Aušros pažadas (1)

Vėlyvą naktį olandai įmuša penkis baudinius ir nepalieka vilčių Kosta Rikai. Kai visi išsiskirsto, einam su Tadu link Universalinės, ten išsikviečiam taksi. Sėdim ant suoliuko, rūkom po paskutinę cigaretę. Mano mintys sukasi apie rytojų, kuomet vyksiu į komandiruotę Klaipėdoje. Pradžioje ši mintis labai džiugino, bet paskutinę dieną prieš išvyką pradėjo neraminti. Galbūt tai susiję su mano sėsliu gyvenimo būdu, tačiau nepamenu, jog anksčiau būčiau taip jautriai reagavęs į trumpą išvyką.

Einu miegoti po dviejų, keliuosi penktą. Kažką užvalgau, nusiprausiu, įsimetu paskutinius daiktus į kelioninį krepšį ir einu į autobuso stotelę. Lauke jau šilta, pranešė gerus orus visai artėjančiai savaitei. Atsidūręs geležinkelio stotyje užverčiu galvą į elektroninę lentą su nurodytais maršrutais ir traukinių peronais bei takais. Kai kažkada užverčiau galvą į šią lentą pirmą kartą, nieko joje nesupratau, buvau visai pasimetęs, o tąkart su drauge viso labo į Trakus norėjom važiuoti. Bet dabar pažiūrėjau, radau Vilnius-Klaipėda, ir nuėjau kur man reikia. Apsidžiaugiau, jog mano vieta nėra kupė ir ne ten, kur dvi sėdynės įtaisytos prieš kitas dvi sėdynes.

Susitvarkiau bagažą ir pradėjau laukti savo kelionės kaimyno. Numaniau, kad jis privalo būti, ir net nelabai svarbu koks – mielas, nemielas, liesas, stambus, knarkiantis – man tiks bet koks. Tokiose ilgesnėse kelionėse kaimynas tiesiog privalo būti, kitaip kelionė praras dalelę savo žavesio. Nes su kaimynu galima susipažinti ar bent jau apsikeisti keliais žodžiais, sukurti jaukią atmosferą. Aišku, galima absoliučiai vienas kitą ignoruoti, taip irgi būna, bet apie tai negalvojau šį kartą.

Ir štai atėjo mano kaimynas. Tiksliau, kaimynė. Jauna mergina su Pink Floyd marškinėliais, kuprine ir knyga rankoje. Iškart prisėdusi įniko skaityti, norėjau paklausti, ką skaito, bet susilaikiau. Knyga buvo aptraukta kažkokiu raudonu aplanku, tarsi kokiu tapetu ar pan. (mokykloje kartais išduodavo tapetais apvilktas knygas). Šiek tiek paskaičiusi, mergina užversdavo knygą ir pradėdavo klausytis muzikos per ausinuką; ji kartojo šį ritualą visos kelionės metu.

Aš irgi tuėjau ir knygą, ir muzikos galėjau pasiklausyti, tačiau pirmąją kelionės dalį snūduriavau. Kas žino, gal ir buvau užmigęs, nes lyg ir pamenu nerišlius sapnus, kuriuose vykstančius įvykius persmelkdavo pokalbių su draugais nuotrupos iš penktadienio ir šeštadienio. Kaip reikiant prabudau tik kažkur pusiaukelėje, atsigėriau vandens ir išsitraukiau su savimi pasiimtą knygą – Romain Gary „Aušros pažadas“. Knyga išties paveiki, maloniai skaitosi, subtilus humoras, tačiau čia daugiau gal tragizmo nei komedijos esama; kiek daugiau perskaitęs netgi nuliūdau, nes pagrindinio veikėjo mama kažkiek primena manąją.

Klaipėdoje buvau šiek tiek prieš 12h. Suradau reikiamą autobuso stotelę, ten trumpai pakalbėjau su dvejomis nevietinėmis merginomis, kurios irgi buvo šiek tiek pasimetę. Pasirodė menininkės, mat turėjo tuos didelius plačius dalykus, kuriuos turi VDA studentai (pamiršau kaip jie vadinami). Jos važiavo iki perkėlos, aš važiavau toliau. Kai išlipau kur man reikėjo, bandžiau pasikliauti navigacija telefone, bet ji mane pavedė. Šiaip visada lengvai orientuojuosi svetimuose miestuose, mane retai apvilia intuicija, o šįkart navigacija apvylė, nes neteisingai rodė mano buvimo vietą. Galiausiai, nekreipdamas dėmesio į tai, ką rodo telefonas, nuėjau kur galvojau, jog reikia eiti, ir neprašoviau – pataikiau ten, kur reikėjo.

Susipažinau su šeimininke, man buvo duoti buto raktai, parodyta kur ką galiu susidėti. Iškart maloniai nuteikė man skirtas kambarys – lentynos pilnos knygų. Hemingvėjus, visokios nematytos sovietmečiu išleistos knygos ir šiek tiek „Eridano“ leidyklos publikacijų. Pasijutau turintis kažkokį panašumą su šeimininkės sūnumi, kuris, kaip ji užsiminė, išvažiavo į užsienį, nes jam pabodo, kad mama visąlaik apie jį šokinėja.

Viską išsiėmęs išsiruošiau prie jūros. Sėdau į tą patį 8 autobusą, kuriuo atvažiavau iki čia, ir nuvažiavau į centrą. Ten išlipau, kur liepė buto šeimininkė, ir pasukau link perkėlos. Pasirodo, kad ji šiek tiek pakeitė vietą nuo praėjusio karto, kai čia buvau. Žmonių prie kasų buvo daug, o dar daugiau jau laukė kelto. Bet viskas buvo gerai, spėjau į keltą, o prieš tai dar spėjau netgi perkėlos tualete iššokti iš kelnių, su kuriomis buvo labai karšta, ir apsirengti šortais.

Persikėlęs į Smiltynę pasileidau eiti kartu su visais žmonėmis. Norėjau ištirpti tarp jų, negalvoti jokių minčių, bet nepavyko. Priėjęs laiptelius į bendrąjį paplūdimį nutariau paeiti dar šiek tiek vienas – jei jau nepavyksta atsikratyti minčių, tada reikia jas išmąstyti, kiek tik eina.

Aš nesvaigstu dėl jūros, ne. Jūra man nėra kažkas labai svarbaus, bet visgi negaliu teigti, jog esu jai abejingas. Kaskart matydamas jūrą galvoju apie šeimą ir pareigą vs. laisvę. Tai labai plati tema, susijusi ne tiek su mano šeimos istorija ir mūsų problemomis, kiek su mano vis augančiu (tikiuosi) suvokimu apie tai, ką gyvenime turi daryti vyras. Būtent apie tai, ką turi daryti, o ne apie tai, ką jis norėtų ar galėtų daryti; ir ta Romain Gary knyga „Aušros pažadas“ yra kaip tik į šią temą.

Paėjęs kelis kilometrus taku vienas, galiausiai pasukau į kopas, perėjau jas ir išvydau jūrą. Visada šiek tiek stebuklingas tas momentas, kai pakyli kopa ir pagaliau pamatai jūrą. Kai pirmą kartą buvau prie jūros su mama ir savo krikšto tėvu, man buvo 8 metai, buvau ką tik baigęs 2 klasę. Mes nuvažiavom į Šventąją, buvo pirmosios birželio dienos. Mamai po kelionės buvo nesveika, taigi link jūros išsiruošėm su krikšto tėvu. Pamenu buvo keista girdėti ošimą, nebuvau susipažinęs su tuo dalyku dar. O kai pagaliau išvydau jūrą ir krikšto tėvas paklausė kaip jūra?, aš atsakiau: bala iki dangaus; vėliau tai tapo dažnai minimas pokštas šeimos šventėse.

Šįkart jūra buvo rami, o saulė stipriai kepino. Nuskubėjau artyn, suradau vietą kur galiu palikti daiktus, nusirengiau ir nuskubėjau maudytis, vanduo buvo šiltas. Po to gulėjau ant rankšluosčio ir skaičiau knygą. Netoli manęs buvo vyras, kuris irgi buvo be kompanijos, tačiau manęs tai neguodė. Jaučiausi keistai, nejaukiai, pažeidžiamas – dar niekad neteko būti prie jūros vienam; o dar tas romanas širdį drasko…

Užtektinai prisimaudęs, išsigulėjęs ir prisiskaitęs nutariau vykti atgal į Klaipėdą, nes norėjau dar užsukti į prekybos centrą nusipirkti šortus, kuriais galėčiau mūvėti darbe. Pasukau eiti atgal link kelto, o po to priėjau tokią lyg ir matytą vietą ir nutariau ten pasukti. Tai buvo asfaltuotas takelis, vedantis per mišką link kelto. Man pasirodė, kad esu juo grįžęs nuo jūros iki festivalio teritorijos, kuomet 2009 metais buvau Satta Outside. Ir kuo toliau dabar ėjau tuo takeliu, tuo tas prisiminimas darėsi ryškesnis, o kai pamačiau siaurą pramintą takelį prie nuskurusių pušelių, prisiminiau, kad tąkart ten buvau pasukęs nusilengvinti. Pasukau vėl tuo takeliu, sustojau prie pušies ir nusilengvinau. Aš įpročio žmogus. Na, arba bent jau perdėm sentimentalus. Tada grįžau į pagrindinį taką ir ėjau toliau. Aplink nebuvo jokio žmogaus, galėjau tiesiog griūti žemėn ir daužyti kumščiais ją dėl viso to sunkiai pakeliamo izoliuotumo jausmo – niekas nebūtų matęs, girdėjęs ar priėjęs. Nemėgstu savęs, puolančio į neviltį, todėl stengiausi surasti kažkokių linksmesnių minčių, ir radau – prisiminiau kiek daug problemų keldavo hormonų audros, kai paauglystėj būdavau prie jūros su šeima ;)

Persikėlęs keltu nuėjau pavalgyti, tada nuvažiavau į prekybos centrą, kur savo nuostabai sugebėjau rasti man patinkančius šortus, kurie buvo vos vos žemiau kelių ir neaptempti! Pagaliau kažkas gero įvyko. Sugrįžęs į butą nusiprausiau, užkandau ir išėjau su knyga į balkoną. Skaičiau geras pora valandų, o kai lauke sutemo, dar kurį laiką tiesiog stovėjau balkone ir žiūrėjau pro langą. Mačiau uosto kranus, Kuršių marias, o aplink čia pat esančius gyvenamuosius namus ratus suko žuvėdros (?). Jaučiausi pavargęs, buvo metas miegoti.

Žymos: , , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: