Intelligent life?

Kartais susigundau nusipirkti kokį nors retai skaitomą žurnalą. Kažkurį rudenį pabandžiau Intelligent life, bet kažkas su juo buvo ne taip. Kadangi praėjo daug laiko, aš viską užmiršau ir atleidau skriaudą, o kai vakar parduotuvėje pamačiau Intelligent life numerį su Frank Zappa ant viršelio, nutariau išbandyti šį žurnalą dar kartą.

Ką mes galime rasti 2013 m. lapkričio-gruodžio Intelligent life numeryje? Zappos ten tikrai nėra, tačiau kaip puikiai (mano atveju) suveikė jo veidas ant viršelio! ;)

130 puslapių, iš kurių 14 yra reklamos. 2 puslapiai apie maistą, 2,5 puslapio apie vynus, 2 puslapiai apie aktorės Claire Danes vaidmenis įvairiuose filmuose (priskirta skilčiai „Kultūra“ – baikit juokus, geriau jau parašykit apie kokį nors seną mažai kam žinomą filmą), 7 puslapiai apie būsimus renginius, 8 puslapiai apie stilių, 9 puslapiai apie architektūrą ir dizainą – man visa tai neaktualu. Žurnalo pabaigoje – apgailėtinas, neaišku kam reikalingas Manto Dubausko paniurnėjimas apie krepšinio čempionato transliacijas per televiziją.

42 puslapių kaip nebūta. Ką lieka skaityti?

4,5 puslapio tema „Kuris žmogaus amžius geriausias?“, kurią gvildena man, lietuviui, visiškai neaktualūs užsieniečiai. Suprantu, šiame žurnale daug straipsnių parengta užsienio žurnalistų, ir jie skirti ne tiek Lietuvos rinkai, kiek šiaip išsilavinusiam žmogui, bet ar tikrai taip būtų sunku pakalbinti lietuvius šia tema? Paimkit Sigitą Parulskį, Nekrošių, Andrių Mamontovą, Kristiną Sabaliauskaitę, ir tegul jie papasakoja, kokie gyvenimo metai jiems buvo maloniausi – bus daug įdomiau nei skaityti Michaelo Holroydo, Edwardo Carro ar Penelopės Lively mintis.

Įdomiausi straipsniai – apie mergaičių įkurtą mokyklą Pakistane ir II pasaulinio karo laikų vokiečio ir prancūzės meilės istoriją (abu po 8 puslapius). O kas lieka dar? Gražūs urvų paveiksliukai, trumpas, tačiau labai gražiai pateiktas straipsnis apie Antarktidą, istorija apie tai, kaip Nobelio laureatams yra pranešama džiugi naujiena, dargi straipsnis apie garsų Vilniuje gyvenusį ir dirbusį gydytoją Cemachą Šabadą – visa tai nei labai įdomu, nei neįdomu, bet neapleidžia jausmas, jog nieko nebūčiau praradęs, jei to nebūčiau perskaitęs.

Ir po to aš susimąsčiau – ar kai skaitydamas kultūrinį žurnalą noriu daug ką praversti, tai reiškia, jog man kultūra ne tiek jau ir įdomi, ar kad tai nėra labai vykęs žurnalas? O gal paprasčiausiai aš nesu žurnalo tikslinė auditorija, todėl man ir neįdomūs tokie dalykai kaip dizainas, stilius, architektūra ir t.t.? Juk jeigu dirbčiau rimtesnį darbą ir uždirbčiau daugiau pinigų, tai reiškia, kad gyvenčiau prabangiau, o jau tada ir vynas arčiau širdies, ir architektūra labiau rūpėtų? Teoriškai – taip.

Pamenu tą dieną, kai studijų tikslais atsiverčiau Verslo klasę ir Versus. Turėjau išankstinę nuomonę, kad abu žurnalai yra visiškai ne man, tačiau kai šiek tiek juos paskaičiau, nustebau supratęs, kad Verslo klasė yra visiškai nuostabus žurnalus, o Versus – na, aš nežinau, kam jis gali būti įdomus. Aš tikrai nebuvau (ir nesu) žurnalo Verslo klasės tikslinė auditorija, tačiau tai visai nesvarbu, nes būtent  tas žurnalas sugeba praplėsti akiratį, priversti susimąstyti ir t.t. Ką dar daugiau gali suteikti žurnalas?

– – –

Galvojant apie kadaise patikusius lietuviškus žurnalus, iškart prisimenu Istorijas. Kartą spaudos kioske paprašiau žurnalo Istorijos, o pardavėja man davė Intymias istorijas, tokia juokinga situacija buvo ;) Taip pat pamenu žurnalą Urbanation – rašė apie muziką ir miesto kultūrą, laukdavau jo kiekvieną mėnesį, kiekvienas naujas numeris buvo tikras įvykis! Jis buvo leidžiamas maždaug nuo 2006 m. pabaigos ir ėjo gal metus ar šiek tiek ilgiau. Iš esmės rašydavo apie alternatyvią muziką, tačia kartais pasitaikydavo, kad ant viršelio atsidurdavo, pvz.,  Nelly Furtado, bet tiek jau to, vis tiek įdomus buvo. Pamenu, būtent jame perskaičiau apie grupę Arctic Monkeys – dar nebuvau klausęs nė vienos jų dainos, bet straipsnis man kažkokiu būdu įkalė į galvą, kad ši grupė yra super ;) Tuo pačiu metu, kai ėjo Urbanation, jau buvo ir Pravda, kuri man iš pradžių labai patiko, bet kažkodėl palaipsniui mano susižavėjimas šiuo leidiniu virto pasipiktinimu.

O kai buvau paauglys, tai žiauriai kietas žurnalas buvo Modelis ir erdvė – jame būdavo kokio nors lėktuvo, tanko ar automobilio modelis, kurio detales iškirpdavai ir po to kantriai klijuodavai; pamenu, kad pirštai nuolatos būdavo užsitraukę tokia plėve nuo lipalo ;) Taip pat vienu metu buvo leidžiamas žurnalas F-1 savaitė (jei neklystu), tą irgi skaitydavau, nors tikrai ne viską suprasdavau. Na, o kai buvau jau visai vaikas, tai, žinoma, labiausiai laukdavau žurnalo Naminukas, po to spręsdavau tuos galvosūkius ir siųsdavau atsakymus. Taip pat dar Flintas patiko: buvo unikalus tuo, jog jis rašė tokias tarsi siaubo istorijas vaikams, ir dar jame ištikimi skaitytojai galėjo gauti tam tikrą laipsnį – NarLy, PaRyk ir GaBan; laipsniai suteikdavo privilegijų dalyvaujant žurnalo konkursuose.

Įdomu, ar dabar vaikai ir paaugliai skaito žurnalus? Kai lankiau pradinę mokyklą, tai pamenu, jog klasėje labai daug kas pirkdavo Naminuką, spręsdavom užduotis pertraukų metu. Ir išvis, man atrodo, kad aš visą laiką gyvenau tarp bendraamžių, kurie paprasčiausiai mėgo skaityti, ir būtent mokyklos/draugų, o ne namų aplinka skatino mano skaitymą.

Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , ,

2 atsakymai to “Intelligent life?”

  1. murmesiai Says:

    Nepamenu, kada paskutinį kartą pirkau kokį nors žurnalą. Kažkada nusprendžiau, kad viskas, ko man gali reikėti, yra internete. Bet aš ir nesu žurnalų tikslinė auditorija: manęs nedomina naujausios mados, įžymybių gyvenimai ir tobulo sekso scenarijai, todėl visi bobiški žurnalai atkrenta; aš per mažai domiuosi tuo, kas vyksta pasaulyje, todėl atkrenta visi normalūs žurnalai. Ir žurnalų lentynas parduotuvėse nužvelgiu su mintim “kiek daug šlamšto, kurio man visai nereikia“.
    Ir truputį pavydu skaitančių bendraamžių; vaikystėje ir paauglystėje daugiau laiko gyvenau knygų pasaulyje nei realiajame, ir vaikai juokėsi, o tuo laikotarpiu taip norisi, kad visi mėgtų tą patį, ką ir tu.

  2. veikiantis Says:

    aš, atsimenu, mokykloje skaitydavau žurnalą Ausis, tada išsikirpdavau visus straipsnius ir nuotraukas susijusias su viena grupe ir persiklijuodavau į atskirą A4 formato sąsiuvinį/knygą..
    Dabar, tiesą sakant, dažnai darbe gaunu pavartyti Verslo klasę ir pan. Kartais parsinešu namo, bet tuomet tie žurnalai virsta tarsi užkeiktais ir aš ne tik, kad neskaitau jų, bet net ir neatsiverčiu :))

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: