Naktinės

Penktadienį važiuoju su nepažįstamais pirmakursiais namo į Alytų. Jie kalba, o aš klausausi. Pasirodo, kad dar daug vietų Vilniuje nežino. Aš irgi kažkada buvau kaip jie, Vilnius atrodė neprijaukinta erdvė, kurioje planavau patogiai įsikurti, tačiau ganėtinai greitai Vilnius mane ėmė erzinti. Ką čia slėpsi – buvau provincialas, reikėjo laiko priprasti prie miesto, pakeisti tam tikrus įpročius, o gal požiūrį į kasdienius dalykus. Dabar jau septynis metus esu Vilniuje praleidęs, ir jeigu manęs paklaustų, kaip mano gyvenimas pasikeitė per tuos metus, atsakyčiau, kad turiu tas pačias dvi kojas, dvi rankas, galvą, bet trūksta širdies, ir tai, kas man labiausiai neduoda ramybės, yra

Aš grįžtu namo ir einu miegoti.

Užmiegu,

sapne einu į universitetą, kažkokiame mažame niūriame kiemelyje matau stalą ir žmones prie jo, prieinu, suprantu, kad čia mano grupiokės, nė vienos nepažįstu, apsidairęs pastebiu Gražiną, galvoju kaip čia yra, kad ji studijuoja leidybą, o gal aš studijuoju psichologiją? Pasisuku į dėstytoją, matau – Sigitas Parulskis, toks paniuręs, sklaido lapus, klausia ar mes visi užpildėm lentelę, o aš nesuprantu, apie kokią lentelę jis kalba, pradedu ieškoti kažko sąsiuvinyje, kažkokia grupiokė atsakinėja į Parulskio klausimus apie literatūros kritiką, Gražina nieko nekalba, tik kartais atsidūsta, jos gražūs batai.

Pabundu,

pro užuolaidas į kambarį sklinda saulės šviesa, primena pačias geriausias vasaras, praleistas Alytuje. Prausiuosi, pusryčiauju, važiuojam su mama ir jos draugu į kapines, ten tvarkom dieduko kapą. Tada važiuojam atgal, užsukam į parduotuvę. Kažkada ir su tėvu taip važinėdavom, tik tie važiavimai į parduotuves labai prailgdavo, nes mama norėdavo užsukti ir į Maximą, ir į Iki, ir į Pigiau grybo. Nežinau, iš kur tėvas tiek kantrybės turėdavo, šiaip buvo labai nekantrus ir po parduotuves vaikštinėti nemėgo. Norėčiau mamos paklausti, ar dabar viskas jai geriau, tiksliau – ar su laiku su kitu žmogumi gyventi tampa paprasčiau. Bet neklausiu, vis tiek nepasakys tiesos. Per tiek metų mes su mama išmokom vienas kitam nekelti rūpesčio nepasakodami svarbių dalykų. Turim savitą kalbos kodą, savitą melo sistemą. Abu matom vienas kito nerimą, tačiau sakom, jog viskas gerai, viskas gerai. O tais kartais, kai sulaužom kodą, įvyksta siaubingi dalykai: kai man reikia išklausymo, ji pradeda aiškinti kaip turiu gyventi, o kai jai reikia patarimo, patarinėti jai yra beprasmiška, nes ji dar prieš prašydama patarimo jau žino, kad nesiims nieko keisti.

Vakare išeinu su Tadu į kiną, žiūrim Metallica 3D, po to susitinkam su draugais bare. Išgeriam, plepam, grįžtu namo ir atsigulu.

Užmiegu,

sapne stoviu prie Pedagoginio žiedo, man reikia namo, bet nežinau, kur visi šitie autobusai važiuoja, jaučiuosi pasimetęs, matau Parulskis lipa į kažkokį autobusą, autobusas pajuda, jis išvažiuoja, aš stoviu, kur mano namai? Pasuku atgal link universiteto ir einu, nesuprantu, kodėl aš studijuoju ne VU, o Pedagoginiam, aš čia niekada nenorėjau, įsuku į kažkokį niūrų kiemą, matau stalą, prieinu prie jo, matau savo sąsiuvinį, prisėdu, vartau lapus, ieškau lentelės, bet nerandu, girdžiu šurmulį, vėl susirenka grupiokės, kurių nepažįstu, aš pasimetęs šitam mieste, ateina ir Sigitas Parulskis, vėl niūrus, jis klausia ar mes visi užpildėm lentelę, žiūriu į Gražiną, ji manęs nepastebi, aš užsidengiu veidą, aš

Pabundu,

girdžiu lietų. Kurį laiką guliu ir klausausi, kas vyksta bute. Girdžiu, kad mama jau vaikšto, jos draugas turbūt dar miega. Guliu toliau, po to girdžiu kaip katė trinasi prie mano kambario durų, įeina. Kviečiu ją pas save, bet ji, užšokusi ant lovos, peršoka ant palangės ir ten įsitaiso.

Diena ištempta, stumiu laiką. Mama švelniai aiškina, koks turėčiau būti. Stengiuosi nesiklausyti, apsimetu, kad skaitau knygą. Vakare žiūrim televiziją. Pats geriausias vaistas nuo mąstymo – įvairūs vienadieniai šou. Tiesiog žiūri, mąstymas atšimpa, mintys tampa švelnios, tampi nepriešiškas sau.

Po to atvažiuoja kambariokas ir važiuojam į Vilnių. Jau seniai sutemę, laukuose tirštas rūkas. Važiuodami klausom Metallica „Load“ albumą, kalbam apie šį bei tą. Užsimerkiu, ir trumpam užsinoriu, kad mes nulėktume nuo kelio.

Ne, tokios pabaigos yra nesąžiningos. Tai per daug paprasta, o ir kambariokas niekuo dėtas.

Grįžęs iškraunu daiktus ir atsigulu.

Užmiegu,

sapne einu kažkur iš Turniškių ar Antavilių, su draugu buvom hardkoro koncerte, buvo atvažiavusi seniai jau iširusi grupė iš JAV, draugas vis dainuoja kažkokią tos grupės dainą, jau sutemę, vėsu, išeinam iš miško, sustojam prie autobusų stotelės, laukiam autobuso, tada pasirodo Kiras, sako gyvena čia netoliese, galim užsukti pas jį ir išsikviesti taksi, mes sutinkam ir nusekam paskui jį, kažkur toli toli matau Saulėtekio bendrabučius, nuėję pas Kirą prisėdam, pastebiu, kad jau po antros valandos nakties, galvoju vėl eisiu į darbą neišsimiegojęs, tada bandom išsikviesti taksi, man reikia įvesti vilniustransport.lt į jo kompiuterio interneto naršyklę, bet vos tik pradedu vesti vilnius, naršyklė išmeta visokių pasiūlymų su žodžiu vilnius ir man trukdo, niekaip negaliu įvesti pilno svetainės adreso, susinervinu ir išeinu su draugu, lauke tamsu ir dar šalčiau,

Pabundu,

guliu ir klausausi, ar neskamba žadintuvas. Neskamba. Dažnai nubundu taip – likus minutei, dviem, o kartais dešimčiai iki žadintuvo. Kambarys tamsus, net nekvepia rytu. Mintis apie darbą sukelia šleikštulį. Guliu toliau, nenoriu dar vienos dienos.

Bet keliuosi, prausiuosi, pusryčiauju. Už lango vis dar tamsu. Apsirengiu, išsivalau dantis. Apsimuturiavęs skara išeinu iš namų, atidarau laiptinės duris ir paskęstu tamsoje.

Ir tai, kas man labiausiai neduoda ramybės, yra nežinojimas ar aš ieškau žmogaus, kurį galėčiau mylėti, ar žmogaus, kuris pribaigtų to amžino jausmo poreikį manyje.

domantas razauskas

Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Vienas atsakymas to “Naktinės”

  1. cinamonoKrautuvele Says:

    labai gražiai pabaigei…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: