Aušros pažadas (3)

Antradienis ir trečiadienis buvo identiškos dienos pirmadieniui – vos baigdavau darbą, iškart važiuodavau prie perkėlos, o persikėlęs traukdavau į paplūdimį. Vanduo viskas buvo šiltas, oras – taip pat. Vienintelis keistas dalykas buvo tai, jog jau pradėjau matyti tuos pačius žmones, greičiausiai tai vietiniai klaipėdiečiai.

Iš pradžių pastebėjau pagyvenusį vyrą, kurį sekmadienį, buvo netoli manęs paplūdimyje. Jį išvydau antradienį beveik toje pačioje vietoje, kurioje jis buvo ir sekmadienį. Gulėjo, deginosi, maudėsi, daugiau nieko neveikė. O trečiadienį pastebėjau senelį su anūku ir anūke, kuriuos mačiau antradienį. Šie žmonės man įstrigo, tiksliau, tik anūkas su anūke. Abiems po maždaug 12-13 metų, anūkas vaikšto spardydamas kamuolį ir nori, kad mergina pažaistų su juo, o ši vaikšto nuo jo ir sako, kad nenori. Berniukas klausia kodėl ji nenorinti, o mergina atsako: nes tu spardai į mane kamuolį. Tada berniukas, nesiliovęs toliau jos sekioti, sako: taigi tau patinkai. Stebėdamas visa tai galvojau iš kur berniukas perėmė tą neginčijamą vyrų supratimą, kad kai moteris sako ne, tai reiškia taip.

Po jūros 20.15h keltu grįždavau į Klaipėdą ir dar užsukdavau į parduotuvę. Sukdavau ten ratų ratus, apsimesdamas, kad kažko ten ieškau, tik neva nerandu. Bet kai visi skyriai būdavo išvaikščioti, turėjau pats sau pripažinti, jog tai, ko man trūksta, parduotuvėse neparduodama. Kartais būna, kad neturi pinigų, bet matai dalykus, kuriuos nusipirkęs pasijustum geriau. Tačiau kartais būna pinigų, bet nėra dalykų, kurių tu taip nori, ir tai yra daug sunkesnis variantas. Gal dėl to, negalėdamas kompensuoti žmogiškojo ryšio (paprasčiausių pokalbių) visur Klaipėdoje sveikinausi kasininkes, pardavėjas, kitus darbuotojus, sakydavau ačiū, prašau, geros dienos, buvo malonu – turbūt nesuklysiu pasakęs, kad dar niekad taip ištisai nebuvau mandagus ir malonus su nepažįstamais žmonėmis.

Vakarais ir toliau skaiatydavau balkone, kai sutemdavo, prikišdavau veidą prie žaliuzių ir, uosdamas dulkių kvapą, žvelgdavau pro plyšelius į marias ir kranus, klausydavausi paukščių, šunų lojimo kieme, kartais pasigirstančių žmonių balsų iš gretimų balkonų. Taip pat vakarais toliau tyrinėjau šeimininkės sūnaus knygų lentynas, imdavau pavartyti tai vieną, tai kitą knygą. O vieną vakarą, susumavęs visas savo sukauptas žinias apie jos sūnų, padariau išvadą, kad jis greičiausiai anksčiau buvo skinas (atitinkami lipdukai ant jo drabužių spintos), o tai, kad šeimininkė prisakė neatsiliepti, jeigu skambės laidinis telefonas, ir niekam neatidaryti durų, jeigu kas nors į jas skambins, vertė sunerimti ar tik nebus jis ko nors blogo pridirbęs, ir tas jo išvykimas į užsienį dirbti tėra priedanga nuslėpti šeimos tragedijai.

Ketvirtadienį po darbo išsinuomojau dviratį, persikėliau keltu ir važinėjausi dviračių takais. Buvo smagu. Ypatingai patiko atkarpa, kurioje buvo daug lapuočių medžių. O vienoje vietoje važiuodamas sustojau, pamatęs takelį į kopas, į kurias buvo įmanoma užsitempti dviratį. Tempiau, tempiau, keikiausi. Ir viskas tik dėl to, kad nufotografuočiau mamai atsivėrusį vaizdą į jūrą. Išėjęs į paplūdimy pamačiau vieną žmogų, vėliau – dar vieną, šis gulėjo nuogas arti kopų.

Sustojau prie kranto, braidžiau, nufilmavau mamai vaizdo įrašą, pasakojau apie paukščius, kad bangos bent šiokios tokios matosi, kad už mano nugaros nuogas vyras stovi. Po to užrašiau pagaliu ant smėlio „labas, mama“. Tada nutariau, kad vanduo užtektinai vėsus, ir kad negaliu nepriimti iššūkio, taigi nusirengiau čia pat nuogas, išsitraukiau iš kuprinės maudymosi šortus, apsimoviau, ir bridau drąsiai gilyn. Vanduo buvo šaltas, maudžiausi labai trumpai.

Išlipęs ant kranto pastebėjau boružę ant kojos, nevijau jos, man visai patiko, kad jau kelias dienas iš eilės ant manęs nutupia boružės ir sau tupi, gal miega; vieną jų taip ir į Klaipėdą parsigabenau. Prisipažinsiu – kai esi vienas ir nelabai turi su kuo pasikalbėt, net toks dalykas kaip nutūpusi ir su tavimi ilgesniam laikui pasilikusi boružė atrodo nuostabus dalykas.

O penktadienį po darbo sėdau į traukinį ir grįžau į Vilnių. Norėjau rašyti „ir grįžau namo“, bet tai nebūtų tiesa. Išlipau geležinkelio stotyje ir visiems šypsojausi. Jaučiausi laimingas, kad savaitė baigėsi, o kai privažiavo kambariokas, aš atvėriau burną ir, kaip dabar man atrodo, neužsičiaupiau iki pat pirmadienio paryčių, kuomet su K. bastydamiesi po magiškus Vilniaus užkampius sutikom aušrą.

Žymos: , , , , , , , , ,

Vienas atsakymas to “Aušros pažadas (3)”

  1. cinamonoKrautuvele Says:

    wow,kaip gražu, kad mamai tokius mažus stebukliukus įamžini :) kitą kartą tikiuosi tai darysi savo mergaitei…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: