taip anksti anksti ryte laukti autobuso. Kai ėjau pro Kalvarijų turgų, pro grotas mačiau kelis vyrus – vienas šlavė asfaltą, o kitas nešė kažkokią konstrukciją. Galiausiai aš įveikiau tą kalniuką nuo Laurinavičiaus iki Giedraičių stotelės ir perėjau gatvę, įėjau į kiemus. Priėjęs laiptinę prisėdau ant suoliuko, išsitraukiau paskutinę cigaretę ir prisidegiau.

Taigi, G. išsiskyrė su draugu, pradėjo dažniau lankytis baruose, bet tikrai negeria taip, kaip anksčiau. Jai patinka tai, ką ji studijuoja ir ji jau nebedirba padavėja. Reiškia viskas nėra blogai ir man nereikia rūpintis dėl jos, ar ne?

Išgirdau kažkokį keistą garsą, sklindantį man iš dešinės. Netoli kitos laiptinės ant bordiūro tupėjo kažkoks gyvis ir lakė vandenį iš balos. Atrodė panašus į katiną, bet galėjo būti ir kiaunė – ne kartą esu jas matęs Vilniaus miegamuosiuose rajonuose. Stebėjau ir klausiausi, kol gyvūnas lakė, bet vos tik trumpam nusigręžiau į kitą pusę, gyvūno keltas garsas nurimo. Atsisukęs nebemačiau jo.

Tu vis dar ją myli? Ne. Ir niekad nemylėjau, bent jau taip, kaip aš tada suvokiau meilę. Tai ir yra blogiausia – nežinoti, kaip viskas būtų buvę, jeigu draugaudamas su ja nebūčiau bijojęs mylėti ir būti mylimas.

Baigiau rūkyti ir grįžau namo.

Naktį sapnavau, kad guliu lovoje, pasisuku link jos, matau jos šviesią odą, apkabinu per liemenį ir šypsodamasis užmiegu.

Prabudęs žinojau, ką turiu padaryti.

Žymos: , , , , , ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: