Tu užglostai

tu užglostai

Kai miestas ruošiasi miegoti, aš išeinu iš namų. Dažniausiai būnu vienintelis žmogus viešojo transporto stotelėje tokiu vėlyvu metu. Manęs tai netrikdo, aš nesijaučiu blogai, kad stengiuosi surasti prieglobstį sau taip vėlai, kuomet kiti patogiai tūno įsisupę į patalus arba dar sėdi prie televizorių ekranų.

Mane ramina tušti troleibusai vėlyvais vakarais. Jaučiuosi tarsi ištrūkęs iš realaus pasaulio: važiuoju vienas su nematomu vairuotoju, troleibusas sustoja, niekas neišlipa, niekas neįlipa, keliauju kažkur, jaučiuosi beveik besvoris, bereikšmis, paimtas įkaitu. Būtent – esu įkaitas šio pasaulio užgaidų, ir visai nekontroliuoju savo kelionės. Bet po to visada kažkurioje stotelėje įlipa vienas žmogus, kitoje – dar keli, ir visos iliuzijos išsisklaido. Kartais nugirstu tų žmonių pavargusius, nerišlius pokalbius, nors man tai nėra labai įdomu, nes mintimis aš jau esu su tavimi.

Matau, kaip išlipu, matau, kaip einu siauru šaligatviu, kol pasiekiu tavo aukštyn kylančią gatvę. Tada kylu ja, einu šalia ilgos ištrupėjusios namo sienos. Žinau, kad bromas, prie kurio artinuosi, kaip visada trenks šlapimu – kitaip nebūna. Bet vos tik jį praeisiu, užmiršiu ir nemalonų kvapą, ir visa, ką galvojau prieš tai. Nes kai tik pasuksiu į tavo tamsų kiemą, pradėsiu mainytis – diena ir visa, kas nutiko, kažkur pradings, išsitrins iš manęs. Artėdamas link tavęs eilinįkart apsivalysiu, liksiu be nuodėmės, be sąžinės priekaištų, be graužaties, be nostalgijos kažkada taip kruopščiai planuotam gyvenimui, kurio taip ir nenugyvenau. Aš matau, kaip įeinu į tamsią laiptinę, įsikimbu į turėklą ir pradedu lipti girgždančiais laiptais. Pirmas aukštas, antras aukštas, trečias, dar keli laipteliai ir pasieksiu ketvirtą.

Važiuodamas kaskart galvoju apie kelionę pas tave, kad nereikėtų galvoti apie nemalonius dalykus. Šio troleibuso maršrutas eina per mikrorajoną, kuriame kažkada taip stipriai mylėjau moterį, su kuria kartu gyvenau. Ir aš nenoriu prisiminti, kas nutiko po to, kai mano gyvenime pasirodei tu, aš nenoriu prisiminti. Užtektinai kaltinau save dėl to, užtektinai save baudžiau dėl savo negarbingo elgesio, melo tai moteriai. Man buvo skaudu suvokti kaip staigiai aš ją apleidžiu, diena iš dienos vis užtikrintai tolstu nuo jos, po to vaidinu, jog viskas gerai, viskas gerai, meile mano. Aš juk puikiai žinojau, kad ir toliau nenustosiu slapta lankyti tavęs, aš pasidaviau pagundai be kovos, apsinuodijau tavimi ir nenorėjau pasveikti. Niekada tau nepasakojau, ką jaučiau matydamas savo moterį kenčiančią, bandančią suprasti mano vis didėjantį abejingumą jai, bet atsitrenkiančią į mano kruopščiai statomą sieną. Auganti įtampa mūsų namuose, mano stiprėjantis troškimas kuo dažniau pamatyti tave vedė prie išsiskyrimo. Iš visų jėgų bandžiau įrodyti, kad nėra jokios kitos, kad nėra tavęs, kol galiausiai ji pati mus netikėtai išvydo vaikštančius parke. Sakė viską iškart suprato, sakė moterys išmano tokius dalykus. Ir jai skaudžiausia buvo ne pati išdavystė, ne.

Pamačiau jus parke, ir mane iškart persmelkė jausmas, toks stiprus žinojimas, kad ji ir yra ta priežastis, dėl kurios tu tapai toks svetimas man. Stebėjau jus kurį laiką, o tu jos net nelietei, ne, tarsi jaustumeisi stebimas ir nenorėdamas įkliūti, tačiau tavo šypsena viską pasakė. Bandžiau prisiminti, kada paskutinį kartą tu atrodei toks laimingas ir nesiliovei šypsotis. Ir tada supratau, kad tu man taip niekad nesišypsojai. Buvo skaudu suvokti, kad nors aš su tavimi ir buvau pati laimingiausia, aš tau negalėjau suteikti tokios laimės, kokią suteikė ji.“ laiške rašė ji.

Ar gi aš nenusipelniau užmaršties, išlaisvinančios nuo nuodėmės, ar gi aš negaliu savęs apkrauti maloniomis mintimis apie tave, kad užmirščiau tai, kad kažką išdaviau, ir ne tik išdaviau, o dar ir neigiau patį faktą, sukeldamas mane mylinčiam žmogui dar daugiau skausmo? Elgiausi neteisingai, veidmainiškai – suprantu ir nesiginu to, todėl leidžiuosi vadinamas niekšu, melagiu, išdaviku, beširdžiu, man vis vien. Bet niekas, atrodo, negali sumažinti mano kaltės. Taip, aš melavau, išdaviau, skaudinau, bet ar tikrai mane galima smerkti dėl to, kad po visko jai pasimaišė ir ji bandė pasitraukti iš gyvenimo? Juk žmonės nepuola į tokius kraštutinumus, kiti kažkaip paprasčiau viską išgyvena. Ar neišgyvena?

Bet aš čia tik bandau sušvelninti savo kaltę, vėl sau meluoju. Nejau man nebuvo kilusi mintis apie galimą jos savižudybę viską sužinojus? Nepaisant to, kad buvau atitolęs nuo jos, pažinojau ją, žinojau, kad yra be galo jautri. Pasakyk man, kodėl aš taip ilgai delsiau viską baigti – ar ne dėl to, kad iš tiesų norėjau ją kuo ilgiau kankinti? Ir kam? Ar gi ne vien dėl to, kad ji nėra tu, ir dėl to aš esu priverstas šitaip begėdiškai elgtis? Pasakyk man, ar aš tikrai negeidžiau jos mirties, na, bent truputėlį? Ar nesvajojau kaip ji vieną vakarą užmiega ir niekada nebeprabunda? Aš puikiai save pažįstu, bet neturiu tiek drąsos, kad galėčiau susitaikyti su savo niekšiškumu, kad galėčiau priimti kaltę ir galiausiai – kad mokėčiau sau atleisti.

Tik tu viena tegali numalšinti mano kaltę, tik tu ir šios sirpstančios pavasario naktys.

Štai ir mano stotelė, aš išlipu ir einu siauru šaligatviu. Žinau viską mintinai: už kelių žingsnių bus nuolatos atvira laiptinė, kai ją praeisiu, pateksiu į nedidelę aikštę su mažu angelo paminklu, o tada pasuksiu į tavo gatvę ir kilsiu jos akmeniniu grindiniu aukštyn. Angelas iš akmens užmerks prieš mane akis, tik miegantys seni namai lydės mane, o aš su kiekvienu žingsniu trumpinsiu mus skiriantį atstumą, mažinsiu savo kaltes ir nuodėmes, kol galiausiai įsuksiu į tavo kiemą, įžengsiu į laiptinę, o pasiekęs ketvirtą aukštą tyliai pabelsiu į duris.

Tu atidarai duris ir šypsaisi, tavo tokios gražios didelės akys. Įeinu vidun, mes apsikabinam ir pasibučiuojam. Klausi kaip mano diena, bet man dar neatsakius pradedi pasakoti apie tai, ką šiandien nuveikei, kaip tau sekėsi darbe ir kokią naujieną pranešė giminaičiai. Klausausi tavęs ištroškęs, neatitraukdamas žvilgsnio, seku tavo judesius, kai virtuvėje pili vandenį į virdulį, o po to įjungi jį. Tavo rankos paima arbatos maišelį nuo lentynėlės, įberia arbatžolių į du puodelius, tada tavo akys dairosi cukraus, o tu tuo metu ir toliau pasakoji apie visokius kasdienius reikalus. Aš negaliu atsižiūrėti į tave, man atrodo, kad galėčiau taip visą laiką stebėti tave, tu esi vieninteliai mano vaistai.

Atsistoju ir prieinu prie tavęs iš nugaros. Uždedu rankas ant tavo pečių, pabučiuoju į skruostą, tu šypsaisi. Glostau tavo gražias rankas, liečiu tavo liemenį. Išlaisvink mane, prašau, leisk man užsimiršti. Šnibždu tau į ausį aš tavęs laukiau, nubraukiu plaukus atgal ir pabučiuoju tavo kaklą. Uodžiu tave, o mano viena ranka pradeda glostyti tavo pilvą. Pamažu tavo šypsena dingsta, aš nuleidžiu ranką dar žemiau ir išgirstu tavo patankėjusį kvėpavimą. Prasegu tavo džinsus ir lėtai įkišu ranką į kelnaites. Tu šiek tiek prasketi kojas ir įsiremi rankomis į spintelę. Išlaisvink mane nuo manęs paties; aš padariau viską, kad būčiau su tavimi – prašau atleisk šitą kaltę.

Kai po visko mes jau esam lovoje ir tu užmiegi, aš guliu šalia ir klausausi tavo kvėpavimo. Tavo kūnas – dangus, stebiu jame žvaigždynus. Braižau žvaigždėlapį, švelniai ranka tiesdamas kelius nuo vieno tavo apgamo iki kito, kol tu miegi ir esi tokia pažeidžiama.

Aš būsiu tau geras, būsiu toks, koks turėjau būti jai, bet nesugebėjau. Priimk mane, saule, užliek mane. Neklausk, iš kur šitas kraujas ant mano rankų.

Žymos: , , , , ,

Vienas atsakymas to “Tu užglostai”

  1. 10 metų, 800 įrašų | arsonist's prayers Says:

    […] / Rugsėjo šunys 2014.08.13 / Pussy 2014.07.18 / Motinos vyras 2014.05.25 / Tu užglostai 2014.03.05 / Trys diplomų […]

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: