Sci-fi sapnas

Sapnavau, kad reikia pervežti bylas iš vienos įmonės į saugyklą. Atsikėliau anksti ryte, eidamas į darbą sustojau prie spaudos kiosko Žirmūnuose, pažiūrėjau į laikrodį, buvo 07:08, nutariau nusipirkti ką nors užkasti prieš darbą, nes namie nepusryčiavau. Pasakiau pardavėjai:

– Labas rytas. Draže, juodų, ne, baltų, su jūreiviu, ir Bounty.

Po to atsidūriau darbe. Bedirbant mane pakvietė tos įmonės darbuotojai pasikalbėti. Mane paguldė ant keisto stalo, suleido vaistų ir pradėjo pasakoti apie mano užduotį. Tokiu būdu staiga sužinojau, kad esu pusiau žmogus, pusiau robotas, ir kad buvau sukurtas siekiant surasti kitą gyvybės formą mūsų galaktikoje. Kai man viską paaiškino, tada įėjo kažkoks gydytojas, pradengė apklotą, kuriuo buvau užklotas, ir aš pamačiau, kad neturiu lytinių organų. Toje vietoje buvo lygu, nieko daugiau. Po to gydytojas man kažką padarė ir toje vietoje, kur turėtų būti lytiniai organai, prasivėrė oda ir iš ten išskrido kažkoks gelsvas apvalus objektas. Gydytojas jį padėjo ant kito stalo. Mačiau kaip tas objektas juda, kažkas tarsi formuojasi iš jo, o tada praradau sąmonę.

Kai atsipeikėjau, atėjo įmonės darbuotojai. Jie man pasakė, kad užduočiai įvykdyti manęs vieno neužteks, todėl jie pasirūpino pagalba. Į patalpą įėjo dar kažkas, ir tada išvydau savo kloną. Pasirodo, kad tas geltonas objektas, išėjęs iš manęs, išsivystė į mano kloną. Mes paspaudėm vienas kitam rankas. Jaučiau keistą ryšį su juo.

Tada aš turėjau nuvykti į stotį. Laivas nuo Žirmūnų prieplaukos mane nuplukdė kažkur už Vilniaus. Ten buvo didelis centras, kuriame buvo ir stotis, ir ligoninė, ir prekybos centrai. Turėjau slapta susitikti su savo klonu. Nuėjau į ligoninę, į sutartą aukštą ir palatą. Laukiau, kada jis ten ateis. Staiga išgirdau keistą garsą, atsisukęs pamačiau kaip iš mažų dalelių, atsirandančių tiesiog iš oro, formuojasi mano klono kūnas. Kai jis galutinai susiformavo, ilgai į jį žiūrėjau. Priėjęs sušukavau jam kitaip plaukus – dėl visa pikta, kad tikrai žinočiau, kur aš, o kur jis.

Ligoninėje susitikome su keliais gydytojais, apžiūrėjome kelis pacientus, kurie anksčiau taip pat bandė atlikti mūsų misiją. Tie, kurie nemirė, grįžo pakrikusios psichikos, buvo daržovės. Po to pajutome, kad kažkas mus seka. Sutarėme išsiskirti ir susitikti stotyje. Bėgau per ligoninės skyrius, kad atsikratyčiau persekiotojo, ir tuo pačiu metu jaučiau kaip kažkur kitur bėga mano klonas. Atrodė, kad bėgam sinchroniškai, kad mąstom sinchroniškai.

Kai susitikom sutartoje vietoje, abu buvome uždusę. Prie mūsų priėjo kažkokia moteris, supratom, kad ji slapta agentė. Ji davė paskutinius nurodymus ir pasakė, kad turėtume keltis į kitą galaktikos planetą per laivų uostą. Tada pabučiavo mus ir nuėjo. Supratau, kad ji buvo mano surogatinė motina. Ir staiga pasijutau neužtikrintas – o gal ne mano surogatinė motina? Ar aš dar atskiriu, kuris iš mudviejų yra klonas, o kuris – originalas? Ar yra skirtumas, jei šiaip ar taip esi pusiau žmogus, pusiau robotas?

Mes išėjome į laivų uostą. Po kojomis buvo tamsus vanduo, kažkur gaudė laivų varikliai. Staiga pasigirdo šūviai, mes pradėjome bėgti. Supratome, kad mus gaudo, kad kažkas nenori, jog mes išvyktume ieškoti kitos gyvybės formos kitose planetose. Mes bėgome ir slėpėmės, neturėjome ginklų atsišaudyti. Bebėgdami vėl grįžome į ligoninę, sukėlėm sumaištį, pasidavę panikai bėgom bet kur ir taip netyčia patekom į policijos nuovadą. Tada mus ėmė vaikytis ne tik persekiotojai, bet ir policijos pareigūnai. Mano kloną pašovė, jaučiau kaip kulka perėjo jo kūną.

Jis gulėjo susmukęs, žaizda stipriai kraujavo. Pasilenkiau prie jo ir pajutau skausmą savo kūne. Pamačiau, kad toje pat vietoje, kur kulka buvo pervėrus jo kūną, mano kūne taip pat ryškėjo žaizda. Supratau, kad esam surišti, kad kas nutinka vienam, nutinka ir kitam. Paėmiau jį ant rankų ir ėmiau nešti. Radau slaptą tunelį, nežinojau, kur jis veda. Kai tunelis baigėsi, atsidūrėm vėl prie vandens. Buvome kažkokiame laivų uosto užkampyje. Niekur nesimatė žmonių. Pasodinau kloną ant žemės, atrėmiau jį į sieną. Jis sako:

– Mūsų misija žlugo. Turėjome ją atlikti kartu, dabar nė vienas iš mūsų ilgai neištvers.

– Patylėk, – sakau jam.

Vėl pajutau, kad nesu užtikrintas, ar tai aš jam sakau patylėk, ar tai jis man sako. Viskas pradeda suktis galvoje, nebesusigaudau kuris esu aš, o kuris yra mano klonas, man ima atrodyti, kad abu mes esam aš. Mane suima pyktis, nesuprantu, kodėl būtent aš turėjau atlikti šią misiją. Visą gyvenimą gyvenau kaip eilinis žmogus, o dabar supratau, kad tesu tik įrankis kažkieno tikslui pasiekti. Tai nesąžininga.

– Tai nesąžininga, – pasakė mano klonas.

Mes tikrai mąstėm vienodai.

Paėmiau kloną ant rankų, priėjau prie vandens. Girdėjau artėjančius persekiotojus. Jie nesučiups mūsų.

– Žinau, – pasakė klonas.

Tada žengiau į vandenį ir mes ėmėm greitai skęsti. Vanduo buvo tamsus, mačiau viso šio milžiniško centro pastolius. Skęsdamas išgirdau kažką artėjant, pasukau galvą ir išvydau artėjančio laivo propelerius. Jie greit mus sudraskys.

Ta mintis viską pakeitė. Pradėjau irtis kojomis, pavyko išnirti į paviršių. Prisispaudžiau prie borto, vis dar laikydamas kloną šalia, laivas praplaukė pro pat mus, o po to išgirdau kažką artėjant.

– Čiupk mano ranką, – pasakė kažkas. – Jūsų laivas jau laukia.

Pakėliau galvą ir išvydau kitą save.

Žymos: , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: