Unknown

Šeštadienį su mama ir jos draugu nuvažiavom prie ežero. Įsitaisėm kas sau – mama ant pripučiamo fotelio, aš ant didelio rankšluosčio, o mamos draugas nuėjo atokiau ir pasitiesė dekį pavėsyje. Aš skaičiau Kunčino „Blanchisserie, arba Žvėrynas-Užupis“, mamos draugas užsnūdo, o mama aiškiai neturėjo ką veikti. Ilgai neiškentusi ištarė legendinę frazę: gal pabendraujam?

Kaskart, kai ją išgirstu, pasimetu. Nes tikrai nesuprantu, ar mes nebendraujam vien būdami kartu? Man daug svarbiau leisti laiką su ja nei kalbėtis. O ir apie ką mes tiksliai galėtume kalbėti, jeigu bet kokie pokalbiai baigiasi liepimu eiti valgyti? Jos motiniškas instinktas užmuša visus mūsų bandymus kalbėtis kaip dviems suaugusiems žmonėms. Netgi manau, jog ji nesąmoningai siekia mane laikyti pririšus prie savęs, nes ji moka žiūrėti į mane tik kaip į vaiką, ir aš niekada nesuaugsiu jos akyse. Kas žino, galbūt taip beveik visoms mamoms atrodo, ypač jeigu augina vienturčius (-es).

Pakėliau galvą į mamą ir sakau: pabendraujam. Ji dairėsi į netoliese įsikūrusią jaunuolių kompaniją. Trys bernai ir viena merga, pasakė mama. Nežinodamas, kaip turiu reaguoti į tai, grįžau prie knygos. O tada išgirdau dar  vieną mamos frazę: tai ko tu nenori su manimi pabendrauti?

Atsakymą žinau visada, tik taip ir nepasakau: nes mūsų bet kokie atviresni pabendravimai baigiasi tuo, kad savo išdėstytu požiūriu aš įžeidžiu tave. Menkiausia mano mintis, kuri neatitinka tavo susikurto sūnaus įvaizdžio, tave skaudina. Todėl mes ir nebendraujam, mama, o tik kalbam apie orus, maistą, kaimynus ir giminaičius. Nesakau, būta ir kelių mūsų atvirų pokalbių, tik kada tai įvyko paskutinį kartą, jau nebežinau. Pamenu, kad berods 2008 metais vienas tokių pokalbių baigėsi abiejų ašaromis: tąkart nuoširdžiai bandžiau paaiškinti save, o tu tiesiog labai užpykai, nes.

Nes tavo vaikas visai ne toks, koks tau atrodo.

– – –

Šiek tiek mąsčiau apie tai, ar aš kartais neprimetu savo susikurto moters įvaizdžio toms merginoms, kurios mane traukia. Nes labai gali būti, kad primetu merginoms tam tikrus dalykus, kurie yra visai joms nebūdingi. Aš imu ir įsivaizduoju, kad pagal kažkokias man vienam suvokiamas klaidingas taisykles, mane žavinti mergina turi ir visus tuos bruožus, kokius turi ta moteris, su kuria norėčiau dalintis gyvenimu. Ir dabar, šitai rašydamas, puikiai suvokiu, kad iš tiesų jos visos skirtingos buvo/yra, o tai, kas jas visas sieja, yra mano susikurtos iliuzijos apie jas. Bet juk meilei (ar bent jau draugystei) visada reikia iliuzijos, ar ne? Nes kas būtų, jei mes neįsisvajotume, jei neišskirtume kažkurių žmonių savo gyvenime?; tiesiai šviesiai – jei neapkrautume jų savo lūkesčių našta?

Kartą aš neturėjau jokių lūkesčių dėl vienos merginos – buvo nyku.

Žymos: , , , , ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: