Aušros pažadas (2)

Naktį prastai miegojau, nes buvo labai tvanku. Butas yra dešimtame aukšte iš dešimties, todėl nuo stogo daug šilumos gauna, o ir saulė šviečia nuo pat ryto į langus; esu analogiškame bute jau gyvenęs.

Su kolegėm nuvykę į darbą pradėjom rimtai darbuotis. Dirbau uoliai, su nuotaika, nors buvo labai tvanku ir karšta, o po pietų tik ir galvojau kaip kuo greičiau baigti darbą ir vėl keltis į Smiltynę. Kai galiausiai ten atsidūriau ir jau laukiau kelto, pradėjau nevalingai šypsotis. Atrodė, kad viskas, kas slėgė vakar, kažkur dingo, gal kad užtektinai išmąsčiau apie tai, ir dabar prasidėjo kažkoks kitas etapas. Aš apgalvojau viską, kas neteikė džiaugsmo ar neramino, išjaučiau keistą izoliacijos jausmą, ir dabar galiu visa tai užmiršęs atsidėti laimingesnėms valandoms su savimi.

Keldamasis keltu paskambinau Tadui, mamai, ir tai dar labiau pakėlė nuotaiką, o artėdamas prie jūros įsijungiau muziką, grojo Deftones ir aš, eidamas kartu su visais link paplūdimio, sau panosėj irgi uždainavau: in waves the ships have all sailed to the sea..

Prie jūros užkandau, nusimaudžiau, toliau skaičiau knygą. Šįkart net negulėjau ant rankšluosčio, nes buvau jį užmiršęs paimti iš buto, todėl džiūdamas prieš saulę sėdėjau ant suolelio prie persirengimo kabinos. Skaitydamas „Aušros pažadą“ vėl galvojau apie pareigą vs. laisvę, savo mamą ir kitas motinas, šeimą, draugus, kurie jau yra sukūrę šeimas. O kai grįžau prie suolelio po antro maudymosi, pastebėjau pagyvenusią moterį, kuri buvo paplūdimyje viena. Ji stovėjo prie savo didelio rankšluosčio, atrodė, kad stebi kiek toliau esančią žmonių kompaniją. Net kai jau grįžau prie suolelio ir vėl paėmiau knygą į rankas, atsisukau į jos pusę ir kurį laiką ją stebėjau. Ir tada supratau kame čia reikalas. Ji neaukšta, tamsių plaukų, šiek tiek išsišovusių skruostų, neliesa, ir jos krūtys tikrai nemažos – ji yra pagyvenusios G. projekcijos kopija, ne kitaip. Būtent taip aš įsivaizduodavau G., kuomet su ja draugaudamas bandydavau įsivaizduoti ją pagyvenusią. Man ji rodėsi visada išliksianti mano skonio moterimi, t.y. nepaisant laiko ir gyvenimo užkrautos naštos ji mano akyse vis tiek liks patraukli moteris.

Viską išsiaiškinęs grįžau prie knygos.

Su motinos meile gyvenimas pačioj aušroj duoda tau pažadą, kurio neištesi. Paskui iki pat dienų galo esi priverstas valgyt šaltą maistą. Paskui kiekvienąsyk, kai moteris tave apglėbia, prispaudžia prie širdies, jauti, kad tai – tiktai užuojauta. Ir nuolat, staugdamas kaip benamis šuo, sugrįžti prie motinos kapo. Jau niekados, niekados, niekados. Žavingos rankos apsiveja tau apie kaklą, be galo švelnios lūpos kalba apie meilę, bet tu jau viską žinai. Labai anksti prigludai prie šaltinio ir jį išgėrei iki dugno. Kai vėl ima kankinti troškulys, bergždžiai blaškaisi į visas puses, šaltinių nebėra, yra tiktai miražai. Sulig pirmuoju aušros blyksniu ištyrei meilę labai kruopščiai, ir ji paliko tavyje savo įspaudą. Kad ir kur eitum, visur nešiesi palyginimų nuodą ir lauki to, ką jau gavai.“ (Romain Gary, „Aušros pažadas“)

Žymos: , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: