Jurgis Kunčinas “Didžiosios žiurkės šešėlis”

Didžiosios žiurkės šešėlisJurgis Kunčinas

„Didžiosios žiurkės šešėlis”

Puslapiai: 237

Išleido: AB „Spauda”

Metai: 1996 m.

Tiražas: 4000 egz.

Dailininkas: Vitalijus Suchockis

Kai prispaudžia sunkumai ar nemalonios dienos, visada malonu į rankas paimti kokį nors lengvą skaitalą. Kad Jurgis Kunčinas sugeba pralinksminti, niekam ne paslaptis, tačiau ar tikrai įdomu skaityti visą knygą vien tik linksmų istorijų apie jo paauglystę? Tikrai taip!

„Didžiosios žiurkės šešėlis“ yra ankstesnių vaikystės istorijų rinkinio „Baltųjų sūrių naktis“ tęsinys, tik čia jau autorius pasakoja apie paauglystės istorijas. Pats neradau labai daug panašumų tarp savo vaikystės-paauglystės ir Kunčino jaunystės, nes gyvenom labai skirtingais laikais. Ne man suprasti, ką reiškia gyventi sovietmetyje ir pačiam nesuprantant netyčia prikalbėti politiškai nekorektiškų dalykų, užtraukiančių nelaimę savo šeimai, tačiau tai visai netrukdo įsijausti į Kunčino jaunystės laikų istorijas.

Kitas skaitymo malonumą didinęs veiksnys buvo tai, kad veiksmas visą laiką vyksta Alytuje, mano gimtajame mieste. Įdomu skaityti kaip ten kas atrodė tuo metu – miesto centrinis parkas, Dailidė, „Dainavos“ kino teatras, miesto Rotušė… O kad žmonės tuo metu maudėsi Nemune, tai jau visai egzotiškai skamba ;)

Žinoma, Kunčino vaizduojami žmonės yra kaip ir kituose jo tekstuose – žemiški, godūs, sukti, verčiantys paklusti diktatūrai, pavydūs ir t.t. Jeigu autorius būtų istorijas rašęs jų vykimo metu, tikiu, viskas atrodytų visai kitaip. Dabar gi istorijose jaučiamas rašytojo tam tikras default‘inis žmonių ironiškas vaizdavimas. Tai, žinoma, netrukdo, tik truputį nesitiki, kad tokio amžiaus vaikai galėtų taip puikiai perprasti vyresnius žmones.

Ir dar, mano nuomone, šiame apsakymų rinkinyje galima užčiuopti Kunčino amžiną žaizdą – norėjimą surasti sau atskirą kampą, kad galėtų netrukdomas rašyti, ir būti pripažintam. Visi jo bandymai surasti nuošalų kampą baigiasi didelėmis nelaimėmis ne tik jam pačiam, bet ir visai šeimai, o kad nuskandintų savo nusivylimą dėl aplinkinių tyčiojimosi iš jo noro rašyti, jis išgeria alaus ar vynelio.

Tikriausiai esate pastebėję, kad beveik viskas šiame pasaulyje ateina pavėluotai – meilė, sėkmė, šlovė, arba net, atrodytų, koks visiškai menkas dalykas – pavyzdžiui, batai nebespaudžia, bet juos jau laikas išmesti! Liūdna, kad dažniausiai viskas išsipildo tik tada, kai žmogus jau seniai perdegė belaukdamas ir besikankindamas – jis tiesiog nebeturi jėgų džiūgauti, krykštauti ir skinti pernelyg ilgai nokusius vaisius…“ (p. 204)

Istorijų rinkinys baigiasi Kunčino pasakojimu apie stojamuosius egzaminus į Vilniaus universitetą (germanistiką) – nuostabiai parašyta istorija apie tai, kaip viskas universitete vykdavo sovietmečiu. O kas buvo po to, kai jis įstojo, galima perskaityti autoriaus romane „Tūla“.

P.S.

Nesu skaitęs kitos Kunčino knygos, kurioje būtų tiek korektūros klaidų, tai visai nesiderina su jo kruopštumu. Taip pat nemalonios iliustracijos, bet turbūt tuo metu tokia jau mada buvo.

Žymos: , , , , ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: