Kartais viskas atrodo per vėlu arba per anksti. Pavėluotai sužinai, kad kažkada kažkam patikai, o tuomet gi net pagalvoti apie tai negalėjai.. Arba būna, kad pagalvoju, jog tam tikri žmonės mano gyvenime pasirodė per anksti, kai dar buvau nepasiruošęs tam tikriems dalykams, ir dabar gaila, kad tų žmonių nebėra šalia. Net kai jaučiuosi kažką supratęs ar įsigilinęs į netinkamą savo elgesį, vėliau, bandydamas išvengti tų dalykų, pastebiu, jog su kitomis merginomis visai kitos, naujos problemos pasireiškia, esu joms visai nepasiruošęs. O man patinka būti pasiruošusiu, ir kaip tragikomiška būna, kai staiga supranti, kad vis dar nepažįsti savęs. Kartais mano veiksmai ar mintys kaip reikiant nustebina mane patį. Galvoju, kad tai, kokiu noriu būti, ir koks esu, kartais yra visiškai nesuderinami dalykai. Kaip viename nuostabiame seriale viena nuostabi veikėja pasakė apie savo buvusį vyrą: jo problema ta, kad jis nežinojo, kuo jis nori būti.
Mano problema – nežinojimas, ką veikti su dabar.
– – –
Dabar dažnai jaučiuosi pavargęs. Jei išeinu kur nors vakare su kuo nors pabūti, jaučiuosi nei šioks, nei toks. Išgeriu bokalą alaus ir jaučiuosi apsnūdęs. Nelabai turiu ką ir papasakoti. Užtat dažnai jaučiu norą tiesiog pasėdėti su vienu ar kitu žmogumi kur nors ant suoliuko. Tiesiog va taip pasėdėti, kalbėti nebūtina. Turbūt man vienas iš tų periodų, kai noriu ne bendrauti, o pajusti paprastą bendrumą su kažkuo. Dar yra žmogus, kurį noriu apkabinti, nes jį apkabinti kažkaip malonu, bet neverta plėstis šia tema.
– – –
Ištrauka iš su draugu įrašyto albumo:
– – –
Žymos: Deftones, Fireal, lietuviška muzika, Meka, MTp, shitcore, True Detective
arsonist's prayers 
Parašykite komentarą